Vilija Rastauskienė, Vilkaviškio rajone auginanti per 13 ha braškių, tikina, kad darbas braškynuose nėra toks sunkus, bet „pjauna“ milžiniškas popierizmas ir kova su braškių vagimis.
Plotai didėjo, pelnas mažėjo
Vilija Rastauskienė, gyvenanti Gudelių kaime (Vilkaviškio r.) garsėja ne vien kaip braškių augintoja, bet ir kaip aiškiaregė, Rytų medicinos žinovė. Kol braškynai „snaudžia“, ji visą dėmesį skiria įvairiomis negaliomis besiskundžiantiems žmonėms ir mėgina šiems padėti. Tačiau vos sužaliavus pirmiesiems braškių daigams Vilijos visi darbai ir rūpesčiai persikelia į braškių laukus. Šiuo metu ji turi penkis braškynus, kai kurie jų yra net už 17–20 km nuo namų.
Braškes auginti V.Rastauskienė pradėjo maždaug prieš 10 metų ir tai buvo tik 25 arų sklypelis. Prieš tai moteris augino gėles: turėjo didžiulius rožių šiltnamius, augino tulpes, kardelius. Tačiau lietuviškas gėles nukonkuravo „užsienietės“, tad teko galvoti apie alternatyvą.
Savos žemės Rastauskai turi tik apie 1 ha, o visa kita – nuomojama. Pamažu, hektaras po hektaro, Vilija ėmė plėsti braškių plotus. Pasak jos, įveisti braškyną neturint savų daigų gana brangu. Anuomet įveisti 1 ha braškių atsieidavo apie 10–15 tūkst. Lt, o dabar kainuotų dar brangiau. „Braškės daigas kainuoja apie 0,50–1 Lt, jų reikia maždaug 20–30 tūkst./ha, o kur dar dirvos paruošimas, sodinimas, mulčiavimas, ravėjimas…
Anksčiau iš 1 ha uždirbdavome apie 10 tūkst. Lt pelno, o dabar, turėdami 13 ha braškynų, svarstome, ar, pardavus derlių, užteks pinigų atsiskaityti už kreditan pirktą plėvelę. Visi kaštai labai išaugo, daug tenka sumokėti darbininkams. Kartais pagalvoju, kad mano braškininkystė ne verslas, o socialinis darbas, mat per sezoną čia užsidirba daugybė sunkiai besiverčiančių žmonių“, – pasakojo viena didžiausių darbdavių Vilkaviškio rajone V.Rastauskienė. Jos braškynuose per sezoną padirbėja iki 200 žmonių.
Vilija daug metų bendradarbiauja su darbo birža, kuri į laukus jai atsiunčia nemažai darbo jėgos. Tačiau oficialiai įdarbinant tenka susidurti su milžinišku popierizmu. „Mano darbuotojai turi turėti sveikatos pažymėjimus, reikia surašyti darbo sutartis, vykdau apskaitą. Trumpalaikio darbo sutartį sudaro keturi lapai, kuriuos reikia užpildyti dviem egzemplioriais. Į laukus vienu metu susirenka apie 50 skynėjų, kai kurie tik kelioms valandoms užsuka padirbėti, tad bėgu per braškynus plevėsuodama popieriais, pildau sutartis, mat bet kuriuo momentu gali kas nors patikrinti. Juk skundikų, pavyduolių pilna“, – dalijosi kasdieniais rūpesčiais braškių augintoja.
V.Rastauskienė augina 10-ties veislių braškes, derančias ir labai anksti, ir uogas, nokinančias iki liepos vidurio. Braškininkė džiaugiasi, kad šiemet braškės derėjo palaipsniui – jas buvo paprasčiau nuskinti ir realizuoti. Didžiąją dalį uogų Rastauskai išveža į Kauną, kur realizuoja urmu, tik nedidelę dalį parduoda pavieniams pirkėjams. Šiemet kainos svyravo nuo 5 iki 10 Lt už kilogramą braškių. Vilija tikisi, kad vėlyvosios braškės šiemet taip pat turės nemažą paklausą, mat pirkėjai vis laukė, kol braškės atpigs, o dabar teks jiems paskutines griebti, mat sezonas jau visiškai baigiasi. Pavasarinė sausra beveik trečdaliu sumažino šių metų derlių, tad net ir geros kainos, Vilijos manymu, didelio pelno neatneš.
Didžiausi konkurentai - vagys
V.Rastauskienė teigia auginanti tik labai gerų veislių braškes, kurios yra skanios, gražios, derlingos. Ypač giria neseniai įsiveistą ‘Darselect‘ veislę, kurios uogos, anot augintojos, obuolio dydžio. „Mes jas praminėme kleboniškomis, mat kai pirmas dėžutes suskynėme ir padėjome greta kitų, šios braškės atrodė lyg obuoliai. Nusprendėme, kad jas ne parduosime, o geriau kunigėlius pavaišinsime. Sudėjome į krepšius ir prieš Jonines į kleboniją nuvežėme. Taip ir gimė joms pavadinimas „kleboniškos“, – linksmą istoriją papasakojo braškininkė.
Uogų daigus V.Rastauskienė įsigyja padedant Lietuvos braškių augintojų draugijai, dažniausiai jie atkeliauja iš Lenkijos. „Ilgesnį laiką auginant braškes atsirenki, kas tau tinka, kas ne. Negailėdama likvidavau tas veisles, kurios nepateisino lūkesčių. Dabar auginu tik pačias geriausias“, – tikino Vilija.
Kaip ir daugeliui braškių augintojų, taip ir V.Rastauskienei nėra paprasta su darbo jėga. Gal privalumas tik tas, kad Vilkaviškio miestas nuo jos kaimo – čia pat, tad norinčiųjų užsidirbti vis atsiranda. Tačiau Vilija pyksta ant tų, kurie ne tiek skinti braškių atvyksta, kiek patys prisivalgyti. „Tokie patupi lysvėje valandėlę, prisišlamščia braškių ir jau stena, kad pavargo, namo nori. Kitą dieną jų nesulauksi. Kur kas kantresni kaimo vaikai. Jie dirba sparčiai, sąžiningai ir nedejuoja. O tie, kas gerai dirba, neblogus pinigėlius gali uždirbti. Už kilogramą surinktų braškių mokėjome po 50–60 centų“, – sakė Vilija.
Tačiau didžiausias braškių augintojų rūpestis – ne prasti skynėjai, bet vis labiau įžūlėjantys braškių vagys. „Anksčiau, besibaigiant sezonui, būdavo, po laukus jie ima šliaužioti, o dabar pirmiau už mus patį geriausią derlių nusiima. Dar nespėjame apžiūrėti, ar braškės sunoko, jie jau traukia iš mūsų laukų su pilnais kibirais pačių didžiausių uogų. Vėliau sėdi turguose su mūsų braškėmis akis išvertę. Vagys – didžiausi mūsų konkurentai. Dėl jų patiriam išties labai daug nuostolių“, – tikino Vilkaviškio rajono braškių augintoja.
Tą patį patvirtino ir Lietuvos braškininkų draugijos vadovas Vidas Juodsnukis. Anot jo, kai ligoninėje gulėjo, vagys siaubė jo braškynus. Užkirsti ilgapirščiams kelią nėra paprasta. Sučiupti jie tokį skandalą kelia, kad ne tik braškininkams, bet ir policijai ausys nuo grasinimų raitosi. Vilija papasakojo visiškai neseniai įvykusį incidentą, kai savo laukuose sulaikė braškių vagis.
„Kadangi turiu aiškiaregystės dovaną, užmerkiau akis ir matau, kad mano laukuose kažkas šeimininkauja. Žento paprašiau, kad prasuktų pro tą braškių lauką. Išties jame rado moteriškę ir dar keturis vaikinukus su puspilniais braškių kibirais. Moteriškė teigė, kad tortui braškių pasiskynė, o jaunuoliai aiškino, kad su kibirais ėjo neva karvių melžti. Po valandėlės visa ši kompanija atsidūrė policijoje. Tačiau ten atlėkę jaunuolių tėveliai sukėlė tokį vėją, gerai kad policininkai ir mes dar lupt, negavome. Prigrasino inspekcijomis ir visokiais kitais galais. Rodos, ne jie, o mes kalti būtume. Ir išties netrukus pasipylė tikrintojai, ėmė domėtis visais mano dokumentais“, – nemalonų nutikimą prisiminė Vilija. Anot jos, kasdien laukuose gali aptikti vagis šeimininkaujant. Deja, nubausti juos nėra paprasta, nes pačiam gali tapti nesaugu gyventi... V.Rastauskienė dėkinga policijos darbuotojams, kurie vis tik imasi tokius ilgapirščius iš braškių lysvių surankioti. Vienas kitas kuriam laikui aprimsta.
V.Rastauskienė stebisi, kad žmonės nevertina to triūso, kokio reikalauja braškynų priežiūra. „Kai kas klausia: negi tau gaila, kad kažkas uogų pasiskins? Man negaila, kai ateina ir paprašo, negaila, kai paskutines braškes nusiskina. Bet šiemet, kai braškių ir taip ne kažin kas užderėjo, o vagys su didžiausiais kibirais ėmė šeimininkauti jau sezono pradžioje, pyktis užvirė ne juokais. Kodėl žmonės patys negali po lysvę braškių pasisodinti? Tačiau, žinoma, paprasčiau iš kito vogti“, – kartėlį liejo V.Rastauskienė, braškių sezono metu baltos dienos nematydama ir naktį bluostą tesudedanti vos 3–4 valandoms.
Tačiau braškių augintoja save guodžia: šiems darbams jau matyti pabaiga.