Braškininkams artėja atostogos

Vi­li­ja Ras­taus­kie­nė, Vil­ka­viš­kio ra­jo­ne au­gi­nan­ti per 13 ha braš­kių, ti­ki­na, kad dar­bas braš­ky­nuo­se nė­ra toks sun­kus, bet „pjau­na“ mil­ži­niš­kas po­pie­riz­mas ir ko­va su braš­kių va­gi­mis.

Plo­tai di­dė­jo, pel­nas ma­žė­jo

Vi­li­ja Ras­taus­kie­nė, gy­ve­nan­ti Gu­de­lių kai­me (Vil­ka­viš­kio r.) gar­sė­ja ne vien kaip braš­kių au­gin­to­ja, bet ir kaip aiš­kia­re­gė, Ry­tų me­di­ci­nos ži­no­vė. Kol braš­ky­nai „snau­džia“, ji vi­są dė­me­sį ski­ria įvai­rio­mis ne­ga­lio­mis be­si­skun­džian­tiems žmo­nėms ir mė­gi­na šiems pa­dė­ti. Ta­čiau vos su­ža­lia­vus pir­mie­siems braš­kių dai­gams Vi­li­jos vi­si dar­bai ir rū­pes­čiai per­si­ke­lia į braš­kių lau­kus. Šiuo me­tu ji tu­ri pen­kis braš­ky­nus, kai ku­rie jų yra net už 17–20 km nuo na­mų.

Braš­kes au­gin­ti V.Ras­taus­kie­nė pra­dė­jo maž­daug prieš 10 me­tų ir tai bu­vo tik 25 arų skly­pe­lis. Prieš tai mo­te­ris au­gi­no gė­les: tu­rė­jo di­džiu­lius ro­žių šilt­na­mius, au­gi­no tul­pes, kar­de­lius. Ta­čiau lie­tu­viš­kas gė­les nu­kon­ku­ra­vo „už­sie­nie­tės“, tad te­ko gal­vo­ti apie al­ter­na­ty­vą.

Sa­vos že­mės Ras­taus­kai tu­ri tik apie 1 ha, o vi­sa ki­ta – nuo­mo­ja­ma. Pa­ma­žu, hek­ta­ras po hek­ta­ro, Vi­li­ja ėmė plės­ti braš­kių plo­tus. Pa­sak jos, įveis­ti braš­ky­ną ne­tu­rint sa­vų dai­gų ga­na bran­gu. Anuo­met įveis­ti 1 ha braš­kių at­si­ei­da­vo apie 10–15 tūkst. Lt, o da­bar kai­nuo­tų dar bran­giau. „Braš­kės dai­gas kai­nuo­ja apie 0,50–1 Lt, jų rei­kia maž­daug 20–30 tūkst./ha, o kur dar dir­vos pa­ruo­ši­mas, so­di­ni­mas, mul­čia­vi­mas, ra­vė­ji­mas…

Anks­čiau iš 1 ha už­dirb­da­vome apie 10 tūkst. Lt pel­no, o da­bar, tu­rė­da­mi 13 ha braš­ky­nų, svars­to­me, ar, par­da­vus der­lių, už­teks pi­ni­gų at­si­skai­ty­ti už kre­di­tan pirk­tą plė­ve­lę. Vi­si kaš­tai la­bai iš­au­go, daug ten­ka su­mo­kė­ti dar­bi­nin­kams. Kar­tais pa­gal­vo­ju, kad ma­no braš­ki­nin­kys­tė ne ver­slas, o so­cia­li­nis dar­bas, mat per se­zo­ną čia už­si­dir­ba dau­gy­bė sun­kiai be­si­ver­čian­čių žmo­nių“, – pa­sa­ko­jo vie­na di­džiau­sių darb­da­vių Vil­ka­viš­kio ra­jo­ne V.Ras­taus­kie­nė. Jos braš­ky­nuo­se per se­zo­ną pa­dir­bė­ja iki 200 žmo­nių.

Vi­li­ja daug me­tų ben­dra­dar­biau­ja su dar­bo bir­ža, ku­ri į lau­kus jai at­siun­čia ne­ma­žai dar­bo jė­gos. Ta­čiau ofi­cia­liai įdar­bi­nant ten­ka su­si­dur­ti su mil­ži­niš­ku po­pie­riz­mu. „Ma­no dar­buo­to­jai tu­ri tu­rė­ti svei­ka­tos pa­žy­mė­ji­mus, rei­kia su­ra­šy­ti dar­bo su­tar­tis, vyk­dau ap­skai­tą. Trum­pa­lai­kio dar­bo su­tar­tį su­da­ro ke­tu­ri la­pai, ku­riuos rei­kia už­pil­dy­ti dviem eg­zem­plio­riais. Į lau­kus vie­nu me­tu su­si­ren­ka apie 50 sky­nė­jų, kai ku­rie tik ke­lioms va­lan­doms už­su­ka pa­dir­bė­ti, tad bė­gu per braš­ky­nus ple­vė­suo­da­ma po­pie­riais, pil­dau su­tar­tis, mat bet ku­riuo mo­men­tu ga­li kas nors pa­tik­rin­ti. Juk skun­di­kų, pa­vy­duo­lių pil­na“, – da­li­jo­si kas­die­niais rū­pes­čiais braš­kių au­gin­to­ja.

V.Ras­taus­kie­nė au­gi­na 10-ties veis­lių braš­kes, de­ran­čias ir la­bai anks­ti, ir uo­gas, no­ki­nan­čias iki lie­pos vi­du­rio. Braš­ki­nin­kė džiau­gia­si, kad šie­met braš­kės de­rė­jo pa­laips­niui – jas bu­vo pa­pras­čiau nu­skin­ti ir re­a­li­zuo­ti. Di­dži­ą­ją da­lį uo­gų Ras­taus­kai iš­ve­ža į Kau­ną, kur re­a­li­zuo­ja ur­mu, tik ne­di­de­lę da­lį par­duo­da pa­vie­niams pir­kė­jams. Šie­met kai­nos svy­ra­vo nuo 5 iki 10 Lt už ki­log­ra­mą braš­kių. Vi­li­ja ti­ki­si, kad vė­ly­vo­sios braš­kės šie­met taip pat tu­rės ne­ma­žą pa­klau­są, mat pir­kė­jai vis lau­kė, kol braš­kės at­pigs, o da­bar teks jiems pas­ku­ti­nes grieb­ti, mat se­zo­nas jau vi­siš­kai bai­gia­si. Pa­va­sa­ri­nė saus­ra be­veik treč­da­liu su­ma­ži­no šių me­tų der­lių, tad net ir ge­ros kai­nos, Vi­li­jos ma­ny­mu, di­de­lio pel­no ne­at­neš.

Di­džiau­si kon­ku­ren­tai - va­gys

V.Ras­taus­kie­nė tei­gia au­gi­nan­ti tik la­bai ge­rų veis­lių braš­kes, ku­rios yra ska­nios, gra­žios, der­lin­gos. Ypač gi­ria ne­se­niai įsi­veis­tą ‘Dar­se­lect‘ veis­lę, ku­rios uo­gos, anot au­gin­to­jos, obuo­lio dy­džio. „Mes jas pra­mi­nė­me kle­bo­niš­ko­mis, mat kai pir­mas dė­žu­tes su­sky­nė­me ir pa­dė­jo­me gre­ta ki­tų, šios braš­kės at­ro­dė lyg obuo­liai. Nu­spren­dė­me, kad jas ne par­duo­si­me, o ge­riau ku­ni­gė­lius pa­vai­šin­si­me. Su­dė­jo­me į krep­šius ir prieš Jo­ni­nes į kle­bo­ni­ją nu­ve­žė­me. Taip ir gi­mė joms pa­va­di­ni­mas „kle­bo­niš­kos“, – links­mą is­to­ri­ją pa­pa­sa­ko­jo braš­ki­nin­kė.

Uo­gų dai­gus V.Ras­taus­kie­nė įsi­gy­ja pa­de­dant Lie­tu­vos braš­kių au­gin­to­jų drau­gi­jai, daž­niau­siai jie at­ke­liau­ja iš Len­ki­jos. „Il­ges­nį lai­ką au­gi­nant braš­kes at­si­ren­ki, kas tau tin­ka, kas ne. Ne­gai­lė­da­ma lik­vi­da­vau tas veis­les, ku­rios ne­pa­tei­si­no lū­kes­čių. Da­bar au­gi­nu tik pa­čias ge­riau­sias“, – ti­ki­no Vi­li­ja.

Kaip ir dau­ge­liui braš­kių au­gin­to­jų, taip ir V.Ras­taus­kie­nei nė­ra pa­pras­ta su dar­bo jė­ga. Gal pri­va­lu­mas tik tas, kad Vil­ka­viš­kio mies­tas nuo jos kai­mo – čia pat, tad no­rin­čių­jų už­si­dirb­ti vis at­si­ran­da. Ta­čiau Vi­li­ja pyks­ta ant tų, ku­rie ne tiek skin­ti braš­kių at­vyks­ta, kiek pa­tys pri­si­val­gy­ti. „To­kie pa­tu­pi lys­vė­je va­lan­dė­lę, pri­siš­lamš­čia braš­kių ir jau ste­na, kad pa­var­go, na­mo no­ri. Ki­tą die­ną jų ne­su­lauk­si. Kur kas kan­tres­ni kai­mo vai­kai. Jie dir­ba spar­čiai, są­ži­nin­gai ir ne­de­juo­ja. O tie, kas ge­rai dir­ba, ne­blo­gus pi­ni­gė­lius ga­li už­dirb­ti. Už ki­log­ra­mą su­rink­tų braš­kių mo­kė­jo­me po 50–60 cen­tų“, – sa­kė Vi­li­ja.

Ta­čiau di­džiau­sias braš­kių au­gin­to­jų rū­pes­tis – ne pras­ti sky­nė­jai, bet vis la­biau įžū­lė­jan­tys braš­kių va­gys. „Anks­čiau, be­si­bai­giant se­zo­nui, bū­da­vo, po lau­kus jie ima šliau­žio­ti, o da­bar pir­miau už mus pa­tį ge­riau­sią der­lių nu­si­i­ma. Dar ne­spė­ja­me ap­žiū­rė­ti, ar braš­kės su­no­ko, jie jau trau­kia iš mū­sų lau­kų su pil­nais ki­bi­rais pa­čių di­džiau­sių uo­gų. Vė­liau sė­di tur­guo­se su mū­sų braš­kė­mis akis iš­ver­tę. Va­gys – di­džiau­si mū­sų kon­ku­ren­tai. Dėl jų pa­ti­riam iš­ties la­bai daug nuos­to­lių“, – ti­ki­no Vil­ka­viš­kio ra­jo­no braš­kių au­gin­to­ja.

Tą pa­tį pa­tvir­ti­no ir Lie­tu­vos braš­ki­nin­kų drau­gi­jos va­do­vas Vi­das Juod­snu­kis. Anot jo, kai li­go­ni­nė­je gu­lė­jo, va­gys siau­bė jo braš­ky­nus. Už­kirs­ti il­ga­pirš­čiams ke­lią nė­ra pa­pras­ta. Su­čiup­ti jie to­kį skan­da­lą ke­lia, kad ne tik braš­ki­nin­kams, bet ir po­li­ci­jai au­sys nuo gra­si­ni­mų rai­to­si. Vi­li­ja pa­pa­sa­ko­jo vi­siš­kai ne­se­niai įvy­ku­sį in­ci­den­tą, kai sa­vo lau­kuo­se su­lai­kė braš­kių va­gis.

„Ka­dan­gi tu­riu aiš­kia­re­gys­tės do­va­ną, už­mer­kiau akis ir ma­tau, kad ma­no lau­kuo­se kaž­kas šei­mi­nin­kau­ja. Žen­to pa­pra­šiau, kad pra­suk­tų pro tą braš­kių lau­ką. Iš­ties ja­me ra­do mo­te­riš­kę ir dar ke­tu­ris vai­ki­nu­kus su pus­pil­niais braš­kių ki­bi­rais. Mo­te­riš­kė tei­gė, kad tor­tui braš­kių pa­si­sky­nė, o jau­nuo­liai aiš­ki­no, kad su ki­bi­rais ėjo ne­va kar­vių melž­ti. Po va­lan­dė­lės vi­sa ši kom­pa­ni­ja at­si­dū­rė po­li­ci­jo­je. Ta­čiau ten at­lė­kę jau­nuo­lių tė­ve­liai su­kė­lė to­kį vė­ją, ge­rai kad po­li­ci­nin­kai ir mes dar lupt, ne­ga­vo­me. Pri­gra­si­no ins­pek­ci­jo­mis ir vi­so­kiais ki­tais ga­lais. Ro­dos, ne jie, o mes kal­ti bū­tu­me. Ir iš­ties ne­tru­kus pa­si­py­lė tik­rin­to­jai, ėmė do­mė­tis vi­sais ma­no do­ku­men­tais“, – ne­ma­lo­nų nu­ti­ki­mą pri­si­mi­nė Vi­li­ja. Anot jos, kas­dien lau­kuo­se ga­li ap­tik­ti va­gis šei­mi­nin­kau­jant. De­ja, nu­baus­ti juos nė­ra pa­pras­ta, nes pa­čiam ga­li tap­ti ne­sau­gu gy­ven­ti... V.Ras­taus­kie­nė dė­kin­ga po­li­ci­jos dar­buo­to­jams, ku­rie vis tik ima­si to­kius il­ga­pirš­čius iš braš­kių lys­vių su­ran­kio­ti. Vie­nas ki­tas ku­riam lai­kui ap­rims­ta.

V.Ras­taus­kie­nė ste­bi­si, kad žmo­nės ne­ver­ti­na to triū­so, ko­kio rei­ka­lau­ja braš­ky­nų prie­žiū­ra. „Kai kas klau­sia: ne­gi tau gai­la, kad kaž­kas uo­gų pa­si­skins? Man ne­gai­la, kai at­ei­na ir pa­pra­šo, ne­gai­la, kai pas­ku­ti­nes braš­kes nu­si­ski­na. Bet šie­met, kai braš­kių ir taip ne ka­žin kas už­de­rė­jo, o va­gys su di­džiau­siais ki­bi­rais ėmė šei­mi­nin­kau­ti jau se­zo­no pra­džio­je, pyk­tis už­vi­rė ne juo­kais. Ko­dėl žmo­nės pa­tys ne­ga­li po lys­vę braš­kių pa­si­so­din­ti? Ta­čiau, ži­no­ma, pa­pras­čiau iš ki­to vog­ti“, – kar­tė­lį lie­jo V.Ras­taus­kie­nė, braš­kių se­zo­no me­tu bal­tos die­nos ne­ma­ty­da­ma ir nak­tį bluos­tą te­su­de­dan­ti vos 3–4 va­lan­doms.

Ta­čiau braš­kių au­gin­to­ja sa­ve guo­džia: šiems dar­bams jau ma­ty­ti pa­bai­ga.