„Paprastai vaikus į mokyklą vežioja geltonas autobusiukas. Tačiau tavęs jis nevežė. Nuo pirmos klasės keliavai upe ir mokyklą pasiekdavai valtimi.
Todėl mokyklos baigimo proga mes tau dovanojame nedidelę geltoną valtį – kad visada tai prisimintum“, – vakar vienai mokyklą baigusių abiturienčių sakė Ruklos (Jonavos r.) Jono Stanislausko vidurinės mokyklos direktorius Darius Mockus.
Į šventę – irgi valtimi
Šie žodžiai buvo skirti aštuoniolikmetei Žydrūnei Raznauskaitei. Kitame Neries krante gyvenanti mergina visą laiką į mokyklą Rukloje plaukiodavo valtimi.
Mat kitapus upės esančio Saleninkų kaimo vaikams toks keliavimo būdas – įprastas.
Pasipuošusi Ž.Raznauskaitė į brandos atestatų teikimo iškilmes taip pat atplaukė valtimi. Ją mergina paliko krante, kad po šventės vėl galėtų parplaukti namo.
Teko ir apvirsti
„Per šiuos metus šis keliavimo būdas man tapo toks pat įprastas kaip ir autobusu, – vakar kalbėdama su „Lietuvos rytu“ juokėsi mergina. – Buvo visko.
Pamenu, dar vaikystėje valtis vertėsi. Ką tuomet darėme, nebeatsimenu, tačiau viskas baigėsi laimingai.
Anksčiau pagalvodavau, kad taip keliauti į mokyklą sunku, bet vėliau įpratau“.
Ne kartą plaukiant Žydrūnei iš rankų yra iškritęs irklas. Tačiau didžiausi išbandymai laukdavo prasidėjus ledonešiui.
Kaip apsisaugoti nuo ledo lyčių, kaip irtis, kaip elgtis – visa tai Žydrūnei ir kitiems į mokyklą plaukiojantiems Saleninkų kaimo vaikams nuolat aiškindavo tėvai.
Pamokų nepraleidžia
Kai orai prasti, Saleninkų vaikai į mokyklą neplaukia.
Kitame krante esančią mokyklą šiemet lankė šeši šio kaimo vaikai. Mažesnius vaikus į kitą krantą lydi tėvai.
„Galiu tik pasidžiaugti, kad Saleninkų kaimo vaikai mokyklą lanko geriau nei kai kurie kiti Ruklos mokiniai.
Pamokas jie praleidžia labai retai. Gal tai ir atrodo keista, kad jie keliasi valtimi, bet mums tai jau tapo įprasta – tokios šio kaimo tradicijos“, – sakė mokyklos direktorius D.Mockus.
Pagalbos atsisakė
Jonavos savivaldybės valdininkai, sužinoję apie vandens keliu keliaujančius vaikus, siūlė jiems keisti mokyklą, lankyti ją savame upės krante. Jie žadėjo pavėžėti geltonuoju autobusu. Tačiau nei tėvai, nei vaikai nenorėjo.
Pasiekus kitą krantą, iki mokyklos Rukloje jiems reikia paėjėti apie tris kilometrus. Tuo tarpu kita mokykla, Upninkuose, – maždaug už dvylikos kilometrų.
Jei būna šlapia, nuo namų nusiyrę į kitą krantą, vaikai po medžiais sudeda batus, persiauna sausus ir žingsniuoja į mokyklą. Po pamokų namo jie taip pat grįžta valtimi.