Su „Laisvųjų krikščionių“, „Meilės žodžio“, „Tikėjimo žodžio“ rekomendacija atvykęs į Londoną lietuvis Lietuvių krikščionių bažnyčioje, priklausančioje Londono sekmininkų bendrijai, priimamas kaip brolis.
Atvykėliui padedama susirasti butą, darbą ir net pateikiama būtiniausių žinių, kaip orientuotis metro.
Prieš dešimtmetį į Londoną emigravę ir ten įsikūrę „Tikėjimo žodžio“ nariai prašėsi politinio prieglobsčio, nes esą Lietuvoje patyrė persekiojimą dėl religinių įsitikinimų. Vėliau atvykusiems jie samdė advokatus ir aiškino, ką šie turi sakyti.
Šiuo metu „Tikėjimo žodžio“ atstovai emigruoja tik ieškodami darbo.
Primenama Biblija
Londone įsikūrusios bendruomenės nariai nėra verčiami mokėti dešimtosios dalies savo algos.
Tačiau bendruomenės vadovai jiems nuolat primena, jog Biblijoje aiškiai pasakyta, kad tauta, neatnešusi tos dešimtosios dalies, rodo nepasitikėjimą Dievu, kad jis jais pasirūpins. Bendruomenės nariai raginami studijuoti Dievo žodį ir elgtis pagal tikėjimą.
Šios bendruomenės narius daugelis lietuvių Londone atpažįsta ir iš to, kad jie beveik visiškai nevartoja alkoholio ar kitų svaigalų.
Dėmesys – kiekvieną dieną
„Kaip didelis bankas mažiau dėmesingas kiekvienam klientui, o mažas kiekvieną naują klientą apgaubia dėmesiu, taip ir tradicinė Bažnyčia nerodo tiek dėmesio kiekvienam savo tikinčiajam, o naujųjų religinių judėjimų bendruomenės nariai intensyviai bendrauja ir pasirūpina kiekvienu naujoku“, – aiškino „Lietuvos rytui“ religijos sociologai.
Taip globojamas žmogus priverstas kone kasdien dalyvauti bendruomenės veikloje.
Nuo Didžiojoje Britanijoje veikiančios lietuviškosios Šv.Kazimiero katalikų parapijos šios bendrovės veikla labiausiai skiriasi savo struktūra.
Lietuvių krikščionių bažnyčios nariai Londone gyvena didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis.
Susitinkama kiekvieną dieną. Bendrauja ne tik kaimynai – veikia ir paauglių, jaunimo, motinų, pagyvenusių žmonių grupės.
Bendruomenė turi savo mokyklėlę vaikams, kur kasdien vyksta pamokos. Joje lietuvių kalbos mokosi ir nepriklausančių bendruomenei tėvų vaikai.
Sekmadieniais visi renkasi į Londono rajoną Bektoną, kur įsikūrusi bažnyčia.
Turėjo kirpėjo diplomą
1995 metais išvykdami iš Lietuvos Vilma ir Darius mažai skyrėsi nuo norinčių išbandyti laimę užsienyje jaunuolių. Jie tikina tikrai neplanavę burti Londone religinės bendruomenės.
Vilma turėjo kirpėjo diplomą, o Darius buvo ką tik baigęs Žemės ūkio akademiją.
Šiuo metu 35 metų pastorė V.Ditkevičius vadovauja Lietuvių krikščionių bažnyčiai, o jos vyras D.Ditkevičius turi statybos bendrovę „Dream Vision Construction“, kur dirba atvykę iš Lietuvos naujieji jų bendruomenės nariai. Netrukus verslininkas rengiasi atidaryti ir kavinę.
Vertybė – rūpintis vienas kitu
- Ar emigrantams svarbu turėti atramą religijoje? – „Lietuvos rytas“ paklausė pastorės.
- Mes, atvažiavę į Londoną lietuviai, esame svetimšaliai, ateiviai. Kad ir kaip išmoktume anglų kalbą ir bandytume perprasti papročius, vis vien esame lietuviai. Niekada nebūsime nei anglai, nei kas nors kitas.
Mūsų bendruomenė – tarsi maža Lietuva. Kartu mes taip stipriai nebejaučiame, kad esame ne savo žemėje. Galime kalbėti, giedoti savo kalba ir geriau suprasti vienas kitą.
- Su kokiomis dvasinėmis problemomis susiduria emigrantai?
- Viena jų – tai depresija, neviltis. Daugelis išvykstančiųjų tikisi, kad pabėgs iš Lietuvos – ir viskas pasikeis. Bet atvažiavęs į Angliją žmogus mato, kad nuo savęs negali pabėgti.
Susidūrę su problemomis daugelis nusivilia ir išsigąsta. Tarytum laikėsi šiaudo ir šiaudas buvo atimtas.
Yra dar viena didelė problema – šeimų irimas. Emigrantai dažnai skuba kuo greičiau siekti materialinės gerovės, nebesirūpindami vaikais ir tarpusavio santykiais.
- Kokie žmonės ateina į jūsų bendruomenę?
- Dauguma atėjusiųjų pas mus pakeičia požiūrį į Dievą būdami Anglijoje. Jie sako: „Lietuvoje nebūčiau nuėjęs į bažnyčią. Čia tai atrodo paprasčiau“.
Kai kurie atėjo todėl, kad norėjo būti tarp lietuvių.
- Kaip jūs padedate atvykusiems?
- Mūsų bendruomenės žmonės susiburia ne tik sekmadieniais kartu pašlovinti Dievo Bektone, kur suvažiuoja iš viso Londono.
Visas kitas savaitės dienas žmonės renkasi grupelėmis: vaikai, paaugliai, pagyvenę žmonės, moterys, šeimos su mažais vaikais, kaimynai.
Namai atviri, žmonės pažįsta vienas kitą ir gali vienas kitam padėti.
Viena mūsų vertybių – pasirūpinti vienas kitu. Jei kitam skauda – man negali neskaudėti.
Kartais vyresni žmonės atvažiuoja nemokėdami anglų kalbos, kitą sykį – ir be pinigų. Jiems tikrai paprasčiau susitvarkyti dokumentus prisijungus prie bendruomenės.
- Ar jūsų bendruomenės nariai grįš į Lietuvą?
- Dauguma tų, kurie pas mus lankosi, į Lietuvą grįžti neplanuoja, nori gyventi čia.
- Ar nesusiduriate su menkinamu lietuvių požiūriu į jus kaip moterį? Juk Lietuvoje neįprasta matyti kunigę.
- Galbūt tik pirmas požiūris būna toks. Bet jis labai lengvai keičiasi.
Kai žmonės pabūna, pasiklauso, tampa nebesvarbu, kad tu – kunigė, o ne kunigas.
Mūsų bažnyčioje labai daug vyrų. Tarp jų – ir įtakingų, sėkmės lydimų verslininkų.
Pastebėjau, kad atėję į bendruomenę, pasiklausę jie labai greitai keičia nuomonę. O Lietuvoje man būtų buvę sunkiau.