Šis dalykas gali reikšti, kad Jėzaus sekėjai rėmėsi jau gyvavusia tradicija, kuri skelbė, kad Jėzus prisikels trečią dieną po mirties.
Galima manyti, kad krikščionys pasinaudojo šia tradicija sielvartaudami, kai jų mokytojas buvo prikaltas prie kryžiaus. Toks ginčytinas 87 eilučių lentelės skaitymas priklauso nuo interpretacijos, ir atsiduria tarp kitų Naujojo Testamento aiškinimų, kurie priskiriami „turėjo ar galėjo būti“ aiškinimų kategorijai. Šios kategorijos teiginiai padeda įrodyti ne itin įspūdingus dalykus ir skatina diskusijas svarbiausiais klausimais, tačiau retai į juos atsako ir nesugriauna niekieno tikėjimo.
Rašalu ant akmens parašytas dokumentas, kurio savininkas yra Šveicarijos žydas, antikvarinių daiktų kolekcionierius, rankraščių ir chemikų ekspertų datuojamas laikotarpiu iki Kristaus. Kai kurie mokslininkai mano, kad ši lentelė galėjo būti Negyvosios jūros rankraščių, religinių tekstų lobio, kuris rastas Vakarų Kranto olose ir galbūt susijęs su Jonu Krikštytoju, dalis. Lentelė parašyta kaip pasaulio pabaigos pranašystė ir joje kalbama Gabrieliaus vardu. Vienoje eilutėje rašoma: „Po trijų dienų sužinosi, kad blogis bus nugalėtas teisingumo.“
Tokios apokalipsės, kuriose dažnai pasirodo karinga ir triumfuojanti figūra, vadinama mesijaus (pažodžiui – pateptasis) vardu, nebuvo retas dalykas I a. prieš Kristaus gimimą Palestinoje – religiškai ir politiškai nestabiliame žydų pasaulyje.
Gabrieliaus lentelės unikalumą sąlygoja jos 80-oji eilutė, prasidedanti žodžiais „Po trijų dienų“ ir turinti veiksmažodžio „gyventi“ formą. Israelis Knohlas, Jeruzalės Hebrajų universiteto talmudo ir Bibilijos kalbų ekspertas, nedalyvavęs pirmuose radinio tyrinėjimuose, teigia, kad čia kalbama apie istorinį žydų maištininką Simoną, kuris 4 m. iki Kristaus gimimo buvo nužudytas romėnų. Turi būti skaitoma: „Po trijų dienų tu gyvensi. Aš, Gabrielius, tau įsakau.“ Tai reiškia, kad Jėzaus laikų judaizmas prisikėlimo po trijų dienų idėją žinojo dar iki jo gimimo.
Tai pakerta tvirčiausią literatūrinį krikščionių argumentą prisikėlimo istoriškumo naudai, teigiantį, kad mintis apie tai, kad mesijas mirs penktadienį ir prisikels sekmadienį, yra naujas dalykas.
Kas tai sugalvojo? Knohlas mano, kad krikščionys turėjo modelį, jiems padėjusį plėtoti savo idėjas. „Mirštančio ir prisikeliančio mesijaus idėja pasirodo kai kuriuose žydų tekstuose. Tačiau iki šiol visi galvojo, kad tai krikščionybės poveikio judaizmui pasekmė“, – sako jis. „Pirmą kartą turime įrodymą, kad viskas buvo atvirkščiai. Ši idėja egzistavo dar iki Jėzaus. Tai gali sudrebinti mūsų požiūrį į krikščionybę. Aiškindami Naujojo Testamento įvykius, Jėzus ir jo mokiniai galėjo naudotis ankstesnių laikų mesijaus istorija.“
Krikščionių mokslininkai pataria neskubėti. „Tikrai nėra aišku, ar lentelėje kalbama apie nukryžiuotą ir prisikėlusį išgelbėtoją, vardu Simonas“, – teigia Benas Witheringtonas, Asbury Teologijos seminarijos Vilmore, Kentukyje, ankstyvosios krikščionybės ekspertas.
Knohlo verstas veiksmažodis „kelkis!“, Witheringtono nuomone, gali reikšti „ten pasirodė“. Galima klausti: ar tai reiškia, kad jis sugrįžta į gyvenimą, t.y. prisikelia, ar tiesiog pasirodo? Witheringtonas pastebi, kad evangelijų tekstai daug mažiau remiasi stebimu prisikėlimo faktu – juose nėra minimas angeliškas įsakymas, kaip tai daroma Gabrieliaus akmenyje, – ir kur kas labiau remiamasi Jėzaus prisikėlimo liudininkų tvirtinimais. Galiausiai, Witheringtonas mano, kad, jeigu net jis ir neteisus, o Knohlo interpretacija yra teisinga, tai tik įrodo, kad mintis, kurią įvairios evangelijų vietos priskiria Kristui, buvo nusižiūrėta iš senesnių tekstų ir vėlesnių krikščionių įdėta į jo lūpas. Jėzus, žydas mesijas, Knohlo nuomone, žinojo apie savo likimo pranašystę.
Knohlas tvirtai laikosi savo interpretacijos. Rašyba ir formuluotės yra unikalios, bet panašios į kitus tekstus, kurie rasti aplink Negyvąją jūrą. Tačiau Gabrieliaus apreiškimas dar turi užimti savo vietą tarp daugybės kitų neseniai rastų ar iš naujo atrastų objektų, priskiriamų Jėzaus gyvenimo laikotarpiui, kurie arba paremia, arba paneigia Šventąjį Raštą. 2002 m. iškilo dėžė su kaulais, ant kurios užrašyta „Jokūbas, Juozapo sūnus, Jėzaus brolis“, ir atrodė, kad šis radinys paremia Jėzaus istoriškumą, nors kartu ir rodo, kad katalikų mokymas, jog Jėzus neturėjo tikrų brolių, yra neteisingas.
Tačiau Izraelio senovės radinių administracija paskelbė, kad įrašas yra klastotė – kai kurie ekspertai su šia išvada lig šiol nesutinka. 2007 m. „Discovery“ televizijos kanalas parodė dokumentinį filmo „Titanikas“ režisieriaus Jameso Camerono finansuotą filmą, kuriame buvo teigiama, kad Jeruzalės Talpioto priemiestyje surastas Jėzaus šeimos kapas.
Jame aptiktos dėžės su užrašytais vardais „Jėzus, Juozapo sūnus“, „Marija“ ir vienas iš Marijos Magdalietės vardų. Jeigu kaulų dėžės yra skirtos Jėzaus, apie kurį kalbama evangelijose, jo motinos ir Marijos Magdalietės kaulams, tuomet tai turi liūdnas pasekmes krikščionybei. Tačiau, nepaisant pradinio šurmulio, dauguma tyrinėtojų šią idėją dabar jau traktuoja kaip spekuliaciją.
Reikia palaukti, kol sužinosime, ar Gabrieliaus apreiškimas ir Knohlo interpretacija atlaikys karštas pirmosios šlovės liepsnas. Atrodo, kad net pirmieji tyrimo autoriai su įtarimu žvelgia į Knohlo teiginius, jog tai buvo Velykų istorijos repeticija. Kaip ir nutinka panašiais atvejais, mokslininkai pradeda švelninti savo teiginius: Gabrieliaus lentelė, rodanti, kad labai reta idėja, jog mesijas gali kentėti ir kurią į judėjišką mintį įnešė pranašas Izajas, Jėzaus gyvenimo metu jau buvo tapusi nemadinga. Jeigu ši kuklesnė teorija įgautų patrauklumo, būtų surastas ryšys tarp I a. judaizmo tendencijų ir vienos iš įstabiausių krikščionybės minčių, kad Dievas gali tapatintis su kenčiančiu ir net nužudytu žmogumi. Šis dalykas prisidėtų prie vis didėjančio abiejų pusių tarpusavio supratimo.