Lietuvos juodgalvės – pievų puošmena

Avininkystė Lietuvoje be valstybės paramos buvo pasmerkta išnykti. Tačiau ES pradėjus remti retas, nykstančias senąsias veisles, tarp jų ir Lietuvos juodgalvių avių, pastarųjų banda pradėjo gausėti.

Daugiau kaip du mėnesius – nuo balandžio 14 iki birželio 16 dienos Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) teritoriniai skyriai rinko paraiškas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos (KPP) priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“.

Paramos prašyti galėjo tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla ir laikantys nykstančius Lietuvos senųjų veislių gyvulius – galvijus, arklius, kiaules, avis, įrašytus į tam tikrus registrus ar turinčius kilmės pažymėjimus.

Preliminariais duomenimis, programa, kuria siekiama skatinti laikyti ir veisti Lietuvos senųjų veislių gyvulius, sulaukė 197 pareiškėjų susidomėjimo.

Daugiausia paraiškų pateikta Alytaus apskrityje – net 85. Marijampolės apskrityje pateiktos 34 paraiškos.

ES remiamos veislės – Lietuvos juodgalvėmis avimis savo bandą atnaujino ir Lapeliškių kaime (Turmanto sen., Zarasų r.) gyvenanti Natalja Dudaleva.

Basnirčia įsispyrusi į basutes Natalja nušlepsėjo į užtvartę. Už jos plytinčiose pievose ganėsi avys. Iš tolo jos atrodė kaip balkšvi, gelsvi minkšti kamuoliai. Vieną nuo kito juos skyrė tik juoduojančios avių galvos. Tai – Lietuvos juodgalvės.

„Galva, kojos ir ausys apaugusios juodais dengiamaisiais plaukeliais, bet iki ausų linijos galva, o kojos – iki kelių ir kulno apaugusios balta vilna“, – taip šią Lietuvoje išvestą veislę apibūdina Lietuvos avių augintojų asociacija.

Tačiau ši avių veislė – tikra pievų puošmena – jau buvo pradėjusi nykti: Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2004 metais šalyje buvo likusios tik 8404 Lietuvos juodgalvės (senojo genotipo) avys.

Avys kaipmat pastebėjo iš už tvarto pasirodžiusią šeimininkę ir viena per kitą ėmė veržtis jos link. Tarsi kokie debesėliai vasaros dangumi per vis dar žydinčias pievas ritavo jų vis daugiau, kol susiliejo į vieną būrį. Į vieną pilką, tačiau netirštą debesį.

„Nelabai jau daug tų avių – dabar jų penkiasdešimt“, – glostė pribėgusią avį Natalja.

Dar ne taip seniai ji laikė daugiau nei šimto avių bandą. Tai nebuvo Lietuvos juodgalvės. „Gal šiurkščiavilnės, gal mišrūnės“, – Natalja gerai nežinojo, kokios veislės buvusios jos avys.

N.Dudalevos vyras Aleksandras Visagine dirba ugniagesiu gelbėtoju. „Vieną parą dirba, tris – ne. Aš pati auginu keturis vaikus, mažiausiam štai bus metukai, tad avys mums buvo kaip tik“, – Dudalevai avis laikė daug metų.

Kaime gimę, kaime augę 33 metų Natalja ir Aleksandras, kaip sako, ūkininkauti pradėjo, kai tik išmoko vaikščioti. Per tą laiką jie spėjo įsitikinti, kad avininkystė – mažiausiai darbo sąnaudų reikalinga žemės ūkio šaka.

Tačiau avį išauginti Lietuvoje – ne Pietų kraštuose. Ten jos beveik visus metus gali ganytis lauke, o Lietuvoje daugiau nei pusmetį avis reikia šerti tvarte.

„Turime savo technikos, šieno pasiruošiame savo jėgomis“, – Natalja neskaičiuoja savo darbo sąnaudų. Tačiau sutinka su statistikos duomenimis, kad vienai aviai išauginti reikia per 300 litų per metus. Kad šie pinigai grįžtų, ūkininkė už avies gyvo svorio kilogramą turėtų gauti bent po 8-10 litų. Gaudavo penkis.

Penki litai perkančiajam – nemažai. „Avies išeiga nesiekia 50 procentų“, – neslėpė Natalja.

Nors avių mėsa sveikesnė už kiaulieną, lietuvis jos valgyti dar neįpratęs. Ir senais laikais aviną skersdavo tik per bulviakasį.

N.Dudaleva avis parduodavo Visagine gyvenantiems musulmonams. „Pagal jų religiją, pasipjauti avį reikia patiems. Tad mums būdavo gerai, nes jeigu avis būtų reikėję vežti ir į skerdyklą, po 40 litų už avį dar būtų tekę sumokėti jai“, – Natalja džiaugėsi atradusi musulmonus.

Pasak ūkininkės, niekam nereikia ir avių vilnos. „Antai visa vilna guli pakrūmėje – reikės sudeginti“, – rodė ji.

Lietuvoje nėra nei vilnos plovyklos, nei karšyklos. Niekas neverpia vilnos siūlų. Jeigu kokia močiutė dar ir suka ratelį, tai kiek ji tos vilnos ir po kiek nupirks? „Po 3 litus už kilogramą“, – paaiškino Natalja. Todėl ji jau buvo pradėjusi mažinti avis.

N.Dudaleva persigalvojo, kai sužinojo, kad pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos (KPP) priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ parama bus mokama ir už nykstančių avių veislių laikymą.

„Šiaip ar taip, laikome avis, tai kodėl nelaikyti tų, už kurias mokama parama“, – pamąstė Natalja ir nuvažiavo į Šeduvą.

Čia senais laikais buvusiame Lietuvos gyvulininkystės instituto eksperimentiniame ūkyje buvo išsaugotas Lietuvos juodgalvių avių genofondas.

Vietoj ūkio įsikūrusi VĮ „Šeduvos avininkystė“ dabar yra vienintelis Lietuvos juodgalvių avių veislynas.

Iš jo avinus ir avis perka Lietuvos ūkininkai ar kiti avių au-gintojai.

„Iš pradžių pirkome penkias avytes ir aviną, paskui dar penkias“, – N.Dudaleva dabar turi 11 nykstančios veislės avių, už kurias prašo ES išmokos.

N.Dudaleva norėtų didinti remiamos veislės avių bandą. „Galėčiau jas veisti“, – svarstė ji. Tačiau ūkininkė NMA turės pateikti avių kilmės pažymėjimą.

Dabar juos išduoda Lietuvos avių augintojų asociacija. Tačiau Natalja viliasi, kad ateityje tai daryti galės ir rajono veislininkystės specialistas.

NMA specialistai patvirtino, kad kilmės pažymėjimas – būtinas. Jis reikalingas ne tik tada, kai teikiama paraiška paramai gauti, bet ir tada, kai banda bus padidinta ir bus prašoma išmokos už didesnį avių skaičių, nei jis buvo nurodytas paraiškoje.

Kilmės pažymėjimą NMA reikės pateikti ir keičiant vieną paramos paraiškoje įsipareigotą išlaikyti avį į tos pačios kilmės kitą avį.

Tai padaryti būtina iki einamųjų metų lapkričio 1 d.

Paraiškos gavėjas gyvulių kilmę patvirtinančius dokumentus privalės turėti ir juos NMA specialistui pateikti per kiekvieną patikrą.

Paramos gavėjai privalės laikysis ir kitų prisiimtų įsipareigojimų.

Pavyzdžiui, išlaikyti paramos paraiškoje įsipareigotą nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių skaičių programos įgyvendinimo laikotarpiu, t.y. ūkininkas nykstančios veislės gyvulį, už kurį gaus kompensaciją, privalės išlaikyti ne mažiau kaip penkerius metus.

Gyvuliui kritus, jis privalės per 20 dienų informuoti NMA ir pateikti veterinarijos gydytojo pažymą, kurioje būtų nurodyta kritimo priežastis.

* * *

* Laikytis gyvūnų gerovės;

* Laikytis gyvulių registravimo ir identifikavimo reikalavimų;

* Neturėti iki einamųjų metų lapkričio 1 d. užfiksuotų ir nepašalintų iki einamųjų metų gruodžio 31 d. šių reikalavimų pažeidimų;

* Išlaikyti paramos paraiškoje įsipareigotą nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių skaičių programos įgyvendinimo laikotarpiu, t.y. ne mažiau kaip penkerius metus;

* Gyvulius veisti tik grynuoju veisimu, t.y. poruoti tik tos pačios veislės gyvulius;

* Bandą papildyti gyvuliais iš savininkų, laikančių nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulius.

* * *

* Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2004 m. sausio 1 d. buvo įregistruotos 8404, 2008 m. sausio 1 d. – 17 079 Lietuvos juodgalvių avių (senojo genotipo) veislės avys;

* Lietuvos juodgalvės avys buvo išvestos Lietuvoje XX a. viduryje kergiant vietines šiurkščiavilnes avis su vilniniais Anglijos ir mėsiniais Vokietijos juodgalviais avinais.

* Jos vertinamos dėl gerų vilnos ir mėsos savybių: yra gana mėsingos, greitai bręsta, užaugina vienarūšę pusiau ploną vilną.

* Jų produktyvumo kryptis – mėsinėvilninė.

* Jų vilna – 25-34 mikronų storio, pakankamo tankumo, plaukas – baltos, gelsvos spalvos.

* Avinai sveria 85-95 kg, vilnos gaunama 4,5-5,5 kg. Ėriavedės sveria 60-70 kg, vilnos gaunama – 2,5-3,5;

* Skerdienos išeiga – 45-48 proc.;

* Prieaugis per parą – 200-300 g;

* Ruja sezoninė, pirmasis kergimas – 10-12 mėn. Vislumas – 140-160 proc.

* Pagrindinis Lietuvos juodgalvių avių veislynas, kuriame vykdoma kryptinga šios avių veislės selekcija, – VĮ „Šeduvos avininkystė“.

* Veisimo tikslas: išsaugoti Lietuvos juodgalvių veislės genofondą.

* Lietuvos juodgalvių avių kilmės pažymėjimus išduoda Lietuvos avių augintojų asociacija.

* Ši Lietuvoje išveista veislė pripažinta nykstančia, šios veislės avių auginimas remiamas ES.

* * *

Už paraiškoje įsipareigotą išlaikyti gyvulių skaičių penkerius metus bus mokamos tokios metinės išmokos:

* už Lietuvos sunkiųjų arklių veislės vieną arklį – po 191 eurą;

* už žemaitukų ir stambiųjų žemaitukų – po 198 eurus;

* už Lietuvos šėmuosius galvijus (karves, telyčias, veislinius bulius) – po 180 eurų;

* už Lietuvos baltnugarius galvijus (karves, telyčias, veislinius bulius) – po 180 eurų;,

* už senojo genotipo Lietuvos juodmargius ir žaluosius galvijus (karves, telyčias, veislinius bulius) – po 180 eurų;

* už senojo genotipo Lietuvos baltąsias kiaules (paršavedes, kiaulaites, veislinius kuilius) – po 65 eurus;

* už Lietuvos šiurkščiavilnes avis (ėriavedes, avytes, veislinius avinus) – po 28 eurus;

* už senojo genotipo Lietuvos juodgalves avis (ėriavedes, avytes, veislinius avinus) – po 28 eurus.