Praėjus dviem savaitėms Čiolė vis dar šlubuoja, sunkiai keliasi, bijo žmogaus. Kitos dvi dešimtys V.Bendziuvienės karvių ganykloje stengiasi kuo ilgiau gulėti, nes vaikščiojimas joms suteikia skausmo. Ūkininkė teigia patyrusi didelį nuostolį, nes „specialisto“ sužaloti galvijai mažai ėda, mažai ir pieno duoda.
Raseiniškis F.Lekavičius savo darbo broko nepripažįsta, o Jurbarko valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai dėl nelaimės kaltina pačią ūkininkę. Esą reikėjo pareikalauti nagų apipjaustymo specialisto licencijos.
– Aš padariau viską, kas priklauso, – telefonu „ŪP“ sakė F.Lekavičius. Jis teigė jau ketverius metus dirbantis tokį darbą visoje šalyje. Ūkininkės V. Bendziuvienės pakviestas jis apipjaustė karvių nagas. Veterinaras pastebėjo, jog kai kurioms karvėms jos buvo anksčiau pažeistos. F.Lekavičiaus nuomone, esant opoms, po procedūros karvės gali šlubuoti apie mėnesį. Ūkininkai specialistą karvių nagoms apipjaustyti dažniausiai kviečiasi kovo–balandžio mėn., prieš ganiavos pradžią. Nagas, nelygu karvės produktyvumas, reikia apipjaustyti kas pusmetį.
– Mes tą specialistą žinome ir į savo ūkius neįsileidžiame, – sakė Raseinių VMVT viršininkas Henrikas Medveckas. Pasak jo, F. Lekavičius yra baigęs Lietuvos veterinarijos akademiją, tačiau dėl visiems žinomų priežasčių Raseinių VMVT jam neišdavė leidimo verstis privačia praktika, todėl pastarasis važinėja po kitus rajonus ir uždarbiauja („chaltūrina“). Ūkininkai turėtų vengti nelegalių paslaugų teikėjų. H. Medveckas įsitikinęs, jog nukentėjusiajai jurbarkietei savo galvijams gydyti reikėtų kviesti kitą veterinarijos specialistą.
– Pati esu kalta, – prisipažįsta V. Bendziuvienė. Tačiau moteris prisimena, jog F. Lekavičius pats paskambino į ūkį, prisistatė kaip rekomenduotas rajono VMVT. Pradėjęs pjaustyti karvių nagas, jis galvijams nesuleido nuskausminamųjų vaistų, dirbo elektriniu šlifuokliu („bulgarke“). „Kai pamačiau, kad iš po karvių nagų tykšta kraujas, perspėjau veterinarijos specialistą, tačiau šis tik numojo ranka“, – prisimena V.Bendziuvienė. Kai kurioms karvėms po puse nagų „specialistas“ paklijavo medinius „padukus“. Po dviejų savaičių ūkininkė pastebėjo, kad ištino galvijų kojų sąnariai.
„Kreipčiausi į teismą, kad F. Lekavičius atlygintų ūkio patirtus nuostolius, tačiau neturiu išrašytos sąskaitos“, – kalba ūkininkė. Tąkart ji patikėjusi, jog veterinarijos gydytoju prisistatęs vyras dokumentus paliko namuose, „popierius“ sutvarkysiąs vėliau.
Šiandien Vitalija ir Haroldas Bendziai šią ūkio nelaimę vadina patirties stoka. Ūkininkauti pradėjo prieš ketverius metus. Karvėms pirkti jauni žmonės pirmąkart gyvenime skolinosi pinigų. Tačiau rizika pasiteisino. Adrenalino pareikalavo ir dalyvavimas ES paramos programose. Pagal Pieno ir Nitratų direktyvas ūkininkai rekonstravo 32 vietų tvartą, iškasė artezinį šulinį, lagūnos tipo mėšlidę, už savo lėšas įsigijo pašarų ruošimo technikos.
– Praėjusiais metais šienainį gamino samdyti žmonės savo technika, tai ritiniai ir šiandien dar nepanaudoti, – sako H.Bendzius. Ūkininko įsitikinimu, požiūris į darbo kokybę skatina patį šeimininką imtis visų veiklos sričių. Šiemet šienainio ritinius pats susuko dvigubai pigiau ir kokybiškiau nei pernai. Iš turimų 50 ha pievų ir ganyklų atnaujinta 30 ha.
Jauni ūkininkai rimtai kalba apie ūkio modernizavimą ir plėtrą, tačiau apmaudauja nespėję pasirinkti tinkamos ES paramos programos. Šiuo metu kontroliuojamų karvių bandoje – 26 Lietuvos juodmargės. Kasdien pieno supirkėjai (AB „Rokiškio sūris“) išsiveža daugiau nei pusę tonos geros kokybės atšaldyto pieno. Metų pradžioje už kilogramą buvo mokama produkcijos savikainą padengianti kaina, dabar supirkėjai moka 21 ct mažiau.
Jeigu ūkį pavyks išplėsti, teks aukcione pirkti pieno kvotą.
Pievoje apžiūrime karves. Jos gūžiasi pamačiusios svetimą žmogų, pakeltos klumpa ir bėga šalin. Šeimininkė visas jas šaukia vardais. Daug laiko praeis, iki Čiolė, Taškė, Liepa, Popa, Margė ir kitos piendavės nekrūpčiodamos pasitiks melžėją...