Pirmadienį 31-ąjį gimtadienį atšventusi moteris sako esanti kaip niekada laiminga. Lietuvoje nuolat ji gyvena trejus su puse metų. T.Gavronaitė gimė Pietų Afrikos Respublikoje, tačiau per beveik trisdešimt metų šioje šalyje nepritapo.
T.Gavronaitė teigė, kad Vilniuje ji iš karto pasijuto sava. Dabar moteris gyvena Širvintų rajone, tačiau beveik kiekvieną rytą ji atrieda į Vilnių. Čia lietuvių kilmės afrikietė suaugusiuosius moko anglų kalbos.
Tik Lietuvoje pirmą kartą išvydusi sniegą, moteris jį vis dar laiko egzotika. „Žiemos čia būna labai šaltos“, – purtėsi T.Gavronaitė.
Dėl šios priežasties ji ketina kraustytis į Vilnių. Labiausiai T.Gavronaitė trokšta apsigyventi sostinės Senamiestyje.
- Iš kur yra kilusi jūsų giminė?
- Mano šeima kilusi iš Žemaitijos. Tėvas gimė Pietų Afrikos Respublikoje. Prieš mirtį jis gavo Lietuvos pilietybę. Pats pirmas iš mano giminės Afrikoje atsidūrė senelis. Protėviai Lietuvoje buvo labai turtingi, turėjo didelį namą, paskui jį pardavė, senelis išsikraustė į Pietų Afrikos Respubliką ir štai kaip viskas susiklostė.
- Ar kas nors iš jūsų šeimos dar prisiminė lietuvių kalbą, kol gyvenote Pietų Afrikos Respublikoje?
- Aš gimiau Pietų Afrikoje, mano mama – afrikietė. Tėvas kalbėjo angliškai, nors jis pasakojo, kad kol buvo gyvas senelis, jam dainuodavo lietuviškas dainas. Mano gimtoji kalba – anglų, antroji – afrikanų, o lietuviškai kol kas kalbu prastai.
- Kodėl nutarėte bėgti iš Pietų Afrikos Respublikos?
- Pietų Afrikos Respubliką aš, mama ir tėtis palikome 2004-aisiais. Vėliau prie mūsų prisidėjo ir mano sesuo. Tėvai pardavė visą ten turėtą turtą, susipakavome, kas buvo likę, ir išvykome.
Kartu vežėmės ir keturis savo šunis – du didelius ir du visai mažus. Šunys kartu su mumis skrido netgi lėktuvu.
Afriką norėjome palikti dėl kelių priežasčių. Tėvai norėjo naujo gyvenimo, o aš tiesiog norėjau ištrūkti iš tos šalies – nesijaučiau ten sava ir troškau geresnio gyvenimo.
Siekėme gauti Lietuvos pilietybę, tačiau dėl to teko nemažai pavargti. Kol surinkome dokumentus, įrodančius, jog protėviai – lietuviai, praėjo nemažai laiko. Beveik metus keliavome po Europą – iš Danijos į Lietuvą, paskui į Latviją, Estiją, Suomiją, atgal į Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją.
Negalėjome ilgai užsibūti vienoje valstybėje. Galiausiai gavome Lietuvos pilietybę! Aš netgi pasikeičiau pavardę – dabar ji yra su lietuviška galūne. Kol gyvenau Afrikoje, pavardė buvo sutrumpinta. Ją sutrumpino dar mano senelis, nes kai vyko šaltasis karas, Afrikoje turėti pavardę, kuri nors truputį siejasi su Rusija, buvo pavojinga.
- Kas pasikeitė jūsų gyvenime atvykus į Vilnių?
- Visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Pietų Afrikos Respublika – graži šalis, bet ten gera tik tuomet, jei atvyksti atostogauti.
Afrikoje niekada nesijaučiau saugi. Esu moteris, galiu eiti gatve Vilniuje ir man nėra baisu. Galiu gyventi bute mieste ir jaučiuosi saugi. Pietų Afrikos Respublikoje gyvenau Keiptaune. Tai didžiulis miestas – kaip Londonas ar Niujorkas.
Visuose tokiuose miestuose kasdien įvyksta daugybė nusikaltimų. Ne kartą esu nukentėjusi nuo užpuolikų.
Kai pirmąkart aplankiau Trakus, pamačiau mažą vaiką. Jis vienas vaikštinėjo pamiškėje.
Apie šitokį vaizdą Afrikoje gali tik pasvajoti. Vaikų vienų pasivaikščioti niekas neišleistų – tai pavojinga.
Pietų Afrikos Respublikoje dirbau universitete, teko dirbti ir su pabėgėliais – netgi vaikais kareiviais. Jie man papasakodavo apie savo patirtis, girdėjau baisiausias įmanomas istorijas.
Vienas vaikinas tuo metu buvo šešiolikos metų, o kariavo nuo aštuonerių. Kol kalbėjomės, gatvėje užsiliepsnojo mašina, jis palindo po stalu ir ten tupėjo. Tas vaikas buvo blogas, tačiau svajojo tapti mediku, neabejoju, kad juo ir taps.
Kita mergina, turėjusi karališkojo kraujo, buvo nudegusi visą kūną. Nežinau, kas jai buvo nutikę, nes ji niekada apie tai nepasakojo. Teko bendrauti ir su žmonėmis, kurie per tragedijas neteko visų savo šeimos narių.
- Kas dar, be saugumo jausmo, jus sužavėjo Lietuvoje?
- Aš myliu Lietuvą! Tikrai. Net negaliu žodžiais apsakyti, bet ši šalis yra specifinė. Kai einu žeme ar per mišką, visur jaučiuosi puikiai, jaučiu ryšį su gamta.
Gamta ir visa šalis labai graži. Mano jausmai Lietuvai – ypatingi. Čia jaučiuosi sava, kaip namie. Pietų Afrikos Respublikoje niekada taip nesijaučiau.
Kažkas man kuždėjo, kad tai valstybei nepriklausau. Mane su Afrika siejo tiktai tai, kad aš ten gimiau.
Tai keistas jausmas. Tačiau jei žmonės persikrausto į kokią nors šalį, ten gimę jų vaikai arba pritampa, arba visuomet jaučiasi nesavi.
Kai atvykau čia, supratau, kad tai ta šalis, kurios visą laiką ir ilgėjausi.
- Ar turite Vilniuje mėgstamiausią vietą?
- Labiausiai man patinka Lukiškių aikštė. Tai mano mėgstamiausia vieta. Ten medžiai ypatingi. Pietų Afrikos Respublikoje trūksta vandens, tad miesto centre tokių nepamatysi.
Lukiškių aikštėje netgi kiekvienas medžio lapas yra vis kitoks ir labai gražus. Mėgstu šioje aikštėje tvyrančią ramybę. Ją man tenka pereiti dažnai, visuomet sulėtinu tempą, kad galėčiau giliai įkvėpti oro.
- Lietuviai ir afrikiečiai be galo skirtingi?
- Pietų Afrikos Respublikoje žmonės šilti. Kalbėdamiesi, jie mėgsta vieni kitus liesti. Prie to pripratau ir aš.
Vilniuje kartais kalbėdama paliečiu kai kuriuos savo mokinius. Jie labai nustemba.
Man atrodo, kad vilniečiai – gana uždari, bet kai labiau juos pažįsti, jie pasirodo esantys draugiški. Jei su žmonėmis bandau kalbėti lietuviškai, jie iš karto į mane reaguoja geranoriškiau.
Ten, kur anksčiau gyvenau, yra įprasta žmones kviestis namo į svečius vakarieniauti. Gyventojai linksminasi namie. Vilniuje to nėra. Žinoma, žmonės kviečiasi vieni kitus namo, tačiau ne taip dažnai.
- Ar nors truputį ilgitės Afrikos?
- Pasiilgstu tik kelių dalykų – tradicinio maisto, angliškų žurnalų pasirinkimo parduotuvėse ir galimybės kalbėti angliškai.
Pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublikoje, netgi kai stovi eilėje parduotuvėje, žmonės, laukiantys greta, ima kalbėtis. Vilniuje tai pasitaiko nedažnai, nebent kokia senutė užkalbina. Gerai, jei aš suprantu, ką ji man sako, galiu atsakyti, tačiau niekada nepavyksta greitai sureaguoti.
- Vis dėlto pastebėjau, kad čia jūsų veidą nuolat puošia šypsena.
- Vilniuje šypsausi dažniau. Pietų Afrikos Respublikoje nuolat jaučiau stresą.
Čia iš naujo pamilau gyvenimą, esu be galo laiminga. Geriau mylėti negu nekęsti. Vienas žmogus mane pamokė visur įžvelgti teigiamus dalykus. Netgi neigiami dalykai nėra blogi – tai tiesiog mokymosi proceso dalis, visko reikia patirti.