Kazachstano valdžia tvirtina, kad jų šalis yra demokratiška, laisva ir nepriklausoma. Tačiau rinkimus į kazachų parlamentą laimėjo tik vienos partijos, remiančios prezidentą Nursultaną Nazarbajevą, atstovai. Opozicijai buvo sudėtinga patekti į policijos apsuptą Astanos „Radisson SAS“ viešbutį ir įsitraukti į pasaulio bendruomenės diskusiją apie demokratiją, žodžio laisvę bei žmogaus teises, kuri kasmet užverda per Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos parlamentinę asamblėją.
Kazachų opozicijos nariai šią savaitę vykusioje asamblėjoje galėjo dalyvauti kaip nevyriausybinių organizacijų atstovai, tačiau šias organizacijas į renginį turi pakviesti parlamentarai. Kazachų valdantieji tokių leidimų oponentams neduoda.
Todėl opozicijai liko tik vienas kelias – įsilieti į kitų šalių nevyriausybinių organizacijų gretas ir taip patekti į sales, kuriose ESBO šalys ir partnerės aptaria savo skaudulius.
Kazachstano sostinėje Astanoje vykstanti kasmetinė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos parlamentinė asamblėja į vieną salę subūrė 56 šalių narių atstovus. Daugiausia vietų asamblėjoje priklauso JAV – 17, Rusijai – 15, Didžiajai Britanijai, Vokietijai, Prancūzijai ir Italijai – po 13. Nuo 1991 metų pabaigos organizacijai priklausanti Lietuva turi 3 vietas.
JAV balsas yra vienas iš svariausių organizacijoje – šios šalies delegacija sulaukia išskirtinio dėmesio. Todėl kazachų opozicijos atstovai šią savaitę nekantriai laukė savo valandos – JAV delegacijos spaudos konferencijos, per kurią jau pirmas klausimas iš salės buvo: „Kokia jūsų nuomonė apie kazachų opozicijos narių persekiojimą?“
JAV delegacijos vadovo pavaduotojas Benjaminas Cardinas pripažino, kad Kazachstano valdžia nevykdo žadėtų politinių reformų, tačiau išreiškė viltį, kad ledai pajudės kitąmet.
Po netikėto opozicijos klausimo mikrofoną greitai perėmė JAV ambasados darbuotoja kazachė ir garsiai pabrėžė: „Čia vyksta spaudos konferencija, todėl klausimus gali uždavinėti tik žurnalistai.“
Vis dėlto dėmesys į Kazachstano vidaus politinę sistemą buvo atkreiptas, todėl, lyg opozicijos šaukliai, ėmė klausinėti didžiųjų pasaulio naujienų agentūrų korespondentai. Amerikiečių delegacijai klausimus teko atremti savais ir svetimais pažadais: JAV delegacijos vadovas demokratas Alcee Hastingsas žadėjo įtikinti Kazachstano valdžią, kad būtų tobulinama bendravimo su opozicija metodika, ir priminė Kazachstano užsienio reikalų ministro pažadą įgyventinti politines reformas 2008 metais. „Bet tai nėra Kazachstano įsipareigojimas kuriai nors vienai šaliai – tai įsipareigojimas visai ESBO, įsipareigojimas principams, kurių laikosi ESBO narės“, – pabrėžė A.Hastingsas.
Amerikiečių atokvėpio valandėlė atėjo, kai salės mikrofoną paėmė valdžiai lojalūs vietiniai žurnalistai. Nuskambėjęs klausimas – „Kaip jūsų priimti nutarimai pakeis pasaulį?“ – būtų puikiai tikęs gražiausios Astanos merginos rinkimuose.
Į ESBO parlamentinę asamblėją gausiai susirinkę vietiniai žurnalistai neklausinėjo nepatogių klausimų, kurie vienaip ar kitaip veržėsi į dienos šviesą: ar šalyje, kurią valdo viena prezidentui ištikima partija, diskusijos apie demokratiją gali būti efektyvios? Kas slepiasi po demokratijos spektakliais? Ar ESBO keičia pasaulį?
Apie tai su lrytas.lt sutiko pasikalbėti Parlamentinės asamblėjos generalinis sekretorius Spenceris Oliveris, kuris jau kelis dešimtmečius yra įsitraukęs į organizacijos veiklą.
***
– Kokie svarbiausi klausimai yra nagrinėjami parlamentinės asamblėjos sesijoje Astanoje?
– Pagrindinė tema – skaidrumas ESBO. Organizacija turi tapti atviresnė, labiau prieinama, kad būtų aiškiai matoma, kaip skirstomos lėšos, – šią problemą parlamentarai nuolat mini.
Taip pat priimamos rezoliucijos dėl kitų klausimų: klimato kaitos, žmogaus teisių ar karinio saugumo, pavyzdžiui, kasetinių bombų uždraudimo ir ginklų gabenimo per sienas taisyklės.
Vis dėlto kitas pagrindinis šio renginio, į kurį atvyksta keli šimtai parlamentarų iš 56 šalių narių ir šalių, kurios yra ESBO partnerės, pavyzdžiui, Marokas, Izraelis, Pietų Korėja ir Japonija, tikslas yra tarpusavio bendravimas akis į akį. Svarbiausia yra ne priimti vieną ar kitą rezoliuciją, o susipažinti su kitų šalių požiūriais ir nuomonėmis.
Čia vyksta ne tik diskusijos, bet ir svarbūs dvišaliai atstovų susitikimai, pasitarimai. Vokiečiai susitinka amerikiečius, amerikiečiai – rusus. Delegacijos turi gerą progą susitikti ir pabendrauti neformaliai. Tokių progų šiais laikais pasitaiko labai retai. Politikų dialogas yra svarbiausias dalykas ESBO parlamentinėje asamblėjoje.
ESBO neturi tokios galios, kaip NATO ar Europos Sąjunga – ji neleidžia įstatymų. Per asamblėją tik išreiškiama daugybės parlamentarų nuomonė visiems svarbiais klausimais ir tai leidžia šalims orientuotis priimant sprendimus. Pavyzdžiui, saugumas kibernetinėje erdvėje yra aktualus visiems – bet kokie pažeidimai ar įsilaužimai gali pridaryti didelės žalos. Pasaulis tampa vis labiau priklausomas nuo interneto, todėl reikia stengtis, kad žmonės suprastų, kad yra saugūs ir gali netrukdomai veikti.
– Jūs akcentuojate dialogo svarbą. Tačiau ar dialogas nesuskaido šalių į atskirus blokus – Lietuva su Rusija juk nebendrauja taip pat, kaip, pavyzdžiui, su Gruzija ar Ukraina?
– Žinoma. Per kiekvieną asamblėją dialogai skiriasi. Čia susitinka daugybė grupių, kurias vienija koks nors aspektas. Šiemet aš įžvelgiu penkias neformalias politines grupes: konservatoriai, liberalai, socialistai, žalieji ir komunistai. Jie susitinka neformaliai ir aptaria klausimus, formuoja bendrus siekius. Yra ir ES, NATO grupės, kurios derina savo sprendimus, taip pat yra daugybė dvišalių derinių, pavyzdžiui, Kanada ir JAV. Tai didžiulis kaleidoskopas. Kiekviena šalis priklauso kokiai nors grupei.
– O kokią įtaką problemų sprendimui turi Lietuva, juk mažos šalys neturi tiek daug balsų, kiek JAV ar Rusija?
– Mažųjų šalių įtaka auga visose tarptautinėse organizacijose. Jeigu jūs nebūtumėte svarbūs, tai turbūt nebūtumėte prisijungę. NATO, Europos Sąjunga ar ESBO – visur galioja konsensuso principas. Jūs turite vietų ten, kur aptariami svarbiausi klausimai, darantys įtaką jūsų saugumui, imigracijai ar demokratijai. Būtent dėl griežtos konsensuso taisyklės mažos šalys įgyja didelę svarbą ESBO – per balsavimą Lietuvos svoris tampa lygus Rusijos ar JAV.
– Koks, jūsų manymu, yra didžiausias ESBO laimėjimas?
– Be abejo, Šaltojo karo pabaiga. Šalių įsipareigojimas bendradarbiauti įvairiose srityse buvo istorinė pergalė. Organizacijai pavyko išspręsti, kaip nutraukti ideologinę kovą, kaip pakeisti ją į dialogą. Puikiai pamenu, kai būdamas JAV delegacijos narys per derybas Madride 1981 metais išgirdau, kad Lenkijoje įvesta karo padėtis – mes nustojome derėtis. Sakiau, kad mes nesiderėsime, kol nesužinosime, kas vyksta Lenkijoje. Pati situacija tęsėsi kelis mėnesius, tačiau per tą laiką pasaulio dėmesys Lenkijai labai išaugo, buvo pradėtas forumas.
Taip pat mes privertėme atkreipti dėmesį į žmones, kurie kovojo su Sovietų Sąjunga ir žmogaus teisių pažeidimais, – Helsinkio grupes. Priminėme, kad ESBO pamatai buvo pakloti Helsinkyje, kai 1972 metais šalys įsipareigojo suteikti savo žmonėms laisves ir teises. Mes skelbėme: „Jūs suėmėte disidentą Anatolijų Šaranskį, ištrėmėte Sacharovą, bandote palaužti „Solidarumo“ judėjimą. Kodėl jūs taip darote? Tai pažeidimas.“ Na, ir jie sulaukė pasaulio viešosios nuomonės teismo.
Pasirašydami Helsinkio aktą sovietai pasirašė mirties nuosprendį ideologinei kovai, nes mes tada galėjome sakyti: „Tai įsipareigojimai, kuriuos jūs pažadėjote vykdyti. Jūs juos laužote, nors privalote jų laikytis. Jeigu nesilaikote savo pažadų, tai jūs esate ne teisinė valstybė.“ Jums net M.Gorbačiovas pasakytų, kad būtent Helsinkio aktas buvo komunizmo pabaigos pradžia.
– Tačiau pasaulyje galima išgirsti nuomonių, kad Šaltasis karas nesibaigė, o tik įgavo naują formą, arba kad prasidėjo naujas Šaltasis karas. Ką manote apie tokius teiginius?
– Tai spekuliacijos, kylančios iš pokyčių, kurie vyksta buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse. Plečiasi NATO, plečiasi Europos Sąjunga. Rusija į tai reaguoja atsistodama į gynybinę poziciją. Tačiau nueikite pakalbėti su rusais: juk ir jie, ir mes galime keliauti laisvai, kaip anksčiau nebuvo įmanoma. Yra radijas, televizija. Nors V.Putinas spaudžia savo oponentus, bet jie vis tiek išlieka. Jie veikia ir skleidžia demokratijos žinią.
Aš pats buvau žurnalistės Anos Politkovskajos laidotuvėse. Aš ją pažinojau, nes prieš septynerius metus asmeniškai įteikiau apdovanojimą už drąsą per žiemos sesiją Vienoje. Bet tokių žmonių Rusijoje yra ir daugiau. Ir jie veikia, nors kartais tai labai sunku: Rusijoje, Kazachstane, Kirgizijoje – skirtingose šalyse.
ESBO yra forumas, kur opozicijos klausimas yra iškeliamas ir aptariamas. Laikai, kai dvi pusės kaupė armijas ir ginklų atsargas bei dalijo Europą, baigėsi. Galbūt galima teigti, kad dabar vyksta ekonominis karas.
Vis dėlto svarbiausia, kad valstybės stengiasi įdiegti rinkos ekonomikos taisykles ir stabilias demokratijos sistemas. Aš stebiu Baltijos valstybes ir manau, kad jums puikiai sekasi – esate NATO ir Europos Sąjungos nariai. Apie tai prieš 20 metų niekas dar nesvajojo.
– Ar nemanote, kad valdydamas žiniasklaidą režimas gali simuliuoti demokratiją?
– Žiniasklaidos kontrolė egzistuoja skirtingais lygiais. Vienur tai gali būti priimtina, kitur – ne. Tačiau ESBO šį klausimą nagrinėja. Vien tai, kad šis forumas veikia, kad šalys jame gali būti viešai kritikuojamos už klaidas ir vyriausybių norą riboti spaudos laisvę, yra pasiekimas – žmonės pasaulio bendruomenės akivaizdoje gali atvirai klausti, kodėl žurnalistas buvo suimtas, o laikraštis uždarytas.
Ir šalių vadovai, ir paprasti gyventojai nori, kad jų valstybės reputacija būtų gera, kad užsienio šalys turėtų gerą nuomonę. O tokie forumai apnuogina ir parodo trūkumus ir užsienio, ir, kas svarbiausia, pačios kritikuojamos šalies gyventojams.
– Paminėjote ekonominį karą. Kokie šio karo požymiai?
– Pirmiausia dera pažymėti energetinio saugumo svarbą. Vakarų ekonomikos yra labai priklausomos nuo dujų ir naftos išteklių. Todėl Rusija ir arabų šalys įgyja vis daugiau įtakos. Taip pat staigiai auga Indijos ir Kinijos ekonomikos – dėl paklausos sparčiai kyla energijos išteklių kaina. Todėl išteklių neturinčioms šalims darosi striuka – iškyla svarbus rūpestis, kur gauti išteklių. Tada, jeigu nori išlaikyti ekonomikos augimą ir stabilumą, turi derintis prie išteklių savininkų. Tai didžiulė problema. Be to, žinoma, dar yra ir klimato kaita bei gresiantis vandens stygius. Vandens ištekliai taps labai svarbūs per ateinantį dešimtmetį.
Bet kalbant apie esamą padėtį, naftos ginklas dažnai yra rankose tų, kurių režimai nėra mėgiami arba priimtini: kalbu ne vien apie arabus. Dar yra Hugo Chavezas Venesueloje ir Putinas Rusijoje. Kiekvienas prie jų taikosi, veda derybas ir, ko gero, situacija tampa dar painesnė negu per senąjį Šaltąjį karą. Nes tada buvo aiški karinė grėsmė: viena pusė galėjo pradėti puolimą prieš kitą. Dabar to nėra. Dabar vyksta nenuspėjamos lenktynės: kas greičiau augs, kieno piliečių gyvenimo kokybė bus geresnė.