Rūbų dizainerio avys žemių supirkėjui užmynė ant nuospaudos

Mariją ir Antaną Miežanskus paviliojo jūros artumas ir vėjas.

- Visą laiką traukė gamta. Mėgstu plaukioti burlente, galvojome ir apie tai, kad kaime vaikams bus sveikesnis maistas, jie kvėpuos grynu oru, galės braidžioti po upelį. Jie nebebus tie ant asfalto užaugę miesto vaikai, kurių pečiai siauri kaip mergaičių, krūtinės nėra, sėdi patamsyje prie interneto, tarsi vorai susimetę į kuprą... Pabėgome nuo tokio gyvenimo. Iš pradžių į Trakus, kur žmona turėjo paveldėjusi šiek tiek žemės, ten pradėjome auginti avis. Tačiau galimybės avininkystei tame krašte menkos, žemė brangi, o norint išlaikyti šeimą, reikia turėti didesnę bandą, - pasakojo A.Miežanskas.

Galima sakyti, jog iki tol Antanas nieko bendro su žemės ūkiu ir neturėjo – yra įgijęs rūbų dizainerio specialybę. Tačiau šio darbo perspektyva jo nesužavėjo.

- Šioje srityje kurį laiką dirbau, bet darbo su privačiais klientais nemėgau, visą laiką norėjau kurti tiražuojamas kolekcijas. Tik kad Lietuvoje ne tiek daug rūbus siuvančių pramonės įmonių, o dizainerių pasiūla didelė. Tapti individualiu kūrėju – prabanga, reikia arba turėti pajamų šaltinį, arba priklausyti kažkokiam klanui, - mano pašnekovas.

Avių augintojo įsitikinimu, nuo savosios profesijos jis nelabai nutolo – avys taip pat susijusios su rūbais, be to, tuo metu kaip tik buvo pradėjusi populiarėti vėlimo technika, o čia be avies vilnos neišsiversi.

Į Kretingos rajoną atkeltas Miežanskų ūkis ėmė plėstis.

- Pamatėme, kad avis auginti visai smagu. Ir per spaudą šią ūkio šaką labai propagavo, juk avininkystė Lietuvoje buvo kaip ir mirusi. Iki karo būta 1,5 mln. avių, o 2000 m. bebuvo likę tik 12 tūkst. Tačiau iš tokios bandos, kokią mes iš pradžių laikėme, šeimos neišmaitinsi. Ėmėme bandyti kitas galimybes ir sustojome pajūrio krašte, Kėkštuose. Čia buvo pasiūla nuomotis ganyklas, įsigijome apleistą fermą. Per trejus metus mūsų avių banda padidėjo iki pusės tūkstančio. Labai tiksliai jas suskaičiuoti nėra paprasta, būna, kažkurią papjauna valkataujantys šunys, kartais ir piktas žmogus įsisuka. Tai gyvenimo kasdienybė, niekur nuo jos nepabėgsi, - pasakojo avių augintojas.

Žinių jauna šeima sėmėsi iš knygų – ta tema esą išleista daug literatūros. Be to, naudos duoda Lietuvos avių augintojų asociacijos, kuriai priklauso, rengiami seminarai, konferencijos.

- Jeigu kyla labai didelė problema, galima pasamdyti veterinarijos specialistą. Pašarus perkame. Mūsų skaičiavimu, technika yra labai brangi, dar daug „suėda“ eksploatuojama, remontuojama, mokant palūkanas bankui... Taigi tas pašaras pasidaro daug brangesnis nei jį pirktum. Paslaugų sfera vis labiau išsigrynina, yra ūkių, kurie užsiima tik pašarų gamyba. Šienainį perkame iš rimtų pašarų ruošimo firmų, o kad būtų tinkama kokybė, žiūrime, ką ir kada pjauna, - sakė pašnekovas.

Tyla ilgai netrunka. Neseniai šiose vietose aikštėn iškilo nauji, su žemės ūkiu mažai susiję interesai. Šiandien čia lankosi statybininkai...

- Šiomis vietomis besidomintys žemės supirkėjai maždaug prieš mėnesį organizavo gyventojų susirinkimą, kaimo žmones nuteikė prieš mūsų ūkį. Visiems buvo duota užduotis vienu metu nutraukti su mumis žemės nuomos sutartis. Neturėsime ganyklų – nebus kur ganyti avių. Be to, buvo inicijuoti skundai Aplinkos apsaugos agentūrai, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai apie neva „smirdantį mėšlą“. Tačiau jeigu pasižvalgysime, tarkime, po kaimyninį Valėnų kaimą, tai ten mėšlo krūvos stovi šalia daugiabučių gyvenamųjų namų – ir nieko. O čia aplink fermą sodybų visai nėra, - sakė A.Miežanskas.

Avys čia ganomos atokiuose laukuose, aptvertuose elektriniais piemenimis, todėl ištrūkti lauk avis gali tik per klaidą. A.Miežansko teigimu, pagal visus reikalavimus įteisinta, Registrų centre įregistruota ferma tapo kliuviniu vystyti statybų verslą, todėl ir imtasi tokiomis priemonėmis su jų ūkiu susidoroti.

- Verslas atakuoja, nori čia supirkti žemes ir skirti jas gyvenamajai statybai. Planuojama net viešbučius laukuose statyti. Iš tikrųjų yra daug patrauklesnių vietų su išvystyta infrastruktūra ir arčiau Klaipėdos, ir arčiau Kretingos. Čia tebėra tušti laukai, juose dar galima be problemų ūkininkauti 5-10 metų, - pasakojo ūkio savininkas.

Avių augintojai ne tokie jau pėsti, kai kuriuos netikėtumus jie buvo numatę.

A.Miežanskas „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad atakų organizatoriai neįvertino, jog žemės jie turi ne tik prie fermos, bet ir šalia savo namų.

- Laikydamas tokį ūkį planuoji strategiškai. Būtume visiški naivuoliai, jeigu turėtume tik tiek žemės, kiek jos minimaliai reikia. Sutarčių nutraukimas mūsų padėties nepakeitė – vien šioje sodyboje tiesiai po langais yra 25 ha nuomojamų pievų, čia galima ganyti avis, - sakė avių augintojas. Lankymosi dieną dalis bandos ir buvo pasklidusi po plačias pievas netoli namų.

A.Miežanskas neabejoja, kad, tvarkant fermos pirkimo dokumentus, kaime žinojo, kas čia bus auginama, tačiau niekas tada jokių pretenzijų nereiškė.

- Iš tos fermos šiandien būtų likusi tik akmenų krūva, nes buvę savininkai jos neremontavo, uraganas buvo nudraskęs stogą. Mes norėjome auginti avis, nupirkome tą pastatą, teismo keliu padėjome savininkams atgauti dokumentus. Neabejoju, kad tik paskutiniu metu žmonės buvo įtikinti ir nuteikti prieš mus. Jau minėtame Valėnų kaime panaši ferma priklauso dešimtims savininkų, jie turi pieštuku rašytą popierėlį apie pajų skaičių, tačiau ta ferma niekur neregistruota. Ir nors joje laikomos karvės, prie jų mėšlo krūvų niekas nekimba, nes oficialiai nei tos fermos, nei tų karvių ten nėra, Registrų centre ji nefigūruoja, - sakė Kėkštų kaimo naujakurys.

Marija ir Antanas mano per trejus metus pasiekę labai daug – nuo visiško interesantų nebuvimo iki paklausos patenkinimo sunkumų.

- Seniau avienos gurmanų buvo tik vienetai, dabar iš savo ūkio visų poreikių nebepatenkiname. Todėl bendradarbiaujame su kitais avių augintojais, produkciją realizuojame bendromis jėgomis. Mat parduoti didesniais kiekiais paprasčiau. Praktikuojame ir vytintos bei šaltai rūkytos ėrienos pardavimą, o perdirbimo cechas mažų kiekių taip pat nepriima, - sakė A.Miežanskas.

Avių augintojo manymu, seniau, kai žmonės augindavo nedideles avių bandas, gyvulius parduodavo supirkėjams, o iš jų geros kainos nelauk. Todėl visi aimanuodavo, kad avininkystė yra nuostolinga.

- Aviena iš tikrųjų verta aukštos kainos, nes ji - sveikas maistas, be to, avis auginti sudėtinga, jos – kaprizingi gyvuliai. Kainos turėjo kilti. Kita svarbi problema – lietuviškų veislių avys ėriukus veda maždaug vienu metu, sunku paskirstyti jų produkciją tolygiai per visus metus. Dabar, pavyzdžiui, ėrienos gauti sunku, tačiau rudenį jos atsiras. O mes stengiamės auginti tokių veislių avis, kurių ruja nėra sezoninė, jas sukergti galima bet kuriuo metų laiku, taigi ir ėriukai užauga įvairiu metu, bandą galima planuoti. Taip šis verslas išvengia sezoniškumo, - pasakojo A.Miežanskas.

Paklausti, kokią dar produkciją iš avių ūkio parduoda, šeimininkai sakė, kad kartais lietuviško avikailio pageidauja vienas kitas pirkėjas. Vilnas parduoda antklodžių siuvėjui kaimyniniame Klaipėdos rajone, jas perka ir veltinius rūbus bei papuošalus kuriantys menininkai.

Apie avies pieną ar sūrius jauna ūkininkų šeima kol kas negalvoja.

- Tai labai pririštų prie ūkio, nes melžiamoms avims reikėtų kasdienės priežiūros. O dabar vasarą aptvare laikomą bandą galima vienai kitai dienai palikti, išvykti tvarkyti savo reikalų ar pailsėti, - sakė avių augintojas.

Nei avies pienu, nei jų sūriais keturių žmonių šeima nesimaitina, tačiau avieną valgo nuolat.