Dvasios krizė nuolat kerta iš pasalų

Psichiatrijos ligoninės durys turi būti visuomet ir kiekvienam atvertos kaip bažnyčios vartai.

Tuo įsitikinęs Rokiškio psichiatrijos ligoninės bendrosios psichiatrijos skyriaus vedėjas Petras Aukštuolis.

Gydytojo teigimu, psichiatrijos ligoninė - ne ta vieta, į kurią gydytis pacientai gali patekti pagal planą, tik sulaukę savo eilės ar tik pateikę šeimos gydytojo arba kokio kito mediko siuntimą.

Anot P.Aukštuolio, dvasinę pusiausvyrą praradusiam, psichikos liga susirgusiam ar jos paūmėjimą patiriančiam žmogui pagalbos atidėlioti negalima.

Delsimas gali turėti nepataisomų pasekmių.

P.Aukštuoliui nemalonu, kad mūsų šalyje psichikos liga vis dar laikoma kažkokia išskirtine, o gydymasis psichiatrijos ligoninėje - tarsi paliekantis dėmę biografijoje.

„Vakaruose situacija kita. Ten žmogaus galva laikoma tokia pat kūno dalimi kaip ir kitos. Jei kažkas galvoje negerai, tas negalavimas gydomas kaip bet kuris kitas organas - koja ar širdis“, - pasakojo gydytojas.

Anot mediko, didžiulės įtakos žmonių požiūriui į psichiatrijos ligoninę padarė ydinga sovietmečio tvarka, kai sunkūs psichikos ligoniai buvo gydomi šalia jau sveikstančių ar turinčių menkesnių dvasios sutrikimų.

Dabar Rokiškio psichiatrijos ligoninės bendrosios psichiatrijos skyriuje - kita tvarka.

Sunkesnę patologiją turintys pacientai gydomi pirmame ligoninės aukšte. Ten vyrai ir moterys atskirti vieni nuo kitų.

Ypač sunkiems ligoniams yra specialios patalpos, juos per nedūžtančio stiklo sienas gali stebėti personalas. Jis yra pasirengęs padėti pacientams visą parą.

Sveikstantys ir nesunkiomis psichikos ligomis sergantys pacientai gydomi antrame ligoninės aukšte.

Čia aplinka nesiskiria nuo bet kurios kitos ligoninės. Tarp pacientų yra daugiausia trumpalaikės depresyvios reakcijos ištikti asmenys: tai reiškia, kad žmogus yra psichiškai sveikas, tik ištiktas krizės, su kuria pats nebepajėgia susidoroti.

Tarp tokių yra konfliktų šeimoje neišlaikę moterys ir vyrai, kai kurie jų dėl to bandę žudytis. Tokia trumpalaikė depresyvi reakcija gali būti gydoma mėnesį, o gali teprireikti vos kelių dienų, kad žmogus pasijustų geriau.

P.Aukštuolis mano, kad laiku suteikta pagalba ir gydymas taip pat dar ne viskas.

Medikas atsimena ir tokių savo pacientų, kurie ligoninėje gydėsi ne vieną kartą, tačiau tai jų neišgelbėjo.

„Buvo ir tokių, kurie triskart bandė žudytis, triskart po nepavykusių bandymų gydėsi ligoninėje ir vis tiek gyvenimą baigė savižudybe“, - prisiminė medikas.

Žudytis bandžiusių, tačiau laiku pagalbą gavusių ir ligoninėje pasigydžiusių pacientų bei jų artimųjų tyko pavojus, kurio jie net neįtaria esant.

Paprastai manoma, kad svarbiausia laiku pastebėti depresijos ištikto žmogaus ketinimus gyvenimą baigti savižudybe: kalbas apie mirtį, perdėtai niūrias nuotaikas ar net netikėtai pradėtus rašyti testamentus.

Laiku suteikta pagalba depresijos ištiktam žmogui - labai svarbi. Tačiau ne mažiau svarbu stebėti ir, atrodo, atsigaunantį žmogų.

„Po gydymo kurso, kai žmogus išrašomas kaip pakankamai sustiprėjęs, tokio asmens artimieji atsipalaiduoja ir praranda budrumą. Tuo tarpu šis laikas - pats pavojingiausias. Ligonis paprastai pradeda suvokti savo padėtį ir ligą. Tas suvokimas kartais pasirodo toks nepakeliamas, kad vos iš ligoninės išėjęs žmogus vėl pakelia prieš save ranką“, - aiškino psichiatras.

Tarp psichikos ligonių, ypač šizo-frenikų, pasitaiko ir labai aukšto intelekto žmonių.

Tokius pacientus gydyti ypač sunku. Jie slepia nuo gydytojų savo išgyvenimus, patiriamus dėl ligos. Jie labai aiškiai suvokia savo negalią ir tai, kad ligą, vartodami vaistus, jie galėtų kontroliuoti, tačiau pasveikti - niekada.

P.Aukštuolis pasakojo turėjęs ne vieną pacientą, po gydymo itin aiškiai suvokusį savo psichikos negalią. Daug pasiryžo kantriai bandyti sutarti su šia liga, o kai kurie ir palūžo. Tai priklauso ir nuo ligos stiprumo.

„Esu gydęs triskart nusižudyti bandžiusią psichologę, puikiai suvokusią, kad serga šizofrenija, ir tai, kad ši liga ilgainiui ją įveiks. Galiausiai ji visgi nusižudė - nusinuodijo medikamentais“, - dalijosi skaudžiais prisiminimais gydytojas.

Anot P.Aukštuolio, nuodytis medikamentais - vienas populiariausių savižudybės būdų tarp sergančiųjų psichikos ligomis.

„Tam yra dvi priežastys. Viena jų ta, kad žmogus tikisi nuo išgerto didelio vaistų kiekio užmigsiantis ir paprasčiausiai nebeprabusiantis. Kita priežastis ta, kad psichikos liga sergantys žmonės paprastai po ranka turi didelius kiekius jiems vartoti išrašytų medikamentų“.

Per mėnesį iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės išrašoma apie 85-86 pacientus. Nors tai kiek daugiau nei priklausytų 80 vietų turinčiam bendrosios psichiatrijos skyriui, P.Aukštuolis nepastebėjo nei psichikos sutrikimų daugėjimo, nei kokių panašių gąsdinančių tendencijų.

„Tačiau tam tikrų naujų poslinkių yra“, - neslepia psichiatras.

Neseniai tarp pacientų, kamuojamų priklausomybės nuo alkoholio, pradėjo atsirasti tokių, kurie į ligoninę patenka ne po kelių dienų ar mėnesių „užgėrimo“, o po kasdieninio gėrimo nedidelėmis dozėmis ištisus metus.

Vis daugiau tarp priklausomybės nuo alkoholio kenčiančių pacientų pasitaiko moterų.

Tai psichiatrą ypač liūdina, nes moterims gydymas ne kažin kuo padeda - nebent labai trumpam. Didesniais kiekiais ir dažnai alkoholį vartojanti moteris nuo kvaišalų gali tapti visiškai priklausoma per vienerius metus. Tie vieneri metai jai gali nulemti visą tolesnį gyvenimą.

Anot P.Aukštuolio, vyrams gydymas ligoninėje ar vadinamasis kodavimasis kartais padeda, tuo tarpu moterims alkoholikėms iš alkoholio liūno išlipti bemaž nelemta. Priklausomybės atsikratyti nepadeda nei gydymas, nei kodavimasis.

„Abstinencijos kankinamos moterys gali pasielgti taip, kaip nepasielgtų joks vyras“, - sakė psi-chiatras, iki šiol negalintis pamiršti vienos istorijos apie alkoholikę.

Abstinencijos išsekinta moteris ryžosi neįtikėtinam, iš šalies žiūrint, netgi komiškam žingsniui: įsiprašė į butą pas jai visai nepažįstamus žmones, įtikinusi juos, kad labai nori į tualetą. Bute ji įsmuko į vonią, išgėrė visą ten buvusią spirituotą parfumeriją ir padėkojusi išėjo lauk lyg niekur nieko.

Gydytojas pastebi, kad visuomenėje vis mažiau berandama būdų, kaip atsipalaiduoti be alkoholio.

„Įkalti“ taurelę - greičiausias būdas bent tam kartui užmiršti slegiančius rūpesčius. Meniškos prigimties žmonės alkoholiu dažnai stimuliuoja savo kūrybines galias.

„Visais atvejais alkoholio vartojimas suprantamas, kol kiekiai ir dažnumas neperžengia ribų. O tos ribos kiekvienam labai individualios“, - sakė P.Aukštuolis.

Psichiatras yra gydęs tokių alkoholikų, kurie jau bemaž niekada nebeįstengia būti savikritiški.

„Tokie žmonės periodais, kai nevartoja alkoholio, gali kurti nesibaigiančius planus ir kalbėti apie darbus, kuriuos ketina nuveikti.

Tačiau visiems tiems planams lemta žlugti po pirmosios taurelės, kuri išgeriama lyg nejučiom, beplanuojant ir befantazuojant apie ateitį.

Toliau jau įvykiai klostosi įprasta vaga: keli mėnesiai girtuoklysčių, gydymasis ligoninėje, sunkus ropštimasis iš liūno. Taip ratas vėl pradeda suktis iš naujo, kaskart vis labiau išklibindamas ir išsekindamas organizmą“, - pasakojo P.Aukštuolis.

Pats P.Aukštuolis gali būti pavyzdys tiems, kurie norėtų rasti būdą, kaip kasdien atsipalaiduoti be alkoholio.

Jau daug metų prie savo namų esančiame sklype psichiatras su žmona Gražina puoselėja sodą, kuriame klesti šimtai įvairiausių rūšių augalų: medžių, krūmų, gėlių.

Kasmet rokiškėnas stengiasi savo sode įgyvendinti kokią nors visiškai naują, kad ir nemenkų pastangų reikalaujančią idėją.

Taip jo sode atsirado keletas tvenkinių, upelis su nedideliais kriokliais.

Šiemet medikas sode jau spėjo įsirengti baseiną ir išmoningai akmenimis bei gėlėmis išpuošti jo aplinką.

„Taip realizavau savo planą kasmet vykti atostogauti į Gran Kanariją“, - juokauja kelis mėnesius kasdien po darbo prie baseino triūsęs, pats akmenis kilnojęs P.Aukštuolis.