Man toks viengungiškas gyvenimas jau įgriso, todėl šį rytą, pasižiūrėjęs į barzdotą pilvūzą anapus rasoto veidrodžio, nutariau kilti į moterų medžioklę.
Nepaisant vidutinio amžiaus krizės ir duonos kepalą primenančio liemens, šį tą dar sugebu. Reikia tik pasitelkti visą savo žavesį ir trinktelėjus su charizma nusižiūrėtai mergiotei į galvą, parsitempti ją už plaukų į savo guolį.
Vienas lauke ne karys, todėl netrukus su Broniuku iš gretimo buto dėliojame veiksmų planą. Pirmiausia reikia pasirinkti tinkamus medžioklės plotus, kuriuose lakstytų tiek patelių, kad net toks kreivarankis, kaip aš, turėtų galimybę pagauti laimikį.
Nusprendžiame pradėti nuo kirpyklos Pylimo gatvėje. Eidamas pro šalį čia visada stabteliu, kad bent akies krašteliu pro veidrodinį stiklą galėčiau įžiūrėti viduje besisukančių moterėlių apvalumus. Tai turėtų būti puiki vieta naujos pažinties užuomazgai.
Vakare jau įsivaizduoju save suglebusį toje dirbtinės odos kėdėje, kol putlūs vestuvinių žiedų nenukamuoti pirštai ištrina plaukus šampūnu, nuplauna juos šiltu vandeniu, o vėliau švelnus balsas įsakmiai liepia pasilenkti ir nejudėti. Kur čia pajudėsi, kai tiesiai prieš akis banguoja po palaidinuke netelpantis lietuviškas kraštovaizdis!
Į kirpyklą užeinu su pirmiaisiais klientais ir iš karto nusižiūriu simpatišką blondinę su peroksidiniu kuodu. Linksma, bendraujanti, mėgsta iš radijo sklindančią popmuziką. Manau, kad net ta skylė vietoje priekinio danties nėra didelė problema – porcelianu užtaisysiu, kad tik neatstumtų.
Kad patekčiau į mano gražuolės rankas, turiu du kartus užleisti eilę greta lūkuriuojančioms močiutėms. Viskas vyksta pagal scenarijų, kol nesusirangau ant savo išrinktosios sosto. Čia mano sėkmė baigiasi, nes blondinės dėmesį atitraukia telefono skambutis.
„Nataška, būk gerutė, apkirpk šitą poną. Turiu bėgti, nes Seriožka jau privažiavęs laukia“, - šūkteli mano grobis kažkam į gretimą kambarėlį ir pagriebęs aukso spalvos rankinę purpteli man iš panosės. Akimirką galvoju, kad antrasis variantas irgi nebus blogas, bet pajutęs nuo Nataškos žingsnių drebančią žemę tiesiog užsimerkiu ir tikiuosi kuo greičiau iš čia pabėgti.
Grįžtu apipešiotas, sulaižytas ir išpurkštas kažkokiais chemikalais ir be laimikio. Broniukas vietoje paguodos traukia iš šaldytuvo butelį skaidriosios ir kiša stiklelį panosėn, primindamas „planą B“. Vakare reikės gražiau apsirengti, nueiti į gretimą piceriją ir sumedžioti labiausiai patikusią padavėją.
Turėtų būti lengva, juk padavėjos taip mėgsta vienišų vyrų dėmesį. Ateis gražuolė prie mūsų stalelio, gundančiai pasilenks, stumdama alaus bokalą mano pusėn, o aš, žiūrėdamas tiesiai į virstančią lauk krūtinę, pagirsiu jos gražias akis ir paliksiu daug arbatpinigių. Po to liks tik formalumai: apsikeitimas numeriais, keli pasimatymai ir vedybų sutartis.
Iš pradžių planuoju dėl padavėjos širdies kovoti vienas, bet paskutinę minutę sudvejoju ir dėl drąsos pasikviečiu Broniuką. Patekę į piceriją nusitaikome į stalą, kurį aptarnauja smagi mergiotė su auskaru nosyje. Kodėl ne – mane visą gyvenimą traukė egzotika!
Tiesa, lygiai taip pat visą gyvenimą mane persekiojo Nesėkmių Dievas, kuris prisistatė ir dabar, įsikūnijęs į strazdanotą vyruką su padavėjo prijuoste. „Ko norėtumėt, ponai?“, - paklausė mūsų. „Norėtume, kad mus aptarnautų ta žavi panelė su auskaru“, - neišlaikęs atrėžiau. „Deja, jos pamaina jau baigėsi, todėl užsakymą priimsiu aš“, - nenusileido šis.
Liūdnais veidais užkandome po gabalą picos, susivertėme porą litrų alaus ir pikti bei nelaimingi patraukėme su Broniuku namo. Kai nesiseka, tai nesiseka. Karo lauko sąsiuvinyje dar turėjome pasižymėję dešimtis vietų, kur galima rasti lengvai sumedžiojamų moterų, tačiau pirmosios nesėkmės olimpinį azartą kiek apmalšino.
Įsigyti sporto klubo abonementą? Bet ką aš ten sumedžiosiu, jeigu apsipilu prakaitu dar nepradėjęs minti dviračio? Susirgti ir pakliūti žavios slaugytojos globon? Per didelė rizika, kad vėl pateksiu į palatą, kurios ligonius prižiūri baltu chalatu pasipuošusi begemotė. Nupirkti gėlių troleibuso vairuotojai? Netikėtai pabučiuoti ledų pardavėją prie Gedimino prospekto? Pradėti lankyti šokių pamokas?
Ne, ne, ne. Kad ir ką daryčiau, greičiausiai tiesiog apsijuoksiu. Geriau girebtis garantuoto ir per ilgus metus vyrijos patikrinto būdo – aklo pasimatymo. Vos tik Broniuko sūnus išskubės pas mergas, sukišime nosis į internetą ir pažinčių skelbimuose tikrai rasime tokį laimikį, kuris ir norėtų, ir galėtų būti mano sumedžiotas.