Apaštalas kreipiasi į princus, kurie paveldės savojo Tėvo karalystę. Taip, princai yra visi, kurie turi karališkumo laidą savyje – Tėvo Dvasią ir nėra prisirišę prie šiame pasaulyje matomų ir apčiuopiamų dalykų. Karališkos dvasios turėtojai gyvena Dangaus karalystės ilgesiu. Pagal šį apaštalo matą žmonija yra perskeliama pusiau: Dvasios karaliai ir šios žemės vergai. Trečios stovyklos nėra.
Tiesa, yra tokia keistų „dvasingumo“ ar humaniškumo puoselėtojų kategorija. Apaštališkuoju matu matuojant, visi, kurių širdyse nepulsuoja Tėvo Dvasia yra kūno vergai. „Dvasingieji“ taip pat yra vergai. Patikslinsiu, nes labai daug painiavos per pastaruosius dešimtmečius buvo į tikinčiųjų protus privelta. (Mat daug buvo privisę vienas už kitą didesnių tikėjimo „protų“, vienas už kitą naujoviškesnių liturgijos žinovų. Ačiū, nebereikia naujovių. Apaštalų Tradicijos ir Bažnyčios Magisteriumo pakanka.) Žodis „dvasingas“ dažnai ėmė reikšti žmogų, kuris pasižymi kažkokia ypatinga dieviška savybe. Lyg būtų be nuodėmės.
Iš tiesų, krikščionis nėra joks „dvasingas“. Krikščionis tėra nuodėmingas žmogus, kurį Dievas išrinko dalyvauti Kristaus atperkamojoje aukoje ir kuriam nuolat yra dovanojama pašventinamoji malonė. Būtent, apie ją kalba apaštalas šioje Epistolėje.
Krikščionis „neturi“ ir Šventosios Dvasios. Jam Šventoji Dvasia yra dovanojama. Tarp tikėjimo ir dovanojimo yra didelis skirtumas. Krikšto sakramento malone įkrikštytas į Kristaus mirtį ir prisikėlimą krikščionis gyvena tikėjimu, t.y. santykiu su Dievu Tėvu per įsikūnijusio Dievo Sūnaus mirtį ir prisikėlimą. Štai šiame santykyje jam yra nuolat ir dovanojama Šventoji Dvasia kaip įšganymo ir įpėdinystės laidas. Ją nuolankiai ir pagarbiai priimame bei nepaliaujamai dėkojame Tėvui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Todėl, meluoja tie, kurie skelbiasi išskirtiniai Šventosios Dvasios „turėtojai“. Šventosios Dvasios dovana priklauso visuotinės Bažnyčios esmei, kuri skleidžiasi todėl ir šventos liturgijos tyloje. O ne išskirtinių „charizamtinėmis“ save vadinančių sektų pop koncertuose ir nesuprantamose psichinio entuziazmo pagautų žmonių sapalionėse. Koks gali būti didesnis įkvėpimas, nei Auka, kurioje atsiskleidžia atsiduodančio Dievo Meilės visa pilnatvė, būtent, Tėvo ir Sūnaus Dvasia?!
Dabar „dvasingųjų“ eilė. Jie labai myli save. Jie žvelgia į kitus tarsi į veidrodį, tikėdamiesi šių susižavėjimo ypatingu „religingumu“. „Dvasingieji“ tenkinasi išskirtinumo aureole ir panašių gerbėjų rateliais. Religijoje, kur, iš principo, veidmainystė yra itin išplitęs reiškinys, „dvasingumo“ kaukė yra labai patogi - tam tikra galios ir viršenybės lengvatikių tarpe garantas.
„Dvasingųjų“ religija tampa susitarimu. Toks kaukių balius, kurio didžioji pramoga – paniekinto širdžių karaliaus spjaudymas ir mušimas bambukų lazdomis. „Dvasingieji“ yra atpažįstami taip: jie gražiai atrodo, daug ir pamaldžiai kalba, yra tikri arba apsimetinėjantys vargšai. O šiaip, tai nuo jų artumo vimdo.
Ar daug Dvasios „turėtojų“ ir „dvasingųjų“ Lietuvoje? Nežinau. Nes nesu Bažnyčios gyvenimo stebėtojas ar žinovas. Tesu tik kuklios vagos varytojas. Kokie skaičiai bebūtų, norisi, kad aplink būtų kuo daugiau Dvasios - karališkos širdies žmonių. Tikrų krikščionių, kurie sąmonigai puoselėja savyje Karaliaus Dvasią, kurie yra Tėvo reikaluose, kurie yra kantrūs, ištikimi karališkos statybos darbininkai.
„Prašome, Viešpatie: dosniai ir maloningai dovanok Dvasią visada mąstyti ir daryti tai, kas teisu, kad mes, kurie be tavęs negalime būti, pagal tavąją valią valiotume gyventi. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavąjį Sūnų, kuris su Tavimi gyvena ir viešpatauja vienybėje su Dievu Šventąja Dvasia per amžių amžius. Amen“ (Kolekta).
Su mūsų Karaliaus šventa diena ir Lietuvos karaliaus karūnavimo iškilme!
Maloniai kviečiame į Vilniaus universiteto rengiamą Bažnyčios tradicijos ir grigališkojo choralo studijų savaitę „Ad Fontes“ (Šaltinių link), daugiau informacijos www.fsf.vu.lt .