Per Jonines norėjau padovanoti jam geresnių cigarečių, bet pabijojau, kad užmuš. Ką žinai, kas tokių susisukusių bjaurybių sieloje dedasi? Vienintelis teigiamas dalykas – ruošdamasis rūkyti jis dažnai ima baisiai kosėti.
Krenkštelėjimas jau tapo ženklu, erzinančiu labiau už telefono skambutį, – viską metusi lekiu uždaryti lango, kad į vidų neprirūktų dūmų. Nusikeikiu kuo tyliau (abejoju, kad senis girdi) ir trinkteliu langu (įdomu, ar jis ir šito negirdi?). Ar negalėtų valdžia sukurti kokio įstatymo, apsaugančio vargšus rūkančiųjų kaimynus?
Visu stiprumu įjungiu gartraukį – po penkių minučių su virtuve sujungtos svetainės kvapas jau nebe toks klaikus. Pusvalandį pamedituoju prie vaizdo iš Daniilo Charmso kūrybos – apie bjaurią, šlykščią senę, kurią negyvą ir įpakuotą lagamine kažkas pavagia iš traukinio. Prakeikiu visus senius, rūkalius ir valdžią. O tada einu į kitą namo pusę, į savo balkoną. Išsitraukiu cigaretę. Aš visada rūkau tik balkone, nekenčiu, kai namai smirda.
Tolumoje – žalias Kalnų parkas, Gedimino pilis, ant vieno kalno užsilipusi. Gražu. Kai į vaizdą nelindo juodas stiklinis kubas (naujasis prokuratūros pastatas), buvo dar gražiau. Laimė, tas šiuolaikinės architektūros šedevras ne man, o kitiems kaimynams visą peizažą užstoja. Spoksau į vasaros vakarą, kregždės krykštauja ir švilpia pro šalį net garsiai skrosdamos orą. Tokiomis akimirkomis visada suprantu, kad gyvenimas yra gražus.
Staiga girdžiu – kaimynė garsiai trinkteli uždarydama langą. Kas čia dabar? Negi mano vyšninio sukamo tabako kvapas toks šlykštus?
Grįžtu į kambarį ir susimąstau – o gal šitaip ir atrodo egoizmas?