Lrytas.lt siūlo paskaityti apžvalgininko įžvalgas ir įspūdžius, kuriuos jis išdėstė grįžęs iš Vilniaus: nuo nacių Lietuvoje žuvo tris kartus daugiau žmonių negu nuo sovietų, tačiau šalis savo praeitį vertina trumparegiškai.
***
Elegantiško baroko mieste sekant angliškus ženklus galima rasti Genocido aukų muziejų. Masyvus pastatas primena prieškarinį banką. Fasado apačioje – granito plokštės, ant kurių iškaltos lietuviškos pavardės su gimimo ir, sprendžiant iš datos, ankstyvos mirties skaičiais.
Šiame pastate beveik 50 metų veikė slaptoji Stalino policija NKVD, kurią pakeitė KGB, čia veikusi iki 1990 metų. Kambariai aukštomis lubomis atskleidžia baisią mirties nuosprendžių ir trėmimų į Sibirą istoriją. Žiūrint į dokumentines nuotraukas, iš kurių į lankytojus žvelgia kaliniai ir lūšnose sėdintys vaikai, girdisi garso įrašas – traukinio dundesys ir pūškavimas. Į objektyvą pakliuvo ir miške gulinčios lavonų krūvos.
Vaikščiojau iš vieno niūraus kampo į kitą ir ėmiau jausti, kad kažko trūksta. Juk Vilnius kadaise buvo žinomas kaip Šiaurės Jeruzalė. O žydai? Ar jų likimas nevertas atminties?
Koridoriuje atsitiktinai randu plakatą su trumpa užuomina. Surašyti duomenys apie represijų aukas – sovietų ir nacių. Skelbiama, kad Sovietų okupacijos metais iš karto buvo nušauta, mirė kalėjime ar tremtyje apie 74,5 tūkst. žmonių.
Per trejus nacių okupacijos metus nuo 1941 metų buvo sunaikinta 240 tūkst. žmonių, „iš kurių buvo 200 tūkst. žydų“ – tris kartus daugiau negu nuo sovietų, bet muziejuje žydams vietos nėra. Mano gidas patikino, kad Vilniuje yra „holokausto muziejus“. Na, ne visai. Yra valstybės remiamas „Žydų muziejus“, įkurtas trijuose skirtinguose pastatuose, tačiau aiškių muziejų rasti padedančių ženklų nesimato. „Na, kitas genocidas buvo svarbesnis“, – ironiškai gūžtelėdama pečiai prasitaria viename iš Žydų parodos centrų dirbanti moteris.
Lietuvos genocido ir rezistencijos centro direktoriaus Arvydo Anušausko paklausiau, ar nevertėjo buvusių KGB rūmų pavadinti tiesiog „Sovietinių represijų muziejumi“. Jis pritariamai linkčiodamas atsakė, kad po SSRS žlugimo istorikai siūlė įkurti jungtinį „Siaubo muziejų“, kuris atskleistų abiejų totalitarinių režimų nusikaltimus. Muziejaus ekspozicijos galėtų būti ne vienoje vietoje – keliuose atskiruose pastatuose, kuriuos prižiūrėtų vienas centras.
Valstybės išlaikomas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kuriam vadovauja A.Anušauskas, tiria abiejų režimų nusikaltimus. Lietuvoje veikia ir Tarptautinė komisija, skirta įvertinti nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimus.
Tačiau muziejuose šis nusikaltimų lygiavertiškumas išnyksta. Politikai nesikiša į ekspozicijas.
Tai, kad antikomunistinės emocijos Lietuvoje vis dar gyvos, buvo matoma per neseniai Seime vykusią konferenciją. Vakarų Europa buvo bombarduojama 1968 metų įvykių sukakties priminimais. Kitąmet Vidurio Europa panirs į 1989 metų memuarus. Taip bus nepastebėti įspūdingi 1988 metų įvykiai, nors būtent jie buvo daugelio judėjimų ir revoliucijų raktas: ar be taikių Baltijos šalių judėjimų 1988 metais protestuotojai Lenkijoje būtų pašalinę komunistus iš valdžios 1989 metais, ar būtų kilę permainų valdžioje reikalavę protestai Leipcige, Berlyne ir Prahoje?
Dirbdamas „The Guardian“ laikraščio korespondentu Maskvoje stebėjau žmonių jūrą netoli Vilniaus katedros 1988 metų spalį – jie šventė ir dainavo tautines dainas, nes prieš dieną pastatas buvo grąžintas Bažnyčiai.
Trijų Baltijos valstybių judėjimai save oficialiai vadino Michailo Gorbačiovo „perestroiką“ remiančia jėga ir kūrė „liaudies frontus“, skelbiančius „autonomijos“ ir „ekonominio suvereniteto“ idėjas. Iš pradžių savo kortomis jie žaidė atsargiai – pirmosiomis savaitėmis net už uždarų durų nediskutavo apie nepriklausomybę, o vėliau apie ją nekalbėjo viešai.
36 Sąjūdžio iniciatoriai, iš kurių keli buvo komunistai, turėję nuraminti Maskvą, iš pradžių vengė į savo gretas įtraukti Sibiro tremtinius. Tačiau per kelias savaites Sąjūdžio narių skaičius išaugo iki šimtų tūkstančių.
Euforija pulsuojančios eitynės ir mitingai kėlė tautos orumą ir laisvės klausimą, į kurį greitai atsižvelgė Lietuvos komunistų partija.
Aš buvau vienintelis užsienio korespondentas Vilniuje, kai 1989 metų birželio 24 dieną komunistų partijos lyderis Algirdas Brazauskas patarė savo centro komitetui atsiskirti nuo Maskvos. Nė viena kita komunistų partija iš 15 SSRS šalių nežengė taip toli.
Be abejonės, tai buvo momentas, kai SSRS griūtis tapo neišvengiama. Iki tol Gorbačiovas tikėjosi, kad partija sugebės išlaikyti tvarką. Kai atskilo Lietuvos komunistai, tokios viltys žlugo.
Už sostinės esančioje A.Brazausko viloje buvusio Lietuvos prezidento darbo kambarys pilnas nuotraukų, kuriose A.Brazauskas spaudžia pasaulio lyderių rankas. Tačiau ant sienos nėra nė vienos nuotraukos, kurioje jis būtų įamžintas su M.Gorbačiovu. Savo namų duris atvėręs A.Brazauskas puikiai pamena sovietų lyderį ir susitikimus su juo, kurie kartais baigdavosi grasinimais panaudoti jėgą. „1989 metų lapkritį mane iškvietė į politinį biurą. Penkias ar šešias valandas jie man pamokslavo“, – prisimena A.Brazauskas. Tada jis nesiklausė.
Nors A.Brazausko indėlis buvo svarus, tačiau Lietuvos nepriklausomybės veteranų kartėlis net ir po 20 metų yra aštrus – konferencijos apie Sąjūdį rengėjai patarė A.Brazauskui nevykti į renginį. Aš nustebau, kai vienas Lietuvos komunistų vaidmenį pabrėžęs profesorius buvo nušvilptas ir negalėjo baigti savo pranešimo.
Dabar Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO narė bei Rusijos kritikė – griežtenė negu kaimynės Latvija ir Estija. Ji įnirtingai kėlė savo reikalavimus prieš ES ir Rusijos derybas bei reikalavo derybų projekto pataisų.
Lietuvos valdžios atstovai teigia sugebantys blaiviai žvelgti į Rusiją, tačiau dauguma iš jų į savo šalies praeitį žiūri lyg trumparegiai. Pyktis dėl 48 metus trukusios sovietų okupacijos užtemdo sveiką protą, trukdo suvokti neseną komunistų vaidmenį. Dar blogiau, kad tai kliudo diskusijai apie nacių rengtas masines žudynes ir neleidžia suvokti fakto, kad žudynėms energingai pritarė daug lietuvių.
Kitąmet Europoje vėl bus minima sukaktis – sukaks 70 metų, kai buvo pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas, pagal kurį Baltijos šalys atiteko Stalinui. Tai turėtų būti laikas prisiminti ne vieną, o dvi tironijas. Baltijos šalyse ilgiau trukusi tironija nebuvo žiauresnė už trumpąją.