Neseniai BBC televizijos reportažas iš Afganistano rodė visiškai karo nuskurdintas šeimas. Žmonės sakė esą daug girdėję apie humanitarinę pagalbą jų šaliai, bet niekada jos nesulaukė ir gyvena ant bado ir siaubo ribos.
Irako administravimo pavyzdys nesuteikia daug vilčių, kad Afganistane situacija pagerės, jeigu valdymas būtų vykdomas tais pačiais metodais. Pentagonas perėmė Irako valdymą 2003 m. Per vienerius metus jie sugebėjo išleisti 22 mlrd. JAV dolerių, bet nepasiekė net iki karinio Irako infrastruktūros lygio.
Irako administratorius Paulas Bremeris 2003 m. sakė, kad Amerika sunaikins bet kokį pasipriešinimo judėjimą, privers irakiečius paklusti Amerikos valiai ir įves tvarką šioje šalyje. Jis panaikino galiojančius Irako įstatymus ir pareiškė, kad tarptautiniai įstatymai irgi negalioja, tuo užtikrindamas šalies kelią į chaosą ir politinį neatsakingumą. Tik vienas statybų objektas buvo užbaigtas laiku ir išlaikant numatyto biudžeto ribas – 592 mln. JAV dolerių, ir tai buvo didžiausios pasaulyje JAV ambasados statybos.
F.Willisas, vienas iš aukštų Amerikos pareigūnų, kuriems buvo patikėtas Irako vertybių administravimas, pripažino, kad darbą jie atliko labai neatsakingai. Pinigai nebuvo išleisti Irako žmonių gerovei, bet praktiškai sudėti į Amerikos kompanijų kišenes. Jis tai pavadino „laukinių Vakarų beprotiška atmosfera“.
2003 m. Michaelas Ignatjevas savo straipsnyje apie Amerikos imperijos naštą pastebi, kad ir kokia būtų galinga JAV karinė jėga, amerikiečiai vieni negali įtvirtinti savo naujos globalinės tvarkos, todėl reikalingas naujas darbo pasidalijimas: Amerika atlieka visas karines operacijas, tada britai, prancūzai ir vokiečiai vykdo globalinio policininko funkcijas, o vėliau ateina olandai, šveicarai ir skandinavai su savo humanitarine pagalba, finansuoja kelių, mokyklų ir namų statybas. Pagal naują strategiją valdymo centras išlieka Vašingtone, kur visa galia priimti užsienio politikos sprendimus sutelkta vieno žmogaus rankose.
2002 m. prezidentas G.W.Bushas išplėtė karo veiksmų zoną sakydamas, kad karas Afganistane pateikė įrodymų, jog tūkstančiai pavojingų žudikų, kuriuos remia nelegalūs režimai, paplito po visą pasaulį kaip uždelsto veikimo bombos. Jis sakė, kad šiems priešams visas pasaulis yra mūšio laukas ir Amerika juos persekios, nesvarbu, kurioje šalyje jie bandys pasislėpti.
Garsus Amerikos užsienio politikos kairiųjų pažiūrų kritikas Naomas Chomsky teigia, kad G.W.Busho doktrina suteikia teisę Amerikai sunaikinti bet kurią pasaulio šalį, jeigu amerikiečiai nusprendžia, kad ateityje ši šalis gali kelti pavojų JAV. „Jungtinės Valstijos bendradarbiaus su tais nacionaliniais lyderiais, kurie remia Amerikos tikslus. Tie, kurie bandys sudaryti kliūčių šiu tikslų pasiekimui, bus nustumti į šalį arba fiziškai sunaikinti“, – teigia G.W.Busho kritikai. D.Rieffas pavadino Amerikos Nacionalinio saugumo strategiją nesibaigiančio karo doktrina.
Neseniai „The Baltic Times“ laikraštyje teko perskaityti, kad mūsų premjeras žada padidinti karines išlaidas Irakui. Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius mano, kad Lietuvos kariai žūsta už Lietuvą, nes tokia yra kolektyvinės gynybos sistemos kaina. Iš esmės tai tik G.W.Busho žodžių pakartojimas, neįsigilinus, kas juos parašė, kokie jie yra pavojingi, ir kiek juose tiesos.
Tokie sprendimai reiškia, kad žus dar daugiau Lietuvos karių, kurie kovoja prieš tuos, kurie mums niekada negrasino. Finansavimo didinimas karinėms išlaidoms reiškia, kad jos bus mažinamos kitose srityse ir dėl to, kaip ir visur, nukentės patys vargingiausi Lietuvos žmonės. Visos tarptautinės organizacijos skelbia apie precendento neturinčią humanitarinę krizę Irake ir Afganistane. Ar ne geriau būtų padidinti ne karines, o humanitarinės pagalbos išlaidas Lietuvos žmonių vardu ir pasirūpinti, kad ši pagalba pasiektų savo tikslą?
Visiems yra plačiai žinoma, koks atsakingas yra gydytojo darbas, nes jų rankose dažnai būna žmogaus gyvybė. Už padarytą klaidą jie turi atsakyti. Įdomus dalykas, kad ta pati taisyklė negalioja politikoje.
Politikai savo rankose laiko tūkstančių žmonių gyvybės, bet padarę klaidingus sprendimus, kurie kainuoja karių gyvybes, niekada neteisiami. Jų klaidos visada padengiamos kilniais tikslais, tokiais kaip demokratijos ir laisvės skleidimas. Ypač Amerikos politikai nuo to apsidraudė. 2002 m. Amerika neratifikavo Tarptautinio Kriminalinio teismo sutarties, garantuodami sau neribotas laisves. Kaip sako vienas F.Dostojevskio romano herojus, neribota laisvė atveda prie neriboto despotizmo.
Visi trumpai pagalvokime, ar nėra loginės klaidos Amerikos imperijoje, ir kaip galima paaiškinti vakarietišką racionalumą, kai bandoma demokratiją įtvirtinti brutaliomis priemonėmis, kai milijardai išleidžiami karinei ginkluotei, bet 1,2 mlrd. planetos gyventojų pasmerkiami gyventi žiauriame skurde.
Akademikai kuo toliau, tuo labiau pastebi, kad globalinėje politikoje lyderių veiksmai skiriasi nuo jų ideologijos. Dažnai tenka girdėti, kaip svarbūs pareigūnai vadina savo šalies kareivių misiją kilnia ir prasminga, nes jų pagrindinis tikslas – apginti žmonių teises ir ypatingai pagerinti vergišką moterų situaciją radikalaus islamo šalyse. Ekseterio universiteto Arabų ir islamo studijų instituto 2006 m. ataskaita patvirtina, kad nauja Irako Konstitucija, kurią padėjo perrašyti Amerikos pareigūnai, panaikino 1959 m. Asmeninio statuso teisę, kuri garantavo lygias moterų ir vyrų teises, ir įtvirtino islamiškus Šarijos įstatymus, kurie įtvirtino Irako moterų beteisiškumą.
Marksistas filosofas I.Meszarosas teigia, kad Amerika pasiekė pačią ekstremaliausią imperijos stadiją, kuri veikia kaip griaunančioji jėga visose gyvenimo srityse, socialiai atskiria ištisus žemynus, didina skirtumus tarp turtingųjų ir vargšų visame pasaulyje ir grindžia kelią naujam globaliniam holokaustui.
2008 m. „Amnesty International“ ataskaita apie žmogaus teises įspėja, kad pasaulio lyderiai ignoruoja žmogaus teisių pažeidimus, ir jų lėta reakcija kainuos daugybę gyvybių. Kaip rodo pavyzdžiai iš Irako ir Afganistano, žmogaus teisių problemos nėra izoliuotos tragedijos, bet jos, kaip virusai, yra užkrečiamos ir gali išplisti taip greitai, kad visai žmonijai iškils didelė grėsmė.
M.Manas mano, kad naujas militarizmas sukelia dar daugiau priešiškumo, skatina smurtą ir suirutę. Paskutinis dešimtmetis, kuriame JAV viešpatavo kaip neprilygstama supervalstybė, išsiskirs pasaulio istorijoje daugybe karų ir neregėto masto terorizmu. Senovės Romos istorikas Tacitas tokiu atveju apie amerikiečius pasakytų: „Jie sukūrė dykumą ir vadina tai taika.“
Pabaigoje noriu pacituoti vieno kirgizų moksleivio nuomonę apie Amerikos karinių bazių buvimą jo šalyje: „Aš negalvoju, kad Amerikos kariai apsaugotų mus, jeigu Kirgizijai grasintų kita šalis. Jie niekada neapsaugos mūsų, nes galvoja, kad jų gyvybė yra daug brangesnė negu kitų.“