Charizmatiškiausiu Lietuvos pianistu vadinamas Petras Geniušas įsitikinęs – kūryba prasideda tuomet, jei leidi groti savo kūnui. Pažinti save – itin svarbu, ir Nacionalinės premijos laureatas neslepia keisčiausius pažinimo būdus išbandęs. Kartais jis žiūri pornografinius filmus. Kadaise bandė rūkyti „žolę“ - buvo įdomu, kokius žmogiškos patirties klodus tai atvers.
Tačiau su fortepijono virtuozu kalbamės ne tik apie kūrybą. Pramogų kultūra, emigracija, lietuvių įvaizdis pasaulyje – visa tai svarbu, nes iš to dėliojasi gyvenimas.
***
– Esate sakęs – jei kyla klausimas, ar gerai grojote, vadinasi, grojote blogai. O kas svarbu, kai atsiduriate ant scenos? Kaip pradėti koncertą, kad po jo nekiltų varginančių klausimų?
– Pasitikėjimo0 klausimas mane labai domina. Žmogaus kūne yra kažkokie užtikrintumo ištekliai, iki kurių reikia prisikapstyti.
Reikia viduje rasti impulsą, nuo kurio prasideda garsas ir ritmas. Ta informacija sudėta kažkokiuose mūsų kūno bankuose. Jei prieini analitiškai, viskas atrodo lyg per filtrą. Kartais klausai muzikos ausimis ir negirdi. O pradedi klausyti visu kūnu ir staiga išgirsti. Tai netgi ne girdėjimas. Jei leidi savo kūnui groti, tada prasideda kūryba.
Viena nata gali suskambėti tūkstančiu variantų, o dvi – tai jau begalinis dalykas.
Muzikos atlikimo menas yra kaip aktorinis menas, svarbu, kokias prasmes sudėsi. Atlikėjas kuria savo kūnu ir jisai pats tampa tuo kūriniu.
– Ar įmanoma sukurti robotą, kuris grotų kaip geriausias pasaulio pianistas?
– Ar robotas gali groti su meile? Būna filmuose, kad robotai įsimyli, bet meilė atsiranda iš tos dalies, kuri per atsitiktinumą liko žmogiška. Groti reikia su meile. Net gyvai atliekama muzika smarkiai nuo įrašo skiriasi.
Man labai įdomu kartais pasižiūrėti pornofilmus. Tikrai įdomu, tačiau tie filmai negali atstoti tikro žmogiško kontakto.
– Jūs žiūrite pornografinius filmus?!
– O jūs nemėgstate erotinių filmų? Tokie filmai veikia žmogaus instinktus. Neneigiu, kad tie instinktai manyje yra. Aišku, intelektas uždeda filtrą – jei tai pernelyg primityvu, man nepatinka. Nebūtinai tai turi būti meniniai filmai, ir buitinė pornografija gali būti gera, tačiau tam tikra sekso kokybė turi būti. Erotiniams filmams esu išrankus.
– Bet juk dauguma mūsų intelektualų stengiasi atsiriboti nuo instinktų ir smerkia tuos, kurie tokius filmus žiūri.
– Yra toks sindromas. Tačiau maistas, alkoholis ir seksas vis tiek dažniausiai įeina į tų intelektualų racioną. Neigdami, kad seksas gali būti kaip menas, jie pasmerkia save dideliam primityvumui ir cinizmui šioje srityje. Iš to neigimo nieko gero.
– Daug intelektualų skundžiasi ir tuo, kad aplink siautėja prasta pramogų kultūra. Anot jų, visuomenė neturi galimybių domėtis aukštąja kultūra. Ką jūs apie tai manote?
– Dažnai sakoma, kad štai per televiziją brukamas „popsas“. Bet juk galima išjungti televizorių ir domėtis kuo tik nori. Man viskas gerai. Aš nespėju naudotis tuo, kas yra – knygynuose pilna knygų, internete bet ką galima rasti. O ir per kabelinę televiziją rodo keliasdešimt kanalų, juos junginėdamas labai įdomių laidų randu.
Tas burbėjimas man nesuprantamas. Aš nesiskundžiu, man niekas netrukdo Lietuvoje domėtis aukštąja kultūra.
– Tačiau ką manote apie tokį Lietuvos pramogų pasaulio fenomeną, kaip Natalija Zvonkė?
– Kas ji tokia? Apie tokią nieko negirdėjau. Tikrai negirdėjau. Ji labai populiari? Galite parašyti, kad popmuzikos srityje esu visiškas debilas.
– O kokia yra „nepopsinės“ lietuviškos muzikos padėtis? Menininkai dažnai verkšlena sulaukiantys per mažai dėmesio.
– Manyčiau, Lietuvoje yra dalykų, kurie verti didesnio pripažinimo pasauliniame kultūriniame kontekste. Dabar vaizdas liūdnas. Pasaulyje „prasimušusių“ lietuvių muzikų nelabai yra. Galbūt mūsų vietinės figūros vertos būti pasaulinėmis, bet jos nėra pasaulinės.
Intelektualai yra girdėję, kad yra toks Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Bet iš tikrųjų jo muzikos niekas nežino. Tapybą daugiau žmonių yra matę, bet tikrai garsiu jo nepavadintume. Galime tik tikėti, kad pasauliui bus svarbu tai, ką dabar bandome kurti. Dabar laikai greitai keičiasi. Gal staiga prireiks mūsų kuriamų dalykų, kaip egzotikos. Bet šiuo metu taip nėra.
Man rodos, yra menininkų, kurie kitoje situacijoje užtarnautų didesnį pasaulinį pripažinimą. Reikėtų sociologų paklausti, kodėl čia taip yra, kad lietuviai visą laiką -nuošalėje. Gal mūsų pavardes sunku ištarti? Štai užsieniečiai mane visaip vadina – „Genusijas“, „Geinius“.
– Daug išsilavinusių lietuvių bėga iš Lietuvos svetur laimės ieškoti. Ką manote apie emigraciją?
– Emigracija yra įdomus dalykas. Emigravęs žmogus jaučia didelę įtampą, jis privalo pasikeisti. Savo jėgomis pasiekti kažką kitoje šalyje yra labai sudėtinga. Gal tik gražuolėms, kurios išteka už turtingų užsieniečių, viskas paprasčiau.
Yra kelios emigracijos stadijos, kurios man gerai pažįstamos. Žemesnio išsilavinimo emigrantai labai greitai susitapatina, po kelerių metų jie jau nori save vadinti airiais arba anglais. Kalbos dar gerai nemoka, bet lietuviškai jau šneka su akcentu, nieko dar nepasiekė, bet Lietuvą siaubingai niekina.
Čia yra noras pereiti į kažkokią aukštesnę kategoriją. Rašytojas Marcelis Proustas aiškino, kad bandymas pereiti į aukštesnę kategoriją ir žemesniųjų neigimas yra snobizmas.
Vėliau ateina kita stadija, kai emigrantai pradeda suvokti save kitaip. Dažnai svetur gyvenę žmonės turi pranašumų prieš gyvenusius vienoje vietoje. Pažįstu daug japonų, tie, kuriems teko gyventi užsienyje, labai skiriasi nuo gyvenusių tik Japonijoje.
Emigracija yra tam tikra mokykla. Trejus metus pagyvenęs Londone daug ką išmokau. Mokiausi, kaip apmokėti sąskaitas, kaip naudotis čiaupais, kaip kalbėti su santechniku, kai jis ateina, o aš nė žodžio nesuprantu.
Atrodo, neblogai kalbą moku, Williamą Shakespearą skaičiau, tačiau santechnikas iš Rytų Londono šneka su tokiu akcentu, kad nieko negaliu suprasti. Didelis iššūkis yra bandymas įsilieti į kitokią žmonių grupę – jau vien pokalbių tematika dažnai kitokia.
– Ar buvimas lietuviu pasaulyje turi kokių nors privalumų?
– Gyvename takoskyroje tarp skirtingų kultūrų, čia yra ir minusas, ir pliusas. Lietuvis gali suvokti ir rusišką, ir europietišką mąstymą. Jei jis bando redukuoti save į europietį, automatiškai atsiduria nuošalėje. Tačiau jei bandys į abi puses balansuoti, gali labai stipriai jaustis.
Aš taip pasaulyje ir jaučiuosi – tarsi turėčiau tokį hibridinį variklį. Europiečiai nesupranta rusų, o rusai dažnai nesupranta europietiško požiūrio. O kai abi kultūras pažįsti, suvoki, kad tie skirtumai ne tokie jau ir dideli.
– Nesate iš tų, kurie burba, kaip viskas blogai. Ką manote apie taip Lietuvoje paplitusį polinkį niurzgėti? Kodėl tiek daug tų, kuriems atrodo, kad tauta eina į pražūtį?
Čia amžinas reiškinys. Jei žmogus domisi istorija ar filosofija, jam paaiškėja, kad visada, netgi pirmaisiais mūsų eros metais buvo siaubingai kritikuojama tų laikų sąžinė ir aiškinama, kad anksčiau viskas buvo „super“.
Dabar skaitau apie islamą. Po Mahometo mirties praėjus dviems šimtams metų jau buvo sakoma, kad pasaulis visiškai išsigimė, prasideda apokalipsė.
Tačiau apokalipsė yra dalykas, kuris vyksta kiekvieną sekundę. Kiekvieną sekundę mes kažką žudome. Valgome mėsą, nešiojame kailinius. Paimame tabletę, ir milijardai bakterijų žūsta agonijoje, o juk kiekvienas gyvas organizmas nori gyventi.
Visi miršta. Tačiau mes, vakariečiai, dažnai pamirštame, kad mirsime. Panikuojame dėl globalinio atšilimo, bet nepastebime, kad šalia yra daug svarbesnių dalykų. Kartais net to, kad patys mirštame, nesuprantame.
– Dabar labai madinga keliauti po Indiją ar Kiniją, užsiimti dvasinėmis praktikomis. Ar ir jus paveikė ši mada?
– Tai prasidėjo nuo mados. Mada yra keistas dalykas, ji suderina du priešingus žmogaus instinktus – norėjimą mėgdžioti ir naujovių, originalumo ieškojimą. Mada yra laikina, bet kartais atveda žmogų į „fainą“ vietą. Aš aptikau, kad mane žavintys žmonės domisi Rytais ir religijomis. Intuityviai jaučiau, kad tie žmonės gilesni už mane ir ėmiau galvoti, kas jiems padėjo tokiais tapti.
Tai vyko maždaug prieš penkiolika metų. Viešėdamas Japonijoje užsukau į sporto klubą. Ten sutikau vieną įdomų amerikietį. Jis man patarė: „Žinai, tau nereikia „kačialintis“, tau reikia užsiimti joga. Ir nereikia tau gerti, reikia žolę rūkyt.“ Tas žmogus man patiko. Pabandžiau rūkyti žolę ir mokytis jogos. Supratau, kad jis iš dalies teisus, bet ilgam prie to neapsistojau.
Tokia buvo ieškojimų pradžia. Perskaičiau daug literatūros ta tema. Po kiek laiko pajutau, kad kažkas pasikeitė. Supratau, kad galima kitaip negu priimta mus supančioje visuomenėje panaudoti savo energiją.
– Manote, kad rytiečiai apie gyvenimą žino daugiau? Kuo ydingas Vakarų mąstymas?
– Vakarietiškame mąstyme man trūksta gilumo. Vakariečiai remiasi graikų filosofija, bet dabar aiškėja, kad graikų neoplatonizmo tradicija buvo visai kitokia, negu dabar priimta manyti. Filosofams buvo svarbios dvasinės praktikos – meditacijos, pratybos.
Vėliau tame regione atsirado krikščionybė. Dvasinius dalykus monopolizavo Bažnyčia. Renesanso metu europiečiai atsigręžė į graikus. Štai dabar sakome, kad mokslinis mąstymas yra graikų palikimas. Tačiau kai kuriuos dalykus Vakarų mąstymas paėmė į skliaustelius. Graikai bandė ne tik logiškai, bet ir tiesiogiai, ne per žodžius, suvokti realybę. Vakariečiai nusprendė mąstyti tik logiškai, tarsi visus kitus dalykus jau žinotų.
Liko tokia iškastruota graikų filosofija. Vakarų mintis dabar yra tarsi priešprieša religijai. Joje trūksta tų dalykų, kadaise paimtų į skliaustelius.
Kadangi ta kita, nelogiškoji žmogaus pusė buvo ignoruota, daug kas ėmė ieškoti to kitokio suvokimo primityviais būdais – gerdami, vartodami narkotikus.
Dabar daug kas domisi Rytų filosofijomis. Nenorėčiau sakyti, kad tos ezoterinės tradicijos yra tik rytietiškos kilmės. Viskas kadaise buvo šalia. Pasigilinus aiškėja, kad ir Europoje, ir Afrikoje, ir Artimuosiuose Rytuose buvo taip mąstoma.
Gal per daug glaustai sudėtingus dalykus čia bandau paaiškinti, bet daugmaž taip aš pats viską įsivaizduoju. Žmogus visą laiką stengiasi atskirti, kas yra tikra. Sunkus klausimas, kas tas tikrumas. Kai kurie sako, kad vienintelis tikrumas yra mokslinis tikrumas. Aš nelinkęs jo idealizuoti. Meninis tikrumas yra visiškai kitoks.
– Grįžkime į pokalbio pradžią – prie meno. Ką jūs vadintumėte geru menu?
– Galėčiau paaiškinti konkrečioje situacijoje, kas yra geras pianistas, čia laikau save ekspertu. Apskritai kalbėti apie meną sunkiau.
Tų, kurie nesuvokia meno, visada yra daugiau. Yra vienas geras pasakymas: kai kurie žmonės supranta, kas yra geras menas.
Tačiau yra tokių universalių kūrėjų, kurie įtinka visiems. Štai toks menininkas, kaip Ludwigas van Beethovenas, sugebėjo visiems įtikti. Esu tikras, kad Beethovenas netgi Lietuvoje žinomesnis negu ta jūsų minėta N.Zvonkė. Yra figūrų, kurios spinduliuoja taip stipriai, kad ne tik profesionalai, bet ir paprasti žmonės supranta, kad tai yra geras menas.
Istorijoje yra iki galo neįvertintų reiškinių. Tačiau dažniausiai talentingi žmonės po kurio laiko iškyla, kaip uždelsto veikimo bomba sprogsta. Paprastai nebūna, kad niekas gabaus kūrėjo nepastebėtų.
– Ar galėtumėte groti žmonėms, kurie apie klasikinę muziką nieko neišmano? Tarkim, jei išėjęs į sceną pamatytumėte, kad į jus žvelgia vien treninguoti skustagalviai.
– Jei jie nebūtų girti ir agresyvūs, pagroti galėčiau. Kai tarnavau armijoje, teko skambinti kalėjime. Ir visai nieko.
Blogiau groti, kai aplink visi valgo, kokteilius geria ir kalbasi. Teko atsidurti tokiose situacijose: esu pasiruošęs Beethoveną groti, bet suvokiu, kad niekas į mano pusę nė nežiūri. Anksčiau susiviliodavau, kai paskambindavo ir pažadėdavo sumą pinigų, kurios tuo metu man reikėdavo. Dabar tokių užsakymų vengiu.