Tai nestebina, nes prognozuojama, kad analogiškų bankrotų netolimoje ateityje bus dar ne vienas. Patys mėsos perdirbėjai teigia, jog į sunkią finansinę padėtį juos įstūmė iš savo verslo partnerių besityčiojantys didieji prekybos tinklai, spaudžiantys mėsos perdirbėjus nedidinti kainų, didėjant išlaidoms. Tačiau „Ūkininko patarėjas“ daugybę kartų yra rašęs ir apie ne mažiau nekorektiškus mėsos perdirbėjų santykius su žaliavos tiekėjais. Tad šį šeštadienį klausiame: „Kas labiau lėmė dabartinę sunkią mėsos perdirbimo įmonių finansinę padėtį: prekybos tinklų diktatas jiems ar ne vienerius metus trukęs pačių perdirbėjų diktatas žemdirbiams?“
Plungės r. ūkininkas Vidmantas JONIKA: „Mes, galvijų augintojai, jau seniai kartojame sparnuota virtusią frazę, kad „mėsos perdirbėjai pjauna šaką, ant kurios patys sėdi“. Taip ir įvyko. Visi smulkieji ūkininkai gyvulius išsipardavė, todėl tokio sluoksnio kaip smulkusis galvijų augintojas Lietuvoje apskritai nebeliko. Ir prekybininkai čia niekuo dėti.
Dėl susidariusios situacijos, ko gero, kalčiausi patys perdirbėjai. Kiekvienas verslo dalyvis turi galvoti apie visus toje grandinėje esančius partnerius ir numatyti visus galimus pokyčių niuansus. Tačiau perdirbėjai apie augintojus ilgą laiką visiškai negalvojo. Štai 2007 m. galutinė jautienos kaina vartotojui išliko apytikriai tokia pati, kokia buvo ir 2006 m., tuo tarpu perdirbėjai žemdirbiams mokėjo 1,5 Lt mažiau. Tad kur tie pinigai dingo?
Yra ir kitų faktorių. Visų pirma – perdirbimo įmonių Lietuvoje šiandien yra daug daugiau, negu jų reikėtų remiantis ekonomikos logika. Kiek prisimenu, ekspertai prieš SAPARD projekto pradžią rekomendavo Lietuvoje kurti 80 mėsos perdirbimo įmonėlių. Bet jų, didesnių ir mažesnių, atsirado dvigubai daugiau. Aišku, visoms joms išgyventi buvo sunku. Tad kas atsitiko? Ogi buvo pradėta alinti ir skurdinti silpniausią grandį – žemdirbius. Mes negalėjome investuoti, plėstis, didinti bandų, kadangi negavome pinigų už išaugintą produkciją. Todėl nestebina, kad perdirbimo įmonėms šiandien trūksta žaliavos. Ūkininkai išvežė veršelius, nes užsieniečiai už juos normaliai mokėjo. Jeigu supirkimo kainos būtų normalios, manau, ir pienininkai prieauglį augintų pardavimui.“
Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis BARAVYKAS: „Į šį klausimą vienareikšmis atsakymas vargu ar gali būti, mat susidėjo kompleksas problemų. Perdirbėjai skriaudžia augintojus, patys neturėdami kur trauktis. Dėl to jie stengiasi mažinti savo kaštus ir, jei tik yra būdas, mušti kainas. Rinkoje žūsi, jeigu pradėsi remtis jausmais.
Prekybos tinklų marža šiandien tikrai yra labai didelė. Iš ekonomistų atliktų tyrumų duomenų matyti, kokia dalis pelno tenka augintojui, perdirbėjui ir prekybininkui. Akivaizdu, kad prekybininkai užsideda labai didelius antkainius. Augintojai žaliavą užaugina pakankamai pigiai, nes mes dirbame patirdami nuostolius. Perdirbėjas tarsi ir galėtų pasiimti didesnę dalį pelno sau, bet aštri mėsos perdirbimo įmonių konkurencija šito daryti neleidžia. Jau seniai buvo užprogramuota, kad dalis mėsos perdirbimo įmonių bankrutuos. Tai – SAPARD paramos padalijimo problema.
Žodžiu, mes palaikome iniciatyvą, kad reikia reguliuoti maisto tiekimo grandinę, kad pelnai būtų padalyti, atsižvelgiant į indėlį. Jeigu visi grandinės dalyviai dirba nuostolingai, o vienas pelningai ir, akcentuoju, visada pelningai, tai nėra normalu. Jeigu Lietuvoje norima išlaikyti maisto gamybos sektorių, ir ne tik lietuviškos kiaulienos, bet ir galvijienos, pieno, daržovių, turi būti sukurtas prievartinis pelno dalijimo mechanizmas.“
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė Rasa MELNIKIENĖ: „Mėsos perdirbimo įmonių ir prekybos centrų pirkimo-pardavimo sutartys yra konfidencialios, todėl negalime jų vertinti ir pasakyti, žlugdo jos mėsos perdirbėjus ar ne. Kaip ir visi kiti, tik iš pačių perdirbėjų girdime, kad sutartys jiems nepalankios.
Tuo tarpu kai pieno sektorius sugebėjo koncentruotis (dėl to pieno perdirbimo įmonės šiandien turi daugiau galimybių investuoti bei modernizuoti gamybą), mėsos sektorius išliko smulkus, įmonės nesikooperavo, nebendradarbiavo. Mūsų kolegos dar prieš kelerius metus prognozavo, kad mėsos perdirbėjų bankroto atvejai neišvengiami. Nesugebėjimas sujungti kapitalo, susivienyti bendrai veiklai mėsos perdirbėjus ir atvedė prie gebėjimo konkuruoti rinkoje praradimo.“
ŽŪM Bendrosios rinkos organizavimo departamento direktorius Rimantas KRASUCKIS: „Pasakyti, kad mėsos perdirbimo įmonės nenukenčia nuo prekybos tinklų spaudimo, negalima. Iš tikrųjų parduodamos jautienos ir kiaulienos kainos sandaroje perdirbėjo dalis yra labai nedidelė. Ko gero, ji netgi mažesnė, negu valstybės dalis, kurią valstybė pasiima pridėtinės vertės mokesčio forma. Pieno sektoriuje perdirbėjai pasiima žymiai daugiau. Ekonomistų atlikti tyrimai rodo, kad mėsos gamybos sektoriuje prekybininkai, organizuodami prekybą, gauna didžiausią dalį, t. y. praktiškai tiek pat, kiek augintojas, kuris triūsia kelerius metus, prižiūrėdamas galviją.
Taigi teiginys, kad prekybininkai išnaudoja perdirbėjus, būtų lyg ir teisingas. Bet yra ir kitas lazdos galas. Juk prekyba yra dviejų subjektų susitarimas. Norint su prekybininkais susitarti, kad šie perdirbėjams mokėtų daugiau išlaikydami tą pačią kainą vartotojui, reikalinga perdirbėjų vienybė. Mėsos perdirbimo įmonės turi rasti būdų, kaip negadinti verslo viena kitai. Ne paslaptis, kad mėsos perdirbėjai, norėdami parduoti savo produkciją prekybos centruose, patys sutinka nuleisti kainas, ilgiau laukti atsiskaitymų. Aišku, tąsyk jie ir žemdirbiams negali deramai sumokėti.
Taigi vienareikšmiškai teigti, kad vien prekybininkai yra kalti dėl mėsos perdirbėjams iškilusių sunkumų, lyg ir nederėtų.
Žemės ūkio ministerija perdirbėjams ne sykį kartojo, kad jeigu jie neras būdų sumokėti žemdirbiams už išaugintus gyvulius, praras žaliavų bazę. Prekybininkų tikslas vienas: pigiai pirkti ir pelningai parduoti. Tautiškumo elementas jiems svetimas – nebus lietuviškų produktų, prekiaus užsieniniais. Todėl perdirbėjai, ypač smulkieji, turi surasti savo specifinį, išskirtinį, tam tikrai daliai vartotojų patrauklų produktą bei į šio produkto gamybą ilgalaikiais susitarimais įtraukti žemdirbius. Priešingu atveju išlikti konkurencinėje kovoje bus labai sunku.“
Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Mindaugas KUKLIERIUS: „Derybiniai pranašumai šiandien neabejotinai yra prekybos tinklų pusėje. Su monopolistais prekybininkais derėtis kuriai nors mūsų perdirbimo įmonei yra be galo sunku. Teisybė, didesnėms gal kiek ir paprasčiau, nes didelis su dideliu visada lengviau randa kompromisą.
Priežastis, dėl kurios šalies mėsos perdirbimo įmonės atsidūrė sunkioje padėtyje – mūsų valstybės politika. Kiek iečių jau sulaužyta dėl to, kad visam maistui PVM nuo 18 proc. būtų sumažintas iki 5 proc. Jei tai būtų padaryta, lietuviški gaminiai sėkmingai konkuruotų su įvežtiniais.
Ar negalėtų mūsų perdirbėjai kooperuotis ir vienu balsu diktuoti „madas“ didiesiems prekybos centrams? Tai būtų labai sudėtinga, nes mėsos sektoriuje yra beveik 200 įmonių. Susitarti gali 5 – 6, bet ne 200. Kiekviena įmonė turi savo strategiją, nes visi mėsos perdirbėjai yra konkurentai. Be to, kiltų nemalonumų su Konkurencijos tarnyba dėl kartelinių susitarimų. Taigi teoriškai susitarti įmanoma, bet praktiškai – tai neįgyvendinama.
Ar sunkios mėsos perdirbimo įmonių padėties neįtakoja pačių perdirbėjų santykiai su žemdirbiais? Jei paanalizuotumėte, kurią dalį buliaus kainos pasiima ūkininkas, kurią prekybininkas, o kurią perdirbėjas, taptų aišku, kad pastarojo dalis pati mažiausia. Tik iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad veršelius iš Lietuvos išvežė dėl to, kad perdirbėjai augintojams mažai mokėjo. Kaip jie mokės? Jeigu perdirbėjai už žaliavą mokės brangiau, jie bus priversti branginti ir produkciją. O kas ją tuomet pirks?
Belgijos, Ispanijos ar Vokietijos ūkininkas, išauginęs galviją, šiandien gauna kur kas daugiau tiesioginių išmokų negu lietuvis. Tai tikroji priežastis, dėl kurios išvežami veršeliai. Mūsiškė ŽŪM su kitomis ES šalimis naujokėmis turėtų aktyviau kovoti dėl sąlygų suvienodinimo. Kai susitikime bandėme apie tai kalbėti su eurokomisare, išgirdome atsakymą, kad tokiu atveju reikėtų daryti naują ES žemės ūkio reformą, nors ir pripažįstama, kad dabar mūsų žemdirbių ir vakariečių konkurencijos sąlygos nevienodos.“