R.Tuminas, parvažiavęs iš Maskvos, kur vadovauja J.Vachtangovo teatrui, Vilniaus mažajame teatre stebėjo savo mokinių diplominius spektaklius. Ir atrodė laimingas.
Apie džiaugsmo priežastis ir apie darbo Maskvoje atmosferą su režisieriumi kalbėjomės prieš „Žuvėdros“ premjerą – būtent šią Antono Čechovo pjesę R.Tuminas parinko savo mokinių diplominiam darbui.
- Ar A.Čechovo „Žuvėdra“ jūsų mokiniams – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos diplomantams – savotiškas palinkėjimas?
- Ko gero, tiesa. Tai savotiška deklaracija – gyvenimo, meno, teatro sampratos.
Kaip sako „Žuvėdros“ personažė Nina Zarečnaja: „Viena tik supratau – nesvarbu, kaip mes rašom, ką mes rašom – svarbu tai daryti nuoširdžiai ir mokėti kentėti, nešti savo kryžių“.
- Sakoma, kad gerai turėti kur atsitraukti. Jūs iš Vilniaus atsitraukėte į Maskvą, iš Maskvos laisvai galite atsitraukti į Vilnių. Ar pajutote, kad toks gyvenimas – teisingas?
- Pajutau, kad atsitraukus nuo Maskvos yra geriau. Mano mokiniai suteikė tokią gražią viltį. Rudenį juos palikau – parengtus, pristačiusius ir apgynusius savo sumanymus.
Studijuojančius aktorius palikau studijuojantiems režisieriams. Grįžęs supratau, kad tokio darnaus darbo, sveiko ir darbingo įtūžio seniai nemačiau. Dėl jų aš kitaip žvelgiu ir į visą jaunimą. Akademinį, gatvės.
Gal mes anksčiau į jaunus žmones nelabai atkreipdavome dėmesį ieškodami juose kartų priešpriešos. Nieko panašaus. Jie supranta mus. Stebi, neatsitolina, neatsisako. Jie subrendę.
- Jau visą sezoną praleidote Maskvos J.Vachtangovo teatre. Ar buvo verta?
- Mane sugundė „Sovremenik“. Du spektakliai teatre „Sovremenik“, nuolatinai ryšiai su tuo teatru, rusiška mokykla ir žmogiškos vertybės, kurios būdingos rusų meno žmonėms, o teatralams – ypač, nuteikė mane, kad visi ten tokie.
Nors žinojau, kad J.Vachtangovo teatre visiškai skirtinga atmosfera, tikėjausi jau pažintos šilumos, paprastumo, demokratiškumo.
J.Vachtangovo trupė – pamestųjų teatras.
Jie jau nebežino, kas yra tradicijos. Deklaruoja jas, o teatras išsiskaidęs grupuotėmis. Bandau juos suvienyti, kad jie pasijustų kaip ansamblis.
- Kokiais būdais pamestųjų teatrui galima padėti?
- Paėmiau į teatrą penkiolika jaunų žmonių. Kai kuriuos anksčiau dirbusius aktorius jau atleidau ir toliau atleidžiu. Aišku, sukėliau nerimo ir triukšmo.
Reikia per porą trejetą metų išauginti visiškai naują kartą. Ji gal pasijus kaip ansamblis. Pajus kolegos petį, pajus bendraamžį.
Anksčiau į J.Vachtangovo teatrą priimdavo po vieną, po du. Numesdavo jiems liokajaus kostiumą: atseit porą trejetą metų pastovėk scenoje kaip liokajus, ir paskui gal... Jeigu trejus metus teatre jaunas žmogus nebedirba, jis tiesiog apmiršta ir lieka pažeistas.
Profesoriai, kurie juos mokė – pagrindiniai trupės aktoriai: Jurijus Jakovlevas, Vladimiras Etušas, Vasilijus Lanovojus, amžinatilsį Michailas Uljanovas.
Po šitais didžiuliais medžiais niekas neaugo. Vidurinė J.Vachtangovo teatro aktorių karta labai silpna.
Ta pati situacija Maskvoje, ta pati ir čia. Kartais net painiojuosi, nes aplinkybės kartojasi.
Studentų diplominiai spektakliai, jaunų aktorių ateitis, planai. Teatras – vis tiek jaunų žmonių darbas.
- Bet teatrai pilni būtent vidurinės kartos, ir tie jauni laikui bėgant nejaunės. Ką, jūsų manymu, daryti vyresniam artistui, kuris tampa nebereikalingas?
- Reikia tam ruoštis. Po 45-50 metų tik vienas kitas lieka reikalingas. Vienetai.
Senti nemokame. Tampame irzlūs, pikti, aikštingi, nepatenkinti ne tik senatve, bet ir pačia situacija.
Moterys aktorės moka gražiau senti. Gal prigimtis kitokia.
Reikia pamažu išeiti ir iš viso jaustis svečiui. Atėjai į teatrą ir jauskis svečias. Kai buvome jauni ir mums reikėjo namų, aš teigiau, kad teatras turi būti namai. Bet reikia vis pratintis suprasti, kad tu esi laikinas svečias.
Ne tik žemėje, bet pirmiausia – teatre.
- Žadėjote lietuvišką invaziją į Maskvos teatrą.
- Ir grasinu vis. Kai suvažiavo Faustas Latėnas, Anželika Cholina, Juozas Statkevičius – kas planuotis, kas pradėti dirbti, pajutome tokius žvilgsnius!
Maskviečiai lyg ir sunerimo, kad šitiek daug mūsų. Ir kas jie tokie?
Įtampa atsiranda. Tuo labiau kad Rusija vis ieško „nacionalinės idėjos“.
2000 metais tai prasidėjo. Puikiai atsimenu Nikitos Michalkovo monologą Kremliuje apie „nacionalinės idėjos“ paiešką. Vladimirą Putiną aš irgi pirmą kartą tada mačiau.
Stiprėjanti ekonomika ir atsirandantis vienpartinis valstybės valdymas turi grėsmę išsivystyti rusofobijai.
Ypač geltonoji spauda tuo užsiima. Būtent jie nurodo, kas aš toks, iš kur, ką darau, kad rusų kultūros esu atsiųstas griauti.
- Jūsų spektaklį „Vargas dėl proto“, pastatytą teatre „Sovremenik“, žiūrėjo tuometis Rusijos prezidentas V.Pu tinas. Kai valstybės vadovas ateina į teatrą, tai garbė ar stresas?
- Tai prilygsta spektaklio sugriovimui.
V.Putinas atėjo į teatrą, ir visos ovacijos – jam. Lyg kokio įvykio finalas.
Kai jis pasirodė teatre, įspūdis buvo toks, kad jau ir nebereikia vaidinti. Nes kaip aktoriams pradėti?
Ir juos, ir mane apėmė pasipriešinimo jausmas.
Bet vaidinimas prasidėjo, prezidentas ėmė reaguoti – publika suprato, kad reikia jam padėti juoktis ir džiaugtis. Nes jeigu jam patinka, tai ir visiems patinka.
Finale – ovacijos, nes jeigu prezidentui patiko, tai publikai – dar labiau. Tokia akcija.
Užtat po spektaklio, kai jau likome vieni, be korespondentų, įvyko visiškai normalus pokalbis. Jis jau žinojo, kad aš dirbu J.Vachtangovo teatre, pažadėjo sekti mano spektaklius, teatro būklę.
V.Putinas pasakojo, kokia sudėtinga federalinio pavaldumo teatrų situacija – daug nevaidinančių aktorių, sutarčių nėra, o darbo kodeksas prieštarauja bet kokiems žingsniams.
Niekas nenori jokių skandalų, bet kaip ir Lietuvoje, jau sklando nuomonės, kad reikia pereiti prie sutarčių.
Bet senųjų akademinių teatrų senbuviai, garsieji artistai yra galingi tarpininkai tarp valdžios ir teatrų.
Jie laiko save Dievo atsiųstaisiais. Juos pajudinti, jų nuomone, reikštų pasikėsinti kone į valstybės pamatus.
V.Putinas tą situaciją žino.
- Kuo jūs pats domitės Maskvoje, išskyrus teatrą?
- Vengiu visų įmanomų vakarėlių, teatralų susitikinėjimų, televizijos laidų, kurios nori parodyti Rusiją užsieniečių akimis. Gyvenu vienišą gyvenimą tarp teatro ir namų.
Rugpjūčio 22 dieną bus A.Cholinos „Moterų dainų“ premjera J.Vachtangovo teatre.
Šoka ir jauni, ir pagyvenę, ir visi labai patenkinti. Lapkričio pradžioje mano premjera – Williamo Shakespeare'o „Troilas ir Kresida“. Vėliaus statysiu A.Čechovo „Dėdę Vanią“ su Sergejumi Makoveckiu.
Vilniaus mažajame teatre repetuojame A.Baricco „Aistrų pilis“. Tikiuosi, kad ateinantį sezoną imsimės Mariaus Ivaškevičiaus pjesės apie Adomą Mickevičių.
* * *
Režisierius vadovauja dviem teatrams
* 56 metų režisierius R.Tuminas vadovauja savo įkurtam Mažajam teatrui Vilniuje ir vienam žymiausių Maskvoje Jevgenijaus Vachtangovo teatrui, į kurį buvo pakviestas prieš metus.
* Maskvos spauda rašė, kad R.Tuminas – „pirmasis Europos Sąjungos pilietis, tapęs Rusijos teatro vadovu“.
* Režisierius yra baigęs Maskvos valstybinį teatro institutą. Lietuvoje ir įvairiose užsienio šalyse jis yra pastatęs per 40 spektaklių.
* Pakviestas Maskvos teatro „Sovremenik“, R.Tuminas sukūrė spektaklius „Vaidiname Schillerį“ pagal F.Schillerio „Mariją Stiuart“ ir A.Gribojedovo pjesę „Vargas dėl proto“. Kovo viduryje spektaklį „Vargas dėl proto“ aplankė Rusijos prezidentas V.Putinas.
* Kaip pedagogas T.Tuminas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje parengė jau trečią aktorių kartą. Festivaliu „Tylos!“ prisistatė ir R.Tumino parengti režisieriai.