Dėl rimtesnių problemų jam nuolat tenka vykti į Žemės ūkio rūmus (ŽŪR) Kaune ar į Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) pavaldžias organizacijas Vilniuje, tad savame ūkyje jį rasti ne taip paprasta. Tuo įsitikinome praėjusį penktadienį užsukę į J.Talmanto ūkį pasikalbėti apie Kėdainių krašto ir visos šalies žemdirbių problemas.
Rūpestis kolegomis
J.Talmantą sutikome grįžtantį iš sostinės drauge su Dotnuvos seniūnijos ūkininku Algimantu Kižausku. Abu vyrai buvo patenkinti, nes tik apsilankius NMA problemos ir nesusipratimai, kuriuos patyrė A.Kižauskas, naudodamasis parama pagal „Kaimo plėtros ir žuvininkystės“ priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“, kaip nebūta. Dėl operatyvumo sprendžiant ūkininkų problemas abu vyrai tądien negailėjo gerų žodžių NMA direktoriui Sauliui Silickui bei Projektų administravimo skyriaus vedėjai Laimai Jakštienei.
„Nors konsultantai telefonu aiškino, jog nieko nebegalima pakeisti, nenuleidau rankų. Savo problemą papasakojau Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkui J.Talmantui ir kartu vykome pas NMA specialistus“, - sakė A.Kižauskas. Jis teigė manąs, jog, bėdai ištikus, negalima užsisklęsti, būtina kalbėtis su kolegomis ar rajonų skyrių pirmininkais, kurie konkrečiai patartų arba padėtų. Taip drauge kėdainiškiai sprendė problemas, kai, tiesdami kabelius plačiajuosčio interneto tinklui, darbininkai išklampojo ūkininkų pasėlius, kai atsirado nesklandumų dėl žemės nuomos ir kt.
Pasak A.Kižausko, per pastaruosius porą metų, kai skyriui pradėjo vadovauti J.Talmantas, teigiama linkme keitėsi rajono Ūkininkų sąjungos skyriaus gyvenimas, savo veiklumu Jonas užkrėtė kitus ūkininkus.
„Kol viskas gerai, nesikreipia nė vienas, kai atsiranda problemų - dažnai pradeda bėdoti, bet jau būna per vėlu“, - juokavo J.Talmantas ir teigė manąs, jog kompromisą dėl susidariusių problemų beveik visuomet galima rasti. Tik, pasak J.Talmanto, būtina dirbti visiems, kooperuotis atsiradus bėdų, bet ne norėti, kad kažkas kitas už tave reikalus tvarkytų.
Kėdainiškiai žino, jog liepos 11 d. vyksiančiame šalies Ūkininkų sąjungos suvažiavime vienu pretendentų LŪS pirmininko pareigoms eiti bus siūloma J.Talmanto kandidatūra, ir jai pritaria, tačiau supranta ir tai, kad iš pareigų pasitraukus veikliam rajono ūkininkų vadovui jiems tektų ieškoti naujo kandidato.
Patirtis ir jaunatviškas entuziazmas – išvien
Kelmės rajone gausioje Talmantų šeimynoje, kurioje užaugo 11 vaikų, Jonas buvo vidurinysis. Vaikinas anksti tapo savarankiškas. Baigęs tuometinį Gruzdžių tarybinį ūkį technikumą dirbo Grinkiškio t. ū. t. (Radviliškio r.), Šušvės kolūkyje (Kėdainių r.). Dirbdamas neakivaizdžiai baigė LVA, o iširus kolūkiams kurį laiką vertėsi privačia veterinarijos gydytojo praktika.
1992 m. Jonas įkūrė savo ūkį, pradėjo nuo 3 ha, o 2003 m. su nuomojama žeme jau valdė apie 1 tūkst. ha. Neseniai ūkininkauti panorus ūkininko sūnui ir posūniui, J.Talmanto ūkio valdose liko 600 ha žemės. Sūnus Ovidijus dabar dirba 340 ha ūkyje, posūnis Paulius – 120 ha. Visi trys ūkininkai plėtoja augalininkystės ūkius, žemės ūkio techniką laiko tame pat technikos kieme. Neseniai savo ūkio direktore Jonas priėmė dirbti savo žmoną Aidą. Tad atsirado dar daugiau laiko visuomeninei veiklai.
Visais ūkiškais klausimais susirinkę draugėn jie tariasi, dalijasi patirtimi, nes, kaip sakoma, ir gamybinė patirtis, ir jaunatviškas entuziazmas šiame ūkyje turi savo vertę.
Tokį giminės ūkininkų bendradarbiavimo modelį Jonas vadina šeimos ūkiu. O ar gali būti kitaip? Kai visi draugėn suėję kasdienius reikalus aptaria, apie ateities planus pasikalba, tame pat darbo kabinete, kiekvienas prie savo darbo stalų susėdę, pasidžiaugia, ką gero per dieną nuveikę.
Po darbų Jonas pailsi susitikęs su draugais medžioklėje. Jis yra Medžioklinio šaudymo federacijos narys, kasmet dalyvauja ir tradicinėje „Meisterio“ medžioklėje.
Švietėjiškas darbas pakeis situaciją
Paklaustas apie LŪS veiklą, J.Talmantas pastebi, jog šalies Ūkininkų sąjunga dirba kryptingai. Per pastaruosius metus nemažai darbų yra nuveikusi LŪS pirmininkė Genutė Staliūnienė, atkurta keletas nebeveikusių Ūkininkų sąjungos rajonų skyrių. Gerai, pasak J.Talmanto, dirba LŪS prezidiumas, jo nariai turi puikių idėjų, rajonų ūkininkams yra autoritetai.
„Staigių permainų nereikia tikėtis. Būtina plėsti šviečiamąją veiklą, aiškinti žemdirbiams apie LŪS naudą, kalbėtis ir sužinoti, kodėl jie nestoja į Ūkininkų sąjungą, kodėl nepasitiki. Tai nelengvas darbas. Taip buvo ir Kėdainiuose, važinėjome po seniūnijas, įtikinėjome ūkininkus, tačiau kaip smagu buvo išgirsti, kai vėliau tai vienas, tai kitas prašė būti priimamamas į LŪS“, - sako J.Talmantas.
Paklaustas, ką manąs apie žemdirbių organizacijų gausumą po ŽŪR stogu, kurios paprasčiausiai kartoja tas pačias funkcijas, pašnekovas Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pavyzdžiu išdėstė savo nuomonę: „Pas mus nėra nei jaunųjų, nei šeimos ūkių, nei žemės savininkų sąjungų atstovų. Ūkininkų sąjunga vienija stambius ir smulkius, pagyvenusius ir jaunus ūkininkus. Visi jie yra lygūs. Po ŽŪR stogu tik tų organizacijų lyderiai nori parodyti, jog jie dirba, o perspektyvą matau tokią, kad šios organizacijos kada nors susijungs, tai lems ŽŪR įvestas nario mokestis”.
Pasak J.Talmanto, tokie ūkininkai kaip jis pats galėtų būti ir Žemės savininkų sąjungos nariai, nes turi žemės, ir Šeimos ūkininkų sąjungos nariai, nes ūkyje dirba šeimų nariai, o daugelis Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos narių galėtų dirbtinai „atskilti“ ir į Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungą, nes jaunų žmonių LŪS gretose tikrai nemažai.
LŪS vizija
Paprašytas išdėstyti savo nuomonę apie Ūkininkų sąjungos perspektyvas ir kaip reikėtų organizaciją stiprinti bei modernizuoti, J.Talmantas sakė: „Manau, kad Lietuvos ūkininkų sąjunga iš reprezentacinės organizacijos turėtų tapti korporatyvine, t.y. ūkininkų visuomenės, mūsų luomo ekonominius interesus ginančia sąjunga.
Be abejo, džiugu dalyvauti įvairiuose gražiausių sodybų ir kaimo spindulių konkursuose bei patiems kasmet rinkti rajonų metų ūkininkus. Tačiau šiems šauniems renginiams atiduodame per daug laiko, energijos ir litų. Pribrendome ne tik linksmintis ir puoštis diplomais bei angelų skulptūrėlėmis, bet ir tvirtai pakovoti už savo ir savo vaikų materialią ateitį.
Ūkininkų sąjunga turi pradėti derėtis su žemdirbių produkcijos supirkėjais dėl kainų, atsiskaitymo tvarkos ir terminų, nes kooperatinis judėjimas niekaip neįsibėgėja, o politikai ir ministrai vis tebetikina, jog jiems nevalia kištis į laisvos rinkos ekonomiką. Tam, kad ūkininkai atsikratytų prašinėtojų etiketės, būtina visiems mums vienytis sąjungoje, ją stiprinti visų narių mokesčiais (kokie jie turėtų būti, dar reikia gerai diskutuoti), atgauti savo pasitikėjimą bei luomo orumą ir pradėti naująją LŪS ekonominę politiką.
Pieno, grūdų, mėsos, daržovių, vaisių ir uogų realizavimas turi tapti pirmaeiliu mūsų organizacijos reikalu. Turėdami šalies mastu tokius kiekius produkcijos, tikrai galime rezultatyviai derėtis tiek su perdirbėjais, tiek su prekybininkais. Ūkininkai tąsyk pajus realią naudą iš savo organizacijos. O kas nori ir toliau elgetauti, gali nesijungti į LŪS, nemokėti jai mokesčių ir, sudėję rankutes, laukti savo saulutės nusileidžiant vakarop.
Dažnai ne vienas veikėjas pasidžiaugia pažįstantis „Briuselio koridorius“. Na ir kas? Kokia iš to nauda? Jokios! Ūkininkų sąjungai ne Briuselyje reikia savo brangiai kainuojančio atstovo, o Lietuvoje ekonomistų ir juristų komandos deryboms ne tik su produkcijos supirkėjais, bet ir su ministerijomis, draudimo, mokėjimo ir kitomis agentūromis, įvairiomis tarnybomis. Ir apskritai Europos Parlamente, Komisijoje, Taryboje turi dirbti mūsų išlaikomos valstybės politikai ir valdininkai, o ne mes – visuomenininkai.
Jie tegul kaunasi Briuselyje dėl Lietuvos agroverslo šviesesnio rytojaus, o mūsų teisė ir pareiga griežčiau ar diplomatiškiau bendrauti su Vyriausybe, Žemės ūkio ministerija, NMA, rajonų savivaldybėmis, galiausiai su Seimu. Ir šioje veikloje privalome glaudžiau integruotis su Žemės ūkio rūmais, kaip visų šalies žemdirbių organizacija.“