Pagrindinės tradicionalistų nepasitenkinimo „progresyviais modernistais“ priežastys – šventimų teikimas moterims, liberalus požiūris į homoseksualizmą ir pastarųjų vaidmenį Bažnyčioje.
Aršius ir ilgokai trukusius ginčus apie homoseksualumą išprovokavo keli tradicionalistus papiktinę įvykiai: neseniai buvo paskelbta, kad bendram gyvenimui pagal anglikoniškas apeigas vienoje Londono anglikonų bažnyčių susijungė du klierikai, o JAV anglikonas Gene'as Robinsonas – pirmasis homoseksualas, gavęs vyskupo šventimus (nors visą laiką viešai deklaravo apie savo orientaciją) - su savo draugu sudarė civilinę santuoką ir ta proga vienoje iš savo vyskupijos bažnyčių surengė šventines iškilmes.
G.Robinsonas jau seniai tapo vienu iš pagrindinių kivirčų objektų tarp anglikonų. Paskutinis jo žingsnis ir elgesys po to sukėlė pasipiktinimo bangą kone visoje Anglikonų bažnyčioje. Kaip teigia patys tradicionalistai, būtent jo elgesys buvo paskutinis lašas, perpildęs taurę: G.Robinsonas, pasijutęs savotišku didvyriu, viešai dergė savo kritikus, o patį arkivyskupą R.Williamsą, ne kartą mėginusį jį įvairiais būdais pridengti, apkaltino noro padėti jam stoka, nuolaidžiavimu „piktavaliams“ ir netgi ėmėsi „aiškiaregio“ vaidmens, pavyzdžiui, skelbdamas, kad „Dievas juo (R.Williamsu) nusivylė“ (cit. „The Guardian“, kiti dienraščiai).
Ir vis tik R.Williamsas iki šiol mėgino laviruoti tarp vadinamųjų modernistų ir tradicionalistų. Matyt, manydamas, kad pavyks konfliktą išspręsti taikos sutartimi, pasiūlė visą pluoštą priemonių, galinčių, jo manymu, sustabdyti Anglikonų bažnyčios skilimą.
Tačiau, tas laikas, pastebi ne vienas ekspertas, kai buvo galima daug ką pakeisti, seniai praėjo. Tiesa, tradicionalistai ir toliau lieka Anglikonų bažnyčios nariais, bet yra pasiryžę visais būdais sugrąžinti jai jos veidą ir darys viską, kad šis jų troškimas išsipildytų.
Čia verta prisiminti, kad pasaulio anglikonų bendruomenė neturi katalikų bendruomenei būdingų požymių - vienumo, centralizuotos hierarchinės struktūros. Nors XIX a. visos anglikonų bažnyčios susivienijo į Anglikonų bažnyčių sąjungą, tačiau išliko savarankiškos. Kenterberio arkivyskupas be išlygų yra nepriklausomų Anglikonų bendrijos provincijų pirmasis ir svarbiausias dvasinis autoritetas, o tarp tų provincijų vadovų (pirmųjų savo šalyje pagal rangą ir teises vyskupų arba primų) jis – „Pirmas tarp lygių“ (panašiai kaip Ortodoksų bažnyčioje Konstantinopolio patriarchas). Kas dešimtmetį visų bažnyčių vyskupai renkasi į Kenterberio arkivyskupo šaukiamas Lambeto konferencijas, atliekančias konsultacinio organo funkciją.
Administraciškai Anglikonų bažnyčia padalyta į Kenterberio, Jorko arkivyskupijas, nepriklausomai veikia Škotijoje, Airijoje, JAV, Kanadoje ir kitose šalyse. Be to, yra anglikoniškų bažnyčių, nepripažįstančių Anglijos bažnyčios primato ir Kenterberio arkivyskupo autoriteto. Šios bažnyčios, protestuodamos prieš naujoves Anglikonų bendrijoje, atsiskyrė nuo jos, nors iki šiol laikomos anglikonų bažnyčiomis, ir susibūrė į vadinamąją Tradicinę anglikonų bendriją.
Deklaracija, skelbianti apie minėtą Tikinčiųjų anglikonų sandraugos sukūrimą, buvo priimta ką tik Jeruzalėje vykusioje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje anglikonybės perspektyvoms. Konferencijoje dalyvavo Sidnėjaus arkivyskupas Peteris Jensenas, Ugandos arkivyskupas Henry Luke'as Orombis, Nigerijos arkivyskupas Peteris Akinola, arkivyskupas iš Pietų Amerikos Gregas Venablesas, pirmininkavęs konferencijai, - beveik 300 anglikonų vyskupų ir arkivyskupų, taip pat 1148 kunigai ir pasauliečiai iš Afrikos, Azijos, Pietų ir Šiaurės Amerikos, Australijos, Didžiosios Britanijos.
Jeruzalės konferencijos dalyvių baigiamajame dokumente pareikšta, kad Anglikonų bendrija apimta rimtos krizės, iš kurios neįmanoma išsivaduoti „senoviniais“ metodais. Jos vadovybė nesugebėjo disciplinuoti provincijų ir leido įsigalėti atvirai erezijai. Teigiama, kad kai kurios regioninės anglikonų bažnyčios, vykdydamos savo pareigą, iškraipo Šventąjį Raštą ir propaguoja prieštaraujančias krikščionybei vertybes. Todėl Pietų pusrutulio anglikonų bažnyčios buvo priverstos nutraukti santykius su dalimi Vakarų bažnyčių. Be to, atskiros parapijos ir vyskupijos, nenorėdamos taikstytis su šventvagiškomis, Tradiciją paniekinusiomis naujovėmis, pasitraukė iš kai kurių Vakarų provincijų ir perėjo į labiau tradicionalistinių anglikonų bažnyčių jurisdikciją.
Taip pat pažymima, kad JAV ir Kanados anglikonų bažnyčios neįvykdė 1998 metų Lambeto konferencijos nutarimų, reikalaujančių laikytis biblinės moralės principų, tačiau nepaisant to, šių bažnyčių hierarchai buvo pakviesti į beveik po mėnesio prasidėsiančią Lambeto konferenciją. Būtent todėl sandrauga nutarė atsiriboti nuo, kaip apibūdino kai kurie konferencijos dalyviai, išsigimusių JAV ir Kanados anglikonų bažnyčių. Beje, net du trečdaliai hierarchų, dalyvavusių Jeruzalės konferencijoje, yra pasiryžę šių metų Lambeto konferenciją boikotuoti.
Jeruzalės konferencijoje ne sykį buvo pastebėta, kad vilčių išvengti Anglikonų bažnyčios skilimo visiškai neliko. Tad tokios – atskiros, ortodoksiškos - Sandraugos sukūrimas yra vienintelė galimybė stabdyti anglikonybės išsigimimo procesą ir išsaugoti tikėjimo grynumą.
Baigiamasis dokumentas skelbia, kad grįžtama prie ištakų – bus vadovaujamasi 1662 metų Bendros maldos knyga ir atsisakyta neatitinkančių krikščionybės mokymo naujovių (turima galvoje 1978 metų Lambeto konferencijos nutarimą, leidžiantį provincijoms savo nuožiūra teikti šventimus moterims). Planuojama sukurti atskirą Primų Tarybą, kurios viena iš svarbiausių funkcijų - Tradicijos sergėjimas. Jai priklausys įtakingiausi anglikonų hierarchai. Pasak arkivyskupo P.Jenseno, tik einant tokiu keliu galima mėginti apsaugoti Anglikonų bažnyčią nuo erezijų, kurias platina Vakarų, o pirmiausia - JAV anglikonų hierarchai, bei ją išgelbėti.
„Mes nusivylėme – kalbėjomės, kalbėjomės, o ko pasiekėme? Liberalios bažnyčios buvo pasirengusios diskusijoms, iš kurių nebuvo jokios naudos, nes jos ir taip darė, ką norėjo. Jeigu jos būtų panorusios mus išgirsti, skilimo būtų pavykę išvengti“, - konferencijoje konstatavo vienas argentiniečių vyskupas.
Faktas, kad Kenterberio arkivyskupas net pasibaigus konferencijai visiškai jos oficialiai nekomentavo, rodo, kad Anglijos anglikonų hierarchai tai, kas įvyko, įvertino kaip itin rimtą signalą, o tiksliau – daugiau nei signalą. Tačiau, tik po kelių dienų pasigirdęs R.Williamso komentaras daugelį ne tik nustebino, bet ir nuvylė: „Jeigu liberali praktika nėra efektyvi, tai reikia ją atnaujinti, bet ne priiminėti improvizuotus sprendimus.“ Pasak jo, hierarchų susitikimas Jeruzalėje – „nėra išdavystė“, nes nieko nekeičia. Juolab, tęsė jis, kad visai Anglikonų bendrijai jos nutarimai negalioja, o Primų Taryba nėra legitimi.
Tačiau R.Williamso „optimizmas“ perdėtas – Jeruzalėje tradicionalistai parodė, kad daugiau neleis tyčiotis iš savo tikėjimo, neleis tyčiotis iš Tradicijos. Ir yra pasiryžę žengti paskutinį žingsnį – jei reikės, visiškai atsiskirti nuo Anglikonų bendrijos. O prarasti išties nėra ko, nebent dalies tikinčiųjų, kurie jiems visiškai nereikalingi, nes yra tik, jų žodžiais tariant, „Dievą piktinantys eretikai“.
Iki Lambeto konferencijos liko kelios savaitės. O jau šį penktadienį prasidės Anglijos generalinis Sinodas. R.Williamsas, visą laiką mėginęs įtikti ir vienai, ir kitai pusėms, atsidūrė kaip niekada keblioje situacijoje. Ją dar labiau komplikuoja įvairūs ir modernistų, ir tradicionalistų reikalavimai, pareiškimai. Kad ir neseniai paskelbtas Anglijos anglikonų dvasininkų ultimatumas.
Būtent generalinio Sinodo išvakarėse R.Williamsas ir Jorko arkivyskupas Johnas Sentamu gavo 1300 Anglijos anglikonų dvasininkų ultimatyvų kreipimąsi, kuriuo jie grasina atsiskirti nuo Anglijos anglikonų bažnyčios, jeigu bus visuotinai įteisinti „vyskupo šventimai moterims“ ir nebus leista kurtis bei veikti parapijoms, kur dvasininkais darbuotųsi vien tik vyrai. Ultimatumą pasirašė 10 proc. praktikuojančių (dar ne „pensininkų“) dvasininkų, tarp kurių 11 vyskupų.
„Jeigu liberali praktika nėra efektyvi, tai reikia ją atnaujinti, bet ne priiminėti improvizuotus sprendimus“, – gali būti, kad tokią ar panašią pastabą ne kartą išgirs ir Anglijos generalinio Sinodo ir artėjančios Lambeto konferecijos dalyviai. Tačiau šį kartą tokio atsakymo ir pasiūlymų, kad ir kaip reikia „naujinti“ krizės ištiktą Bažnyčią, gali nepakakti.
Anglikonų hierarchai tradicionalistai atstovauja pusę pasaulio anglikonų, o jų pačių teigimu, „daugumą praktikuojančių“ tikinčiųjų. Sandraugos įkūrimas, Anglijos anglikonų siekiai ir žengiami žingsniai iš esmės rodo, kad, jei Anglikonų bendrijos skilimas dar ne įvyko, tai jau prasidėjo.