„Dievas yra kiekvienoje vietoje, danguje ir žemėje“, - mokėmės būdami maži. Šią, tokią nuostabią tiesą turėtume dažnai, labai dažnai prisiminti. Ir regėti Jį turėtume kiekviename daržo kampely, medyje, žolėje, prie kiekvieno akmenėlio pakelyje – visur. Deja.
Kai rankose nešuliai, mes neturime laiko sustoti. O jei ir sustotume, nieko nematytume.
Gyvenimo ritmas, skubėjimas, nesibaigiantys rūpesčiai aptemdo mūsų akis, lyg purvo
sluoksniu uždengia - tada Jį, Visur Esantį, išvysti būna sunku, be galo sunku. Net jei ir stengiamės pamatyti, net jei kartais pajuntam Jo alsavimą – sunku.
Mums dar Jo artumo nereikia - dar neatėjo valanda, kai pajutę mirtį baimės apimti ir drebėdami nusilpusiu balsu šnabždame, mėgindami Jį pasišaukti. Atbukę jausmai ir akys aptemę, akys nešvarios.
O Jis vis tiek nuolat vaikšto šalia...
Bet yra tai, dėl ko kažkas, rodos, mus pakeičia - kas nuplauna nuo akių nešvarumą, kada mes - ėję, nemąstydami ir nesidairydami skubėję - staiga sustojame. Tai – vienatvės skausmas ir ašaros, ta sunki dovana, be kurios gyvenimas nebūtų gyvenimas. Jei nešamės skausmą, vieną dieną išvysim Jį. Jei verkiame, akys tampa lengvesnės ir šviesesnės, sugebame jas pakelti aukštyn. Tada sugebame regėti ir jausti. Jį regėti ir jausti.
O taip, Viešpats pajuntamas ir pastebimas, kai pajuntama vienatvė, kai pajuntamas skausmas.
Tiktai reikalingas Jis mums ne vien tik „mirties valandoje“, jo reikia dabar.
Mirti sunku be Jo. Gyventi - dar sunkiau.
O Jis visada šalia...
Jis laukia.
„Palenk, Viešpatie, savo ausį... Pasigailėk manęs, Viešpatie, nes aš nuolat šaukiu Tave“ (Ps 85, 1-3)
* * *
1958, Juodeikiai – 2004, Paberžė
© Linas Bukauskas