Kai spoksau į netvarką, iš nevilties norisi cypti. Nėra kuo apsirengti. Po velnių, aš visiškai neturiu kuo apsirengti. Bjaurūs padarai tie drabužiai – jie visuomet išduoda, kai tau jų labiausiai reikia. Arba susidėvi, arba išeina iš mados, arba tiesiog nedera prie nuotaikos.
Nenoriu atrodyti lyg savivaldybės tarnautoja ar iš pamokų pabėgusi mokinukė. Noriu, kad vyrai kristų po mano kojomis, o moterys žaibuotų pavydžiomis akimis. Nėra negražių moterų, yra tik tinginės – prieš kelis dešimtmečius ištarė Coco Chanel. Norėčiau šios frazės nežinoti. Palinguočiau galva – ką padarysi, kad Dievulis grožio pagailėjo, ir būtų ramu. Dabar privalau verstis per galvą.
Nemanykite, kad niūrios nuotaikos mane apsėdo dėl PMS. Priežastis kur kas rimtesnė – eisiu ieškoti meilužio. Futbolo čempionatas galutinai pribaigė – maniškis nė akies krašteliu į mane nedirsteli. Girdėjau, kad moterys be sekso džiūsta lyg gėlės be vandens. Sudžiuvusia rože aš tapti nenoriu. Turiu kažką daryti.
Tinkama apranga – pirmasis žingsnis į sėkmę. Nors vyrams labai patinkame nuogos, negaliu savo eržilo nuoga ieškoti. Apsaugininkai išmestų iš klubo, mano išvaizdą aprašytų laikraščiai, darbdavys išgrūstų iš darbo, mamą ištiktų infarktas, o man beliktų tik nuo tilto nušokti.
Įsispiriu į paklypusius aukštakulnius ir iškaukšiu į prekybos centrą. Ten, kur drabužių tiek daug, kad netilptų į mano butą, tikrai turėčiau rasti tai, kas pradžiugins mano širdį. Ant plastmasinių mergaičių vitrinose rūbeliai atrodo puikiai. Ryškiaspalviai sijonėliai išryškina kojas, blizgios palaidinės idealiai prie krūtų glunda.
Į matavimosi kabiną skuodžiu nešdama didžiulę spalvingą šūsnį – nežiūrėjau į kainas, griebiau viską, kas atrodė padoriai. Parduotuvės darbuotoja dirsteli piktokai. Visas drapanėles ji privalo suskaičiuoti, kad ko nors nenugvelbčiau. Ji skaičiuoja, varto rūbus mano rankose, sijonėliai kabinasi už suknelių, marškinėliai drimba ant žemės. Vienuolika, dvylika, trylika... (ne, tik ne trylika, tai būtų nelemtas ženklas!), keturiolika... Mergina nusižiovauja ir įteikia du numerėlius – ant vieno išrėžtas skaičius „10“, ant kito – „4“. Dingteli mintis, kad normalūs žmonės gali pasimatuoti ne daugiau dešimties rūbelių, nes vėliau juos apima panika. Nieko, aš stipri mergina, kaip nors ištversiu.
Suknelės užtrauktukas neužsisega, marškinių nugara garankščiuojasi, lyg kokie sparnai būtų išdygę, krūtinės vietoje – subliuškę medžiagos maišai, matyt, tik didžiakrūtės tokias palaidines gali dėvėti. Kas čia per mados, kodėl visos palaidinės dabar siuvamos tarsi nėščiosioms, kaip kokie maišai? Mintys skaudžiai caksi lyg kalamos vinys. Rangausi iš suknelės į suknelę, kartais išsinėrinėjant mano galva įstringa po medžiaga ir akimirką įsivaizduoju, kaip manęs atvažiuoja gelbėti gaisrininkai. Įdomu, ar gyvatėms būna sunkiau pakeisti odą?
Juoda maišo formos suknelė – vienintelė, kuri atrodo daugmaž taip, kaip turėtų atrodyti. Visa kita tiesiog klaikiai netinka. Gal aš nenormali? Staipausi su tuo juodu maišu ir jaučiuosi dar nenormalesnė. Išlendu iš kabinos, klausiu pardavėjos, kaip tas skuduras atrodo. „Įdomiai“, – atsako ji, metusi trumpą žvilgsnį. Mintyse padėkoju jai už nuoširdumą. „Įdomiai“ tikrai nereiškia „gražiai“. Tiesą sakant, visi tie madingi skudurai atrodo labai įdomiai.
Į kitą prekybos centro parduotuvę spūdinu pikta kaip širšė. Galvoju, kas būtų buvę, jei būčiau mergina, kuriai gėda išeiti pasimatavus keturiolika drabužių ir nieko nepirkus. Kartais matau tokių – jos iš paskutiniųjų įrodinėja sau ir draugėms, kad į naktinius marškinius panašios suknelės joms tinka. Staiposi prieš veidrodžius, klausinėja kitų klientų, šie mykia kažką panašaus į „visai nieko“, „madinga“, „atrodo įdomiai“. Paguostos merginos perka, o Lietuvos gatvės tampa panašios į Pepių Ilgakojinių paradą.
Pasimatuoju dar septynis drabužėlius ir noriu pasmaugti garsiausius pasaulio dizainerius. Jei perkarusios manekenės cirko drabužiais vaikščiotų tik ant podiumo, man būtų nusispjauti. Tačiau rupūžės, pigesnių drabužių gamintojai, garsius modelius greitai nukopijuoja ir ima masiškai dauginti. Taip ir atsitinka, kad parduotuvėse įliemenuotos suknelės tenka ieškoti it adatos šieno kupetoje. Nėra, greitai nebus, dabar tokios nemadingos.
Po galais, kam tokia mada reikalinga? Biologai juk sako, kad puošiamės norėdamos suvilioti patinus. Argi įmanoma ką nors sugundyti pasipuošus maišu?
Kūno įpakavimas – svarbus dalykas. Pelenei fėja dovanojo ne knygas, o nuostabias sukneles, kad ji princo širdį galėtų pavergti. Realybėje fėjas atstoja dizaineriai. Tačiau tik tie, kuriems likimas plačiai šypsosi, gali su jais susitikti. Aš neturiu pinigų siūdintis pas Juozuką. O jei ir turėčiau, kaži ar karalienes puošiantis Joseph Statkus manytų, kad kažkokia Brigita tinka prie jo žavių drabužių. Esu pernelyg žema, pernelyg stora, pernelyg neįžymi. Gal koks Mantas Petruškevičius sutiktų padėti? Galbūt, bet po jo konsultacijų atrodyčiau ne geriau už Raimondą.
Gal kur emigruoti? Gal Londone pavyktų įvairesnių, mažiau madingų rūbų rasti? Ir algos ten keturgubai didesnės, ir nuolaidų akcijos yra tikrai nuolaidų akcijos. Lietuvoje vitrinų užrašai „70 procentų nuolaida“ panašūs į politikų pažadus prieš rinkimus. Užeini į tą nuolaidų rojų, ir matai, kad tie Kinijoje gaminti rūbeliai tik pora dešimčių litų pigesni. Tačiau lietuvės krūvomis perka. Nuolat burba skurdžiai gyvenančios, bet į darbą sugeba apsirengti lyg į kokią rūmų puotą. Keista tauta.
Mąstydama apie keistumus klesteliu ant suoliuko prie prekybos centro. Vieną po kitos sutraukiu tris cigaretes. Jaučiuosi išsekusi lyg po bulviakasio. Gal ne Lietuva keista, o aš keista? Ko aš čia vargstu it beprotė, rūbų ir vyrų ieškodama? Kuo prasti mano seni geri džinsai ir paprastučiai marškinėliai? Kuo blogai gyventi vienai, kai jokios meilės galvos nesunkina?
Pradedu žinoti, kad jau nieko nebežinau. Jei jūs galite padėti man susivokti, rašykite:
brigitajonaite@yahoo.com