Veterinaras parklupdė ūki­nin­ko kar­ves

Pra­ėjus dviem sa­vai­tėms Čio­lė vis dar šlu­buo­ja, sun­kiai ke­lia­si, bi­jo žmo­gaus. Ki­tos dvi de­šim­tys V.Ben­dziu­vie­nės kar­vių ga­nyk­lo­je sten­gia­si kuo il­giau gu­lė­ti, nes vaikš­čio­ji­mas joms su­tei­kia skaus­mo. Ūki­nin­kė tei­gia pa­ty­ru­si di­de­lį nuos­to­lį, nes „spe­cia­lis­to“ su­ža­lo­ti gal­vi­jai ma­žai ėda, ma­žai ir pie­no duo­da.

Ra­sei­niš­kis F.Le­ka­vi­čius sa­vo dar­bo bro­ko ne­pri­pa­žįs­ta, o Jur­bar­ko vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos dar­buo­to­jai dėl ne­lai­mės kal­ti­na pa­čią ūki­nin­kę. Esą rei­kė­jo pa­rei­ka­lau­ti na­gų api­pjaus­ty­mo spe­cia­lis­to li­cen­ci­jos.

– Aš pa­da­riau vis­ką, kas pri­klau­so, – te­le­fo­nu „ŪP“ sa­kė F.Le­ka­vi­čius. Jis tei­gė jau ket­ve­rius me­tus dir­ban­tis to­kį dar­bą vi­so­je ša­ly­je. Ūki­nin­kės V. Ben­dziu­vie­nės pa­kvies­tas jis api­pjaus­tė kar­vių na­gas. Ve­te­ri­na­ras pa­ste­bė­jo, jog kai ku­rioms kar­vėms jos bu­vo anks­čiau pa­žeis­tos. F.Le­ka­vi­čiaus nuo­mo­ne, esant opoms, po pro­ce­dū­ros kar­vės ga­li šlu­buo­ti apie mė­ne­sį. Ūki­nin­kai spe­cia­lis­tą kar­vių na­goms api­pjaus­ty­ti daž­niau­siai kvie­čia­si ko­vo–ba­lan­džio mėn., prieš ga­nia­vos pra­džią. Na­gas, ne­ly­gu kar­vės pro­duk­ty­vu­mas, rei­kia api­pjaus­ty­ti kas pus­me­tį.

– Mes tą spe­cia­lis­tą ži­no­me ir į sa­vo ūkius ne­įsi­lei­džia­me, – sa­kė Ra­sei­nių VMVT vir­ši­nin­kas Hen­ri­kas Med­vec­kas. Pa­sak jo, F. Le­ka­vi­čius yra bai­gęs Lie­tu­vos ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ją, ta­čiau dėl vi­siems ži­no­mų prie­žas­čių Ra­sei­nių VMVT jam ne­iš­da­vė lei­di­mo vers­tis pri­va­čia prak­ti­ka, to­dėl pas­ta­ra­sis va­ži­nė­ja po ki­tus ra­jo­nus ir už­dar­biau­ja („chal­tū­ri­na“). Ūki­nin­kai tu­rė­tų veng­ti ne­le­ga­lių pa­slau­gų tei­kė­jų. H. Med­vec­kas įsi­ti­ki­nęs, jog nu­ken­tė­ju­sia­jai jur­bar­kie­tei sa­vo gal­vi­jams gy­dy­ti rei­kė­tų kvies­ti ki­tą ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­lis­tą.

– Pa­ti esu kal­ta, – pri­si­pa­žįs­ta V. Ben­dziu­vie­nė. Ta­čiau mo­te­ris pri­si­me­na, jog F. Le­ka­vi­čius pats pa­skam­bi­no į ūkį, pri­sis­ta­tė kaip re­ko­men­duo­tas ra­jo­no VMVT. Pra­dė­jęs pjaus­ty­ti kar­vių na­gas, jis gal­vi­jams ne­su­lei­do nu­skaus­mi­na­mų­jų vais­tų, dir­bo elek­tri­niu šli­fuok­liu („bul­gar­ke“). „Kai pa­ma­čiau, kad iš po kar­vių na­gų tykš­ta krau­jas, per­spė­jau ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­lis­tą, ta­čiau šis tik nu­mo­jo ran­ka“, – pri­si­me­na V.Ben­dziu­vie­nė. Kai ku­rioms kar­vėms po pu­se na­gų „spe­cia­lis­tas“ pa­kli­ja­vo me­di­nius „pa­du­kus“. Po dvie­jų sa­vai­čių ūki­nin­kė pa­ste­bė­jo, kad iš­ti­no gal­vi­jų ko­jų są­na­riai.

„Kreip­čiau­si į teis­mą, kad F. Le­ka­vi­čius at­ly­gin­tų ūkio pa­tir­tus nuos­to­lius, ta­čiau ne­tu­riu iš­ra­šy­tos są­skai­tos“, – kal­ba ūki­nin­kė. Tą­kart ji pa­ti­kė­ju­si, jog ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ju pri­sis­ta­tęs vy­ras do­ku­men­tus pa­li­ko na­muo­se, „po­pie­rius“ su­tvar­ky­si­ąs vė­liau.

Šian­dien Vi­ta­li­ja ir Ha­rol­das Ben­dziai šią ūkio ne­lai­mę va­di­na pa­tir­ties sto­ka. Ūki­nin­kau­ti pra­dė­jo prieš ket­ve­rius me­tus. Kar­vėms pirk­ti jau­ni žmo­nės pir­mą­kart gy­ve­ni­me sko­li­no­si pi­ni­gų. Ta­čiau ri­zi­ka pa­si­tei­si­no. Ad­re­na­li­no pa­rei­ka­la­vo ir da­ly­va­vi­mas ES pa­ra­mos pro­gra­mo­se. Pa­gal Pie­no ir Nit­ra­tų di­rek­ty­vas ūki­nin­kai re­konst­ra­vo 32 vie­tų tvar­tą, iš­ka­sė ar­te­zi­nį šu­li­nį, la­gū­nos ti­po mėš­li­dę, už sa­vo lė­šas įsi­gi­jo pa­ša­rų ruo­ši­mo tech­ni­kos.

– Pra­ėju­siais me­tais šie­nai­nį ga­mi­no sam­dy­ti žmo­nės sa­vo tech­ni­ka, tai ri­ti­niai ir šian­dien dar ne­pa­nau­do­ti, – sa­ko H.Ben­dzius. Ūki­nin­ko įsi­ti­ki­ni­mu, po­žiū­ris į dar­bo ko­ky­bę ska­ti­na pa­tį šei­mi­nin­ką im­tis vi­sų veik­los sri­čių. Šie­met šie­nai­nio ri­ti­nius pats su­su­ko dvi­gu­bai pi­giau ir ko­ky­biš­kiau nei per­nai. Iš tu­ri­mų 50 ha pie­vų ir ga­nyk­lų at­nau­jin­ta 30 ha.

Jau­ni ūki­nin­kai rim­tai kal­ba apie ūkio mo­der­ni­za­vi­mą ir plėt­rą, ta­čiau ap­mau­dau­ja ne­spė­ję pa­si­rink­ti tin­ka­mos ES pa­ra­mos pro­gra­mos. Šiuo me­tu kon­tro­liuo­ja­mų kar­vių ban­do­je – 26 Lie­tu­vos juod­mar­gės. Kas­dien pie­no su­pir­kė­jai (AB „Ro­kiš­kio sū­ris“) iš­si­ve­ža dau­giau nei pu­sę to­nos ge­ros ko­ky­bės at­šal­dy­to pie­no. Me­tų pra­džio­je už ki­log­ra­mą bu­vo mo­ka­ma pro­duk­ci­jos sa­vi­kai­ną pa­den­gian­ti kai­na, da­bar su­pir­kė­jai mo­ka 21 ct ma­žiau.

Jei­gu ūkį pa­vyks iš­plės­ti, teks auk­cio­ne pirk­ti pie­no kvo­tą. Pie­vo­je ap­žiū­ri­me kar­ves. Jos gū­žia­si pa­ma­čiu­sios sve­ti­mą žmo­gų, pa­kel­tos klum­pa ir bė­ga ša­lin. Šei­mi­nin­kė vi­sas jas šau­kia var­dais. Daug lai­ko pra­eis, iki Čio­lė, Taš­kė, Lie­pa, Po­pa, Mar­gė ir ki­tos pien­da­vės ne­krūp­čio­da­mos pa­si­tiks mel­žė­ją...