Žiaumoti makaronus – ne pats didžiausias malonumas. Tačiau dar blogiau klausytis, kaip į ausį lyg uodas brangiausiasis zyzia: „Klausyk, paskambinsiu Tomui – jam problemų nėra su finansais, nu jis tikrai porą šimtų paskolins.“ Kresteliu lėkštę su makaronais. Norisi, o kaip norisi tėkšt ėdalą jam tiesiai į veidą. Smegenys tvinkčioja pykčiu, skruostai raudoniu liepsnoja.
„Neeeee“, – užklykiu taip garsiai, kad tuoj išgirs aštuoniasdešimtmetė kaimynė ir ims belsti į radiatorių. „Eik tu na..., debile tu, bankams ir draugams prasiskolinęs, išmok tu pagaliau gyvent kaip žmogus. Taupyt tau ne lygis, bet brangiausias degtines lakt – lygis. Ant karjeros tu dėjęs, šiknos darbe neatkeli, tik burbi, kad bosas užp...so, o jis tave jau seniai turėjo na... pasiųst. Ne–ken–čiu aš tavęs. Ko tu čia lendi, atsiknisk su savo bučkiais. Ne ant bajerio čia aš isterikuoju, tau ką nedaeina, aišku, tau juk išvis nedaeina, kad mes visiškai tūpa pora“, – rėkaloju lyg kokia pragaro oratorė.
Atleiskite už kalbos klaidas, mielieji kalbininkai, bet taisyklinga lietuvių kalba pernelyg subtili, kad galėčiau ja bjaurias emocijas reikšti. Kai „susinervuoju“, mintys visuomet pratrūksta žargonizmais.
Kaimynė jau baladojasi, o mano mielasis galvą nunarinęs, parketo raštą įdėmiai nagrinėja. „Bet aš nenoriu su tavim skirtis“, – suvapa drebančiu balseliu.
„Tai tu nori pasakyt, kad kabakuose neėsi šeimyninių picų, o skrandį užkiši „Maksimoje“ pirktais batonais? Netempsi namo brendžio butelių už šimtą litų? Ir nė kojos, nė mažiausio savo dvokiančio kojų pirštelio nekelsi į kazino?“, – dabar jau šypsausi plačiai lyg pasaulio valdovė. Gerai, suteiksiu aš jam tą paskutinę progą. Tačiau paradui vadovausiu aš. „Bet tu supranti, kad šeimos biudžetas nuo šiol bus mano rankose?“, – įsmeigiu į jį akis, o jis niūriai linkteli galva. Supranta.
Atsidūstu ir susimąstau apie praeitį. Prieš pusmetį nė neįtariau, jog susidėjau su pavojingu išlaidūnu. Mūsų butukas atrodė tapsiąs jaukiu meilės urvu. Nejauku pasidarė greitai – pirmojo mėnesio pabaigoje, kai nusprendėme suvesti sąskaitas. Pažėriau ant sofos krūvą popierėlių – kasos čekių, kuriuos lyg darbšti skruzdėlytė vilkau į namus. Sėdau prie kompiuterio ir ėmiau skaičiuoti: „Jogurtas – mano, zefyrai – tavo, ananasas – tavo, tamponai – mano, skutimosi putos – tavo, pomidorus skaičiuojam per pusę, kiaulienos kepsnys – du trečdaliai tavo, nes aš mažiau suvalgiau, alus – už trečdalį butelio sumokėsiu, nes nugėriau...“
Mielasis sėdėjo, klausėsi ir kramtė lūpas. Kai po valandos baigiau sudėtingą apskaitą, liūdnai į mane pažvelgė ir tarė: „Klausyk, čia nesąmonė taip vargt. Jei gyvenam kartu, tai ir pinigai turi būti bendri. Gražiai pasidalysim, nereikės skaičiuot tų jogurtų ir mėsos kąsnių“. Buvau kvailė, todėl juo patikėjau.
Namų ūkio tvarkymo strategija buvo nebloga – strategijos dažnai tokios atrodo, kol jų nesiimi įgyvendinti. Pirmąją mėnesio pusę bendras šeimos reikmes turėjome tenkinti iš jo atlyginimo, o antrąją mėnesio pusę gyvenimo finansuotoja turėjau tapti aš.
Tačiau gavęs algą mielasis lyg milijonierius pasijuto. „Pasitūsinti“ už septynis šimtus litų jam atrodė normalu – negi manęs, mylimosios, gera vakariene nepalepins, negi prieš senus draugus brangią degtinę pirkdamas nepasipuikuos, negi jam gaila, kad pora šimtelių kazino ruletėje susisuks.
Po savaitės jo algos kaip nebūta. Stūgavau kaip pikta vilkė. Pažadėjo kitą mėnesį neišlaidauti. Buvau kvailė, patikėjau.
Būtų buvę labai gerai, jei už mano lėšas gyvendamas jis būtų nuolankiai už mano dosnumą dėkojęs. Nė velnio. Tik išeidavom į miestą pasivaikščioti, tuoj jis mane lyg mažas vaikas į brangią valgyklą, picerija vadinamą, tempdavo: „Nu einam į „čiliaką“, būk gera.“
Jei pasiūlydavau prekybos centre nusipirkt mišrainės ir batoną, nutaisydavo graudžią veido išraišką lyg badaujantis Afrikos vaikas: „Nu, klausyk, ten tas mišraines perplauna, dar nusinuodysiu. Negi neduosi tu man normaliai pavalgyt.“
Būdavau kvailė, pagailėdavau. Kai prie staliuko atsiversdavom valgiaraštį, įsiliepsnodavo kita diskusija: ką valgyt, kad būtų pigu ir skanu. Įtikinėdavau pirkti pigiausią „Margaritą“, bet ne, jam ta pica per prasta, jam reikia, kad kumpio ir grybukų būtų pabarstyta. Žinoma, ėdalo be alaus jis irgi nesužiaumos – paspringti bijo. Aš užsisakydavau mažą porciją salotų, o užsigerdavau graudžiomis savo ašaromis. Košmariškas gyvenimas, kai negali gerų batų nusipirkt, nes visus pinigus vyras praėda.
Kitus mėnesius – vėl tas pats scenarijus: brangus ėdalas, degtinė, kazino. Norėjau pas psichologą brangiausiąjį užrašyt, bet supratau, kad pati už konsultacijas ir mokėsiu. Ne, geriau jau jį iš namų išvarysiu – tegu eina velniop, man galvos nekvaršinęs. Bet tik susikaupdavau išvarymo ceremonijai ir tapdavo graudu – visai mielas jis padarėlis, kai žvelgia veršiuko akelėm.
Taip ėjo dienos, saulelė atkopdama džiugino svietą, vyšnios pražydo Suvalkijoj, o mūsų gyvenime niekas nesikeitė. Mano sunkiai pelnyti pinigėliai padėdavo mums nuo algos iki algos išgyventi. Ir tada man trūko kantrybė.
Vos tik į banko sąskaitą sukapsėjo honorarai, išlėkiau parduotuvių siaubti. Ten, kur kainos nesikandžiojo, drabužėliai atrodė klaikiai. Todėl nusprendžiau eiti ten, kur visos elitinės gražuolės – penkauskienės ir blėdienės rūbelius perka. Nusigriebiau paprastą juodą suknutę, du trečdalius mano atlyginimo kainuojančią. Išdidžiai nusinešiau prie kasos, nustebusios (tose parduotuvėse pardavėjos visuomet nustebusios žvelgia į džinsais dėvinčias klientes) pardavėjos perbraukė kortele. Bingo. Aš turėsiu nuostabią suknelę. Buitinėms mėnesio išlaidoms liko tūkstantis litų. Įdomu, labai įdomu, kaip mes gyvensim?
Iki mudviejų algadienių – dar daug laiko. Teks misti bulvėmis, makaronais ir ryžiais. „Nieko tokio, juk jogai mėnesį per metus laikosi ryžių dietos, tai ir man nepakenks“, – taip save guodžiu. Mano brangusis žada pasikeisti. Jis bando vėl mane pabučiuot.
„Ne, nėra „babkių“ – nebus ir sekso“, – nusipurtau jo meilumą. „Jogai taip pat praktikuoja seksualinį susilaikymą“, – dingteli mintis. Viliuosi, kad mane ištiks nušvitimas.
brigitajonaite@yahoo.com