Daugeliui žinomo profesoriaus Tado Ivanausko laiku mūsų šalyje tai buvo neretas paukštis. Dabar jų beveik neliko. Draugijos akcija pernai stengėsi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, kas gi pagaliau ta žalia varna yra ir kaip tas gražuolis žalvarnis atrodo.
Šįmet kitaip – siekiama aplankyti visas žinomas šio reto paukščio lizdavietes šalies pietuose ir patikrinti, kiek gi jų šiais metais begrįžo į tėvynę iš Afrikos. Rezultatai liūdnoki. Jei prieš kelis metus pas mus perinčių žalvarnių skaičius siekė apie 100–150 porų, tai dabar optimistiškiausiais paskaičiavimais jis neviršija 50.
Susitikę netoli Grūto parko gavome individualias užduotis – aplankyti žinomas žalvarnių perėjimo vietas regione. Rezultatai optimistiškai nenuteikė. Ties senąja Gardino muitine iššukavę keturias kirtimo biržes neradome nė vieno lizdo. Vietos idealios. Gamtosaugininkai prikabinę specialiai žalvarniams tinkamų perėti inkilų. Net medžio kamienus aplenkę skardos gabalais, kad tokia vikri plėšrūnė, kaip kiaunė, nesugebėtų pralįsti aukščiau ir tų inkilų nepasiektų. Bet žalvarnių nebuvo.
Iš visų pušų tai skraidžiojo, tai ūbavo karveliai uldukai. Rūšis įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą ir aiškiai klestinti apie Druskininkus. Jiems perėti puikiai tinka ir žalvarniams skirti inkilai, ir tikrai jau nereti pernykščiai juodųjų meletų uoksai. Džiugino jūrinis erelis, sukantis ratus virš miško, ir, ko gero, grakščiausias mūsų sakalas – skėtsakalis, raižantis viražus virš brandžių pušynų ir ieškantis kregždžių – savo įprasto maisto.
Pietauti visi susibėgome atgal į stovyklą, kur mūsų laukė tikrai netikėtas įvykis. Susikrovėme maistą ant dar mišku kvepiančio staliuko ir ruošėmės kiek pailsėti, nes programa buvo gana įtempta – kaip ir turėtų būti tokio pobūdžio renginiuose. Prie šalia taikiai tyvuliuojančio Ešerinės ežero kranto krykštaudamos maudėsi mokinės. Staiga pamačiau, kad mano draugas Mindaugas pašoko kaip įgeltas ir su visais rūbais metėsi į ežerą. Netrukus jis jau buvo prie dviejų mergaičių, kurios, pasirodo, skendo. Tarp bendro cypavimo buvo neįmanoma suprasti, kad kažkas ne taip. Tik Mindaugo žvitri akis per mirksnį suprato, kad mergaitės skęsta. Kaip ir visi skęstantieji, jos kibosi į Mindaugą, ir vargu ar jis būtų sugebėjęs jas išgelbėti. Greičiau būtų nuskendę visi trys. Bet meilė daro savo – Mindaugo draugė Aušra, taip pat su visai nelengvais ekspediciniais rūbais, jau po kelių sekundžių priplaukė prie besiblaškančių vandenyje žmonių. Kaip kokiame nuotykių filme jie greitai pasidalino mergaites ir atskirai ištempė jas į krantą. Išgelbėjo dvi gyvybes. Tik po to sužinojau, kad tai jau trečias skęstantis žmogus, kurį Mindaugas išgelbėjo. O kad jis, kaip ir Aušra, dar yra mūsų naujo judėjimo „Už gamtą“ iniciatyvinės grupės nariai, tik dar kartą įtikino, kad į šią naują jėgą jungiasi tikrai stiprūs ir pilietiški žmonės. Viskas gerai, kas baigiasi gerai.
Po pietų susibūrėme „Girios Aide“, žinomame muziejuje, kur jauna ir entuziastinga auditorija iš Gamtosaugos projektų vystymo fondo atstovės Aušros Vaitkauskaitės lūpų ir mirgančių diagramų sužinojo apie jūrinių erelių padėtį Lietuvoje. Tai viena didingiausių plėšriųjų paukščių rūšių, kurios pas mus dėl kažkokio stebuklo nenyksta. Prieš kokius 30 metų mūsuose jie visai neperėjo, o dabar, jei vertinsime optimistiškai, gali būti iki 100 perinčių porų.
Po to aš kreipiausi į bendraminčius dėstydamas, kad negalima kirsti miškų vasarą. Nereikia mums, kaip šunims, mėtyti pseudokompromisinių kaulų, kad bus uždrausta kirsti mėnesį. Mes dar neapsigyvenome Vasaros g. 5, kaip mano valdininkai. Tikimės, kad Aplinkos ministerija prisimins savo tiesiogines pareigas ir priims vienintelį teisingą sprendimą – uždrausti kirtimus visuose šalies miškuose nuo kovo 1 d. iki rugpjūčio 1 d. Ir jokie mafiozai privatininkai negalės elgtis taip, kaip „Daktarai“ ar „Vilniaus brigada“.