Lietuvos energetikos instituto tarybos pirmininkas profesorius Jurgis Vilemas mano, kad po dvylikos metų beveik ketvirtadalis energijos gali būti gaunama iš atsinaujinančių šaltinių.
- Kaip atrodome pagal atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą tarp kitų Europos Sąjungos šalių? – „Lietuvos rytas“ paklausė J.Vilemo.
- Kol kas net Europos Sąjungoje nėra daug valstybių, kuriose jie sudarytų didelę visos energijos dalį.
Švedijoje pusę elektros energijos gamina hidroelektrinės, likusią – atominės elektrinės. O 60 proc. energijos pastatams šildyti gaunama iš atsinaujinančių šaltinių, kurie bendrame energijos sraute sudaro 40 proc. Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje ši energija nesiekia ir 2 proc.
Lietuvoje iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagaminama apie 10 proc. visos suvartojamos energijos. Tik devyniose Europos Sąjungos valstybėse šis procentas yra didesnis.
Pagrindinis mūsų šalies elektros energijos atsinaujinantis šaltinis yra vandens elektrinės, pagaminančios 4 procentus elektros energijos.
Tačiau jau greitai panašią dalį elektros turėsime iš vėjo jėgainių, degindami miško, žemės ir komunalinio ūkio atliekas.
Nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas padidėjo pustrečio karto.
- Vietinis energijos šaltinis didina šalies nepriklausomumą – kuro ir energijos tenka mažiau importuoti. Kodėl atsinaujinančius energijos šaltinius Lietuvoje dar reikia populiarinti?
- Sovietmečiu ir didžiąją dalį nepriklausomybės laikotarpio įpratome gauti tokią pigią energiją, kad apie jos taupymą ar vietinio kuro naudojimą net negalvojome.
Dujotiekio vamzdžiai buvo nutiesti, tereikėjo atsisukti čiaupą ir pigiai sumokėti. Eksploatuojant Ignalinos atominę elektrinę mums kainavo tik jos priežiūra ir kuras.
Dėl to buvome, vertinant pagal vakarietiškus standartus, švaistantys energiją. Tik 5 proc. mūsų pastatų atitinka šiuolaikinius energijos taupymo standartus, todėl šildymui sunaudojame triskart daugiau energijos negu turėtume.
Po 1990 metų dalis mažesnių gyvenviečių gyventojų atsisakė centrinio šildymo ar skystojo kuro ir ėmė naudoti malkas. Pastaraisiais metais prasidėjo nauja banga, susijusi su modernios technikos diegimu į centralizuotą šildymą. Jau statomos šiuolaikinės automatizuotos katilinės, naudojančios apdorotos medienos atliekas ir šiaudus.
Šilumos tiekimo įmonės Lietuvoje daugeliu atvejų yra modernizuotos, įkurta daug konsultacinių ir projektavimo firmų, kurios projektuoja mažos galios katilines biokurui deginti, užsiima vėjo jėgainių išdėstymu ir paleidimu. Didžiuosiuose miestuose greitai turėsime katilinių, kuriose energija bus gaminama deginant atliekas.
Kartais mėgstame sureikšminti neigiamybes ir nematome, kas jau padaryta. Per 18 nepriklausomybės metų atsiradusi patirtis ir įdirbis leis mūsų verslininkams pasitikti naujus iššūkius ir pasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis.
Atrodo, kad besiklostančios aplinkybės padės Lietuvai patenkinti Europos Sąjungos įpareigojimą 2020 metais 23 proc. energijos išgauti iš vietinių atsinaujinančių energijos šaltinių.
- Tačiau daug žmonių gyvena nesandariuose būstuose, per kurių sienas šiluma tiesiog išgaruoja. Ar tai nėra viena didžiausių bėdų?
- Dabar šildymui sunaudojama daugiau kaip 30 proc. mūsų pirminės energijos, o elektros energijos gamyboje ši dalis – daug mažesnė.
Tačiau energijos efektyvumas šildymo sektoriuje šiuo metu, deja, nėra valstybės prioritetas. Vienašališkas dėmesys sutelktas tik į elektros energijos tiekimo strateginį patikimumą. Nors elektra sudaro mažiau nei penktadalį suvartojamos energijos, naujos branduolinės elektrinės statyba anaiptol nesumažins šilumos tiekimo sektoriaus bėdų.
Per artimiausius 5-10 metų šilumos tiekimas ir pastatų renovacija taps pagrindine ekonomine ir politine šalies problema.
Daugiabučių namų butų savininkams bus ypač sunku susitarti, kaip juos renovuoti. Antra vertus, kyla klausimas, ar visus namus verta renovuoti? Net Maskvoje vadinamosios „chruščiovkės“ dabar masiškai griaunamos.
Energijos kainos išaugo keleriopai, bet dabartinė valdžia sugebėjo nedidinti komunalinių mokesčių tarifų. Ši situacija ypač pavojinga, nes ji sutampa su galima ekonomine krize, o šilumos įmonėse besikaupiančias skolas reikės grąžinti sunkiu mūsų ekonomikai laikotarpiu.
- Kokią matote išeitį iš šios padėties?
- Sparčiai investuoti į efektyvų energijos naudojimą ir vietinius šaltinius. Tai daryti skatina jau esamos didelės energijos šaltinių kainos. Jos niekada nebus tokios mažos kaip prieš 2-3 metus. Dėl to sutaria visi ekspertai.
Tradicinio kuro – naftos ir dujų – kainos sparčiai augo ir dar augs.
Daugumai buvo netikėta Kinijos ir Indijos, kuriose gyvena trečdalis pasaulio žmonių, ekonomikos pažanga. Ji turėjo milžinišką įtaką pasaulio ekonomikai ir kartu padėčiai energijos šaltinių rinkose.
Skandinavijos šalių patirtis mums rodo, kad išaugus kainoms nereikės ypač agituoti už atsinaujinančius energijos šaltinius. Kelios dešimtys procentų tokios energijos iš bendro jos kiekio nėra fantastika. Sukūrus reikiamą infrastruktūrą jai panaudoti rezultatų neteks ilgai laukti.
- Kalbant apie atsinaujinančius šaltinius dažniausiai turima galvoje saulės, vėjo, vandens energija. Ar mediena – toks pat atsinaujinantis energijos šaltinis?
- Mediena – tai saulės energijos, atmosferos ir žemės mineralų kūrinys. Vėjas ir vandens judėjimas taip pat yra saulės energijos išdava.
- Pasaulyje iškirsta daug miškų, kurie nebeatauga.
- Taip nutiko ne dėl to, kad jie buvo panaudojami energijai gaminti, o dėl to, kad vis daugiau reikėjo dirbamosios žemės maisto produktams auginti ir pramonės poreikiams tenkinti. Indonezijoje ir Brazilijoje kertami miškai nebuvo naudojami energijai gaminti.
Tiesa, dabar atsirado moderni technologija gaminti dyzeliną iš medienos. Tad išties kyla didelis pavojus, kad žmonija nesuvaldys miškų nykimo.
- Kokia vėjo energetikos ateitis Lietuvoje?
- Danija, kur vėjai labai stiprūs, tapo vėjo jėgainių gamybos ir vėjo energijos panaudojimo lydere. Ten kone penktadalį elektros energijos pagamina vėjo jėgainės.
Lietuvoje vėjas silpnesnis. Be to, mūsų pajūris – neilgas, tad jame daug vėjo jėgainių nepastatysime.
Tačiau 100 metrų aukštyje vėjo greitis Lietuvoje nedaug mažesnis nei Danijoje, todėl galima tikėtis pagaminti nemažai elektros energijos ir atokesnėse nuo jūros vietose.
Jeigu veiks tiek vėjo jėgainių, kiek jau išduota licencijų užsiimti šia veikla, Lietuva įvykdys savo įsipareigojimą iki 2010 metų turėti 7 proc. atsinaujinančios elektros energijos.
10
Tiek procentų visos suvartojamos energijos Lietuvoje pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių.