- Kodėl, jūsų nuomone, savižudybę renkasi žmonės, kuriems, atrodo, nieko netrūksta? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo Vilniaus universiteto profesorės, Klinikinės psichologijos katedros vedėjos Danutės Gailienės, prieš kelerius metus išleidusios knygą „Jie neturėjo mirti“.
- Tai labai sudėtingas klausimas. Vienos aiškios priežasties dažniausiai nėra. Tačiau kai kuriems žmonėms tikimybė prieiti iki savižudybės didesnė negu kitiems. Pavyzdžiui, linkusiems į alkoholį. Taip pat tiems, kurie turi psichikos sutrikimų.
Vaikai arba paaugliai jautriai reaguoja, jei nusižudo jų bendraamžis arba žinomas žmogus.
Tuomet kai kuriems jų savižudybė gali pasirodyti patraukli.
Kartais po kokio nors žmogaus savižudybės imami kaltinti nusižudžiusio aplinkiniai. Esą jie nieko nedarė, kad taip neįvyktų. Tuomet gali susidaryti įspūdis, kad savižudybe galima atkeršyti kam nors – šeimai, mokytojams, artimiesiems.
- Tačiau susidaro įspūdis, kad savižudybių prevencija Lietuvoje vykdoma tik plakatais troleibusų stotelėse.
- Jeigu tikimės rimtas bėdas įveikti plakatėliais autobusų stotelėse, situacija nesikeis.
Nusižudyti pasiryžęs žmogus, važiuojantis pro tokius plakatus, nesustos ir neapsigalvos.
Savižudybių prevencija – tai labai rimta sritis. Vilniaus universitete subūrėme tyrimų ir prevencijos grupę.
Per 20 metų išaugo daug specialistų, parengta leidinių, apgintos kelios disertacijos. Šalyje stipri psichologinės pagalbos telefonu tarnybos asociacija.
- Bet ar tai padės tam žmogui, kuris galbūt galvoja apie savižudybę?
- Žmogui iš mūsų popierinių planų mažai naudos.
Bet juose – sumanymai, ką daryti, kad Lietuvoje veiktų pagalbos sistema.
Kartais mes rengiame mokymus. Atsimenu, vienuose jų prie manęs priėjo mokytoja ir sako: „Mano klasėje mokosi mergaitė, kuri mąsto apie savižudybę. Aš tai tikrai žinau. Tačiau bijau jos to klausti, nes galiu tik pastūmėti į savižudybę“.
Tai mokytojai trūksta žinių, mes stengiamės jas suteikti.
Pastebėta, kad apie 70 proc. nusižudžiusių žmonių paskutinį mėnesį prieš mirtį yra buvę pas savo šeimos gydytoją. Šitaip jie siunčia signalą, kad jiems kažkas negerai.
Beje, didžiausios rizikos grupės yra ne didžiuosiuose miestuose. Šeimai, kurioje kyla konfliktai, kurios vaikai ima elgtis keistai, turėtų būti prieinama psichologo pagalba.
- Tačiau, pavyzdžiui, Balbieriškyje gyvenančiam žmogui, norinčiam gauti psichologo pagalbą, reikia keliauti į Vilnių.
- Taip. Bet, antra vertus, egzistuoja nemokamos pagalbos telefonu tinklas. Skelbiame telefono numerius ir kviečiame – skambinkite, jei turite rūpesčių.
- Ar apie savižudybę mąstančiam žmogui pagalba suteikiama tik telefonu?
- Galima kreiptis į artimiausią psichikos sveikatos centrą. Juose dirba specialistų komanda – psichiatrai, psichologai.
Tokių centrų šalyje yra 96.
Jeigu žmogui kyla minčių apie savižudybę, tai signalas, kad kažkas jo sieloje ar smegenyse sutrikę, ir tai – mirtinai pavojinga.
Svarbiausia – netylėti, neužsisklęsti. Eikite į ligoninę, pas savo šeimos gydytoją ar kunigą.
- Kokia pagalba pasiekiama moksleiviams?
- Šis tas Lietuvoje daroma, bet per mažai ir nesistemingai. Kiekviena mokykla turi vadinamąjį krizių valdymo planą.
Kitaip tariant, numatyta, kaip direktorius ir mokytojai turėtų elgtis nusižudžius moksleiviui. Anksčiau mokyklos į tokius sukrečiančius įvykius reaguodavo karštligiškai, juos slėpdavo.
- Ar visose mokyklose yra psichologai?
- Ne. Tik kai kuriose. Bet yra psichologinės tarnybos, su kuriomis mokyklos palaiko ryšius.
- Kaip su šia visuomenės bėda kovojama kitur?
- Įvairiose valstybėse savižudybių skaičių stengiamasi mažinti įvairiai. Puikią strategiją turi Norvegija, Didžioji Britanija, Vokietija, Suomija. Ten specialistai nuolat seka situaciją šalyse, analizuoja savižudybių priežastis ir būdus.
Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nustatyta, kad padažnėjo mėginimų nusižudyti vienais vaistais. Jie – labai toksiški, plačiai vartojami, jų lengva gauti. Todėl savižudžiai juos ėmė dažnai naudoti.
Vaistai – reikalingi, jų neišimsi iš apyvartos. Todėl britai nutarė sumažinti pakuotės, kurią įmanoma nusipirkti, dydį. Situacija pagerėjo.
Pas mus mėginimų nusinuodyti raminamaisiais vaistais – labai daug.
Bet į tai niekas nereaguoja.
Didžiojoje Britanijoje nebuvo kuriamos naujos institucijos, neprireikė naujų etatų. Buvo praplėstos esančių tarnybų kompetentingumo ribos, skelbiami jų telefonai, kad prireikus žmonės galėtų kreiptis. Kiekviena mokytoja, kurios klasėje yra rizikos grupei priskiriamų vaikų, žino telefono numerius, kuriais gali paskambinti esant reikalui.
Suomiai surinko visą informaciją apie nusižudžiusius žmones – kokiomis ligomis jie buvo sirgę, kokioje šeimoje augo ir gyveno, ar piktnaudžiavo alkoholiu.
Jie labai daug dėmesio skyrė švietimui. Aiškino, ką turi daryti tėvai, supratę, kad vaikas mąsto apie savižudybę.
- Gal Lietuvoje būtų galima šį tą pritaikyti iš užsienio patirties?
- Svarbiausia – kad atsirastų politinė valia, supratimas, jog reikia sistemingai dirbti.
Žudosi sveikos psichikos žmonės
* Psichologai tikina, kad keturi iš penkių žmonių, norinčių nusižudyti, aiškiai pasako apie savo ketinimus aplinkiniams.
* Dauguma ketinančių nusižudyti žmonių ieško aplinkinių pagalbos, kuri padėtų įveikti dvasinę krizę.
* Dauguma nusižudyti ketinančių žmonių iš tiesų nenori mirti, bet nemato kitos išeities.
* Žmonės, kurie norėjo nusižudyti, po išgyventos krizės dažniausiai sugeba tęsti normalų gyvenimą.
* Noras nusižudyti – laikinas reiškinys, kylantis dėl itin didelių sunkumų.
* Dauguma savižudžių – sveikos psichikos žmonės, išgyvenantys krizę.
* Savižudybės tikimybė nesusijusi su žmogaus gyvenimo lygiu.
* Savižudybę galima sustabdyti paklausus žmogų apie ją, įkalbėjus išsipasakoti slegiančias bėdas.
Iš gyvenimo – savo noru
Savižudybių skaičius, tenkantis 100 000 gyventojų (2007 m. duomenys)
Lietuva 30
Latvija 27
Estija 30
Rusija 41
Norvegija 11
Jungtinė Karalystė 8,5