„Knygas skaičiau nuo mažens, tačiau bibliotekininkystės studijos nebuvo rimtas pasirinkimas. Svarbiausia buvo išvažiuoti į Vilnių“, – neslepia R.Gražienė.
Vidurinę mokyklą Klaipėdoje baigusi R.Gražienė uostamiesčio taip ir neprisijaukino.
„Atvažiavusi į Vilnių nesigailėjau nė dienos. Šis miestas man iš karto tapo savas. Studijų metais gyvenome labai smagiai.
Daug keliaudavome, važiuodavome į Sankt Peterburgą, Minską. Savaitgaliais, pavyzdžiui, sugalvoję nulėkdavome traukiniu į Maskvą nusipirkti šokoladu glaistytų zefyrų“, – pasakoja R.Gražienė.
- Prieš 18 metų tapote Vilniaus savivaldybės centrinės bibliotekos direktore. Kokį pirmąjį įspūdį paliko paveldėtas bibliotekų tinklas?
- Aš išsigandau. Tada Vilniuje veikė 34 bibliotekos, kai kurios jų – rūsiuose. Pinigų buvo skiriama daug, pirkdavome kalnus sovietinės literatūros – fondai buvo tiesiog užkimšti.
Bibliotekos atrodė kaip sandėliai. Jų reikšmė nebuvo taip vertinama, kaip šiandien.
Tapusi direktore per pirmuosius penkerius metus uždariau septynias bibliotekas. Jokių protestų dėl to nekilo. Skaitytojų būdavo mažai, jų skaičius dokumentuose tekdavo prirašyti.
Reikėjo organizuoti visokias nesąmoningas parodas, vykdyti penkmečio planus. Į darbo kokybę, bibliotekų būklę tada nelabai kas žiūrėjo.
Kai tapome nepriklausomi, buvo atvertos sienos, mus pasiekė visai kitokia literatūra. Šalyje buvo skaitymo badas. Juk sovietmečiu nežinojome nei anglų, nei skandinavų literatūros.
Žmonės tokios literatūros buvo ištroškę. Knygas į namus leisdavome pasiimti tik 3-4 dienoms. Prie užsienio autorių knygų driekdavosi eilės. Tai stiprindavo ir bibliotekų prestižą.
- Kas šiandien yra jūsų lankytojas?
- Džiugu, kad skaito daug vaikų. Pirkdami knygas prioritetą taip pat teikiame vaikiškai literatūrai. Kita skaitytojų grupė – pensininkai ir bedarbiai.
Gaila, kad lankosi mažai jaunų žmonių, studentų. Bet jiems čia trūksta sąlygų. Mes nekaupiame akademinės literatūros. Viešoji biblioteka yra skirta laisvalaikiui praleisti.
- Ar yra tokių lankytojų, kurie ateina kasdien kaip į darbą?
- Yra, ypač miegamuosiuose rajonuose. Daug tokių žmonių yra Justiniškių, Šeškinės bibliotekose. Juokauju, kad mūsų bibliotekininkai dirba ir psichologais, ir socialiniais darbuotojais. Vyresniojo amžiaus žmonėms nelabai ir yra kur eiti, su kuo pasišnekėti.
Aš su lankytojais susiduriu tik tada, jeigu jie nori pasiskųsti. Kuo skundžiasi? Pavyzdžiui, kad neprenumeruojame laikraščio, kurio žmogus ieško. Tada rašo laišką merui ir piktinasi. Ir meras liepia mums tą laikraštį prenumeruoti (juokiasi).
- Kurioje Vilniaus bibliotekoje jums smagiausia?
- Aišku, kad Vilniaus miesto centrinėje (juokiasi). O filialas labiausiai patinka Gedimino prospekte – tas, kuriame ir dirbu.
- Bet šios bibliotekos greitai nebeliks. Ką reiškia uždaryti biblioteką?
- Skaitytojams, net jei jų vos dvidešimt, tai bloga naujiena. Bet jei biblioteka yra patraukli, lankoma, reikalinga, ji niekada nebus uždaryta.
Dabar Vilniuje veikia 26 mūsų bibliotekos filialai.
Manau, išsiverstume ir su 20-čia, jei jie būtų modernūs, gerai įrengti, su poilsio kambariais. Laikyti daug, bet nesutvarkytų bibliotekų yra prabanga.
Keturios bibliotekos iki šiol įrengtos daugiabučiuose. Aš esu prieš tokias bibliotekas. Ir gyventojai nėra patenkinti. Bet sovietmečiu buvo tradicija kasmet gruodžio 31-ąją atidaryti naują biblioteką. Tada butuose veikė net septynios bibliotekos.
- Kaip iš daugybės leidinių atsirenkate, kokias knygas pirkti?
- Kas mėnesį fondus papildome keliais šimtais knygų.
Iš viso turime net 700 tūkstančių knygų.
Leidinius atrenka komplektavimo taryba. Leidėjai siunčia anotacijas, pagal jas ir sprendžiame. Tačiau pinigų knygoms skiriama pakankamai, todėl nuperkame beveik visas naujienas.
- Ką dažniausiai skaito vilniečiai?
- Jei į Vilniaus knygų mugę atvažiuoja Johnas Irvingas – tai skaito jo kūrinius. Jei Alessandro Baricco – tai skaito A.Baricco kūrybą. Prieš kelerius metus itin populiari buvo Herbjorgo Wassmo knygų trilogija.
Populiarios autorės – Galina Dauguvietytė, Jurga Ivanauskaitė, Filomena Taunytė.
Aišku, visada populiarūs tokie autoriai kaip Paulo Coelho, Aleksandra Marinina.
- Įprasta manyti, kad bibliotekininkas – labai rami profesija...
- Dabar nebe (juokiasi). Skaitytojų daug, jie labai reiklūs. Kas dešimtas vilnietis – mūsų registruotas skaitytojas. Ryte jau eilė stovi prie bibliotekų durų, visi nori paskaityti laikraščių.
Reikia organizuoti daug renginių, edukacinių užsiėmimų, kurti elektroninį katalogą. Tai anksčiau bibliotekininkės darbo metu galėdavo megzti, dabar – jau ne.
- Ar lengva rasti naujų bibliotekininkų?
- Norinčiųjų yra. Bibliotekose darbo ieško istorikai, archyvų specialistai. Bet universitete parengti bibliotekininkai čia neateina. Dar negalime jiems mokėti tokių atlyginimų, kokių jie norėtų. Vidutinis bibliotekininko atlyginimas Vilniuje yra 1300 litų atskaičiavus mokesčius.
- Vis sakome „bibliotekininkas“, bet ar yra bibliotekose dirbančių vyrų?
- Yra! Bet tik vienas (juokiasi). Mano kurso draugas dirba Pavilnyje esančioje bibliotekoje.
Vyrai paprastai bibliotekoms tik vadovauja.
Neseniai pas mus praktiką atliko trys vaikinai. Bet nė vienas jų nežada dirbti bibliotekoje. Vaikinai net neslėpė, kad jiems reikia tik aukštojo mokslo baigimo diplomo.
- Esate aplankiusi net tolimose šalyse esančias bibliotekas. Kurių šalių bibliotekos Vilniui galėtų būti pavyzdžiais?
- Nepaprastai puikios bibliotekos yra Skandinavijoje. Buvau Suomijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje.
Ten bibliotekose yra net įrašų studijos, kur skaitytojas gali įsirašyti kompaktinę plokštelę.
Yra muzikos klasės, kur gali klausyti visokios muzikos, skambinti pianinu, įrengtos kino salės. Bibliotekose veikia didžiulės parodų salės. Kai lankiausi bibliotekoje Švedijoje, jos parodų salėje buvo Salvadoro Dali kūrinių paroda.
Pernai lankiausi Pietų Afrikos Respublikoje. Matėme tokių bibliotekų, apie kurias galime tiktai pasvajoti. Viešosiose bibliotekose įrengti poilsio kambariai, čiurlena fontanai, stovi naujausia kompiuterinė technika.
O, pavyzdžiui, Argentinoje bibliotekų apskritai beveik nėra.
Blaškėmės po nacionalinę biblioteką ir stebėjomės, kad net Vilniaus centrinė biblioteka atrodo geriau.