Su Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandos sirgalių lyderiu Ingvaru Butautu kalbėjomės sunkiausiu jo mėgstamai komandai metu. Buvo sprendžiama dilema – išliks „Žalgiris“ ar ne.
Todėl ir I.Butautas kartais atrodydavo it žemę pardavęs. Daugiau nei du dešimtmečius futbolo komandą palaikantis sirgalius, kurį per rungtynes Vilniuje pamatysi garsiojoje Pietų IV tribūnoje, niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad „Žalgirio“ pavadinimas gali būti ištrintas iš futbolo istorijos.
Futbolas I.Butautui tapo gyvenimo būdu. O tuomet, kai 1982-aisiais šešiolikmetį vaikiną tėvas pirmą kartą atsivedė į stadioną žiūrėti „Žalgirio“ rungtynių, futbolas jam nepatiko. Ingvarui buvo nuobodu, jis nesuprato žaidimo taisyklių.
Tačiau ilgainiui viskas pasikeitė. Dabar I.Butautas per sezoną nepraleidžia nė vienerių „Žalgirio“ rungtynių. Nesvarbu, kur jo komanda žaistų – Lietuvoje ar užsienyje.
Bet Vilniaus futbolo klubo likimas pakibo ant plauko.
- Ar kartais nekyla noras į viską spjauti ir tapti, tarkim, Marijampolės „Sūduvos“ ar Panevėžio „Ekrano“ sirgaliumi? Juk futbolas Vilniuje, galima sakyti, merdėja: „Žalgiris“ ir „Vėtra“ jau kelerius metus yra komandos vidutiniokės, sostinė neturi nė vieno normalaus stadiono.
- Niekada nekilo noras tapti kitos komandos sirgaliumi. Bet kurio tikro futbolo gerbėjo nuostata griežta – klubas yra vienas! Aš tiek metų esu kartu su „Žalgiriu“, kad kitos ekipos palaikymo gretose savęs neįsivaizduoju.
Su „Žalgiriu“ pradėjau keliauti 1988-aisiais. Dabar man būtų lengviau pasakyti, kur nebuvau, negu kur buvau. Per penkerius metus esu praleidęs tik vienerias rungtynes.
Apskritai stebėdamas bet kurias rungtynes aš sergu už komandą, kuri, kaip „Žalgiris“, vilki žaliąbaltą aprangą. Tai tiesiog man įaugę į kraują.
Taip, tiesa, „Žalgiris“ šiuo metu nėra lyderis. Bet vis dėlto tikiu, kad kada nors ši komanda užims aukštas pozicijas. Jei tuo netikėčiau, kam iš viso būti sirgaliumi?
Dėl stadionų turiu kitokią nei Lietuvoje vyraujanti nuomonę. Aš čia nematau nieko baisaus. Nors daug kas kalba, kad „Žalgirio“ stadionas Vilniuje kada nors sugrius, aš taip nemanau. Tai tvirtas mūrinis stadionas. Daug greičiau sugrius Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadionas, kuris visas svyruoja, ar naujas Vilniaus „Vėtros“ stadionas iš metalo konstrukcijų.
„Žalgirio“ stadionui reikia tik kosmetinio remonto. Pakeiskime kėdes, nudažykime, ir jis gerokai pagražės. Taip pat reikėtų pagerinti futbolo aikštės kokybę. Bet tai – visų Lietuvos stadionų problema.
Tarkim, „Vėtros“ stadionas turi gerokai daugiau problemų nei „Žalgirio“. Ten atvažiavus į rungtynes automobiliu jo nėra kur palikti. Apskritai ten nekuriama futbolo dvasia.
- Marijampolėje atidarytas naujas stadionas.
Vilniaus sirgaliai nuvažiavę jo nenusiaubs, nervai išlaikys? Juk atrodo, kad skandalų neišvengusios Nacionalinio stadiono statybos sustojo ilgam. Be to, kažin ar jame žaistų „Žalgiris“.
- Ne, pavydas nekils. Lietuvoje vyrauja klaidinga nuomonė – esą futbolo lygis žemas todėl, kad prasti stadionai.
Bet pastatyk nors ir moderniausią stadioną – dėl to futbolininkai nepradės žaisti geriau.
- Vilniaus „Žalgirio“ sirgaliai sovietmečiu garsėjo ne tik muštynėmis su priešininkų komandų sirgaliais, bet ir eitynėmis po rungtynių.
Tai buvo ir savotiškas politinis protestas. Dabar vilniečiai futbolo aistruoliai visiškai apolitiški ar ne?
- Ištakos iš tiesų buvo politizuotos. Žmonės į stadioną ateidavo ne iš aistros futbolui. Beje, ši tendencija ryškesnė futbole nei krepšinyje. Nes į krepšinio rungtynes eidavo Komunistų partijos vadai, nebūdavo didelių salių.
Tačiau vėliau tikrieji sirgaliai atsisijojo. Tai įvyko Nepriklausomybės pradžioje. Vienas tai nulėmęs veiksnys – futbolo lygis paskelbus Lietuvos nepriklausomybę krito. „Žalgiris“ nebežaidė Sovietų Sąjungos čempionate, kuriame rungėsi stiprios komandos.
Dar vienas veiksnys – „Žalgiriui“ rungtyniaujant nebe su Sovietų Sąjungos ekipomis, o su Šiaulių, Klaipėdos ar kito Lietuvos miesto komandomis, patriotizmo išraiškos nebebuvo aktualios.
Vis dėlto nuo tų mano minėtų ištakų politinė sirgalių pakraipa dar ilgai išliko.
Pietų IV tribūnos sirgaliai pasiskelbė, kad yra apolitiška patriotinė grupė. Mes nenorime, kad mus sietų su dešiniaisiais radikalais. Jei jų tarp mūsų ir yra, tai labai mažai. Taip pat, kaip ir visoje visuomenėje.
Be abejo, aš, kaip ir kiekvienas žmogus, turiu savo politines pažiūras, bet jų nedemonstruoju, nereiškiu per futbolą.
- Ar dabartiniai sirgaliai, kurių dauguma jauni, išmano istoriją, ar gali papasakoti, kaip mėgstama Vilniaus komanda buvo palaikoma, tarkim, prieš dvidešimt metų?
- Manau, kad dabartiniai sirgaliai išmano istoriją dėl vieno paprasto dalyko: „Žalgiris“, kaip ir Pietų IV tribūna, turi tradicijas. Mūsų šūkis yra „Ištikimybė – mūsų garbė, tradicija – mūsų jėga!“
Jei mes neturėtume tradicijų, jei nejaustume sąsajų, tarkim, su 1985-aisiais, neturėtume savęs. Kodėl esame lyderiai tarp sirgalių Lietuvoje? Todėl, kad turime tradicijas. Tradicija – sunkiai paaiškinama jėga.
- Vilniaus ir Kauno priešprieša atsirado seniai. O dėl ko nesutaria Vilniaus „Žalgirio“ ir „Kauno“ sirgaliai?
- Prisiminkime istoriją. Kadaise tarp Vilniaus ir Kauno sirgalių būta daug bendra. Bet Vilniaus ir Kauno priešprieša buvo kuriama visose srityse, ne tik futbolo. Užaugo viena karta, kita, taip pasikeitė ir nuostatos.
Yra ir kita tokios priešpriešos priežastis. Anksčiau ir Vilniaus „Žalgirio“, ir „Kauno“ sirgalių buvo gerokai mažiau. Mes vieni kitus puikiai pažinojome.
Dabar kiekviena komanda ištikimų sirgalių turi per šimtą. Visų jų pažinoti neįmanoma. O jauniems vilniečiams nuolat skiepijama, kad Kaunas yra blogis, kaip kauniečiams – Vilnius. Tai ir priešina.
- Kuo dabar Vilniaus „Žalgirio“ sirgaliai skiriasi nuo kitų Lietuvos ir užsienio futbolo komandų gerbėjų?
- Didelių skirtumų nėra. Žinoma, įžvelgti tam tikrų nacionalinių bruožų galima. Bet apskritai sirgimas už mėgstamas komandas yra gana globalus dalykas. Panašias į „Žalgirio“ stadione skambančias melodijas galima išgirsti Turkijoje ar Prancūzijoje.
„Žalgirio“ sirgaliai sugeba nuvažiuoti labai toli – į Islandiją, Farerų salas ir panašius pasaulio pakraščius. Ten, kur rungtyniauja komanda. Ir sirgalių, stebinčių „Žalgirio“ rungtynes išvykose ir Vilniuje, yra gerokai daugiau, palyginti net su užsienio komandų gerbėjais. Galbūt tuo ir skiriamės.
- Kiek Vilniuje yra sirgalių, kuriems futbolas yra savotiškas gyvenimo būdas – išvykos su komanda į kitus miestus, atributikos gamyba?
- Kaip sakoma, kitam žmogui į širdį neįlįsi. Bet sutinku, kad kai kuriems sirgaliams futbolas yra gyvenimo būdas.
Kai kurie iš jų net savo gyvenimą planuoja pagal futbolo kalendorių. Yra nutikęs ir kuriozinis atvejis. Vienas mūsų aistruolis suplanavo savo vestuves dieną, kai nebuvo „Žalgirio“ rungtynių. Tačiau jas netikėtai perkėlė į vestuvių dieną.
Prasidėjus „Žalgirio“ rungtynėms vestuves teko nutraukti – dauguma vestuvininkų nuskubėjo į stadioną.
- Gal rengėte rėkimo varžybas ir išsiaiškinote, kuris Vilniaus sirgalius gerklingiausias?
- Rėkimo varžybų nebandėme rengti. Kadaise, kai dar veikė klubas „Muzikinis angaras“, „Žalgirio“ sirgaliai buvo pakviesti į tokias varžybas.
Bet sirgaliai tose rėkimo varžybose užėmė paskutines vietas. Mes negalėjome rimtai pasipriešinti klykiančioms merginoms ir moterims. Jos kėlė gerokai didesnį triukšmą.
- Muštynių tarp sirgalių buvo ir bus, to neišvengsi.
Bet apskritai – ar „Žalgirio“ sirgaliai suvaldomi? Ar galite užtikrinti, kad mieste po kurių nors rungtynių nekils riaušės, nebus daužomos parduotuvių vitrinos, padegami automobiliai?
- Pabandysiu paaiškinti. Yra komandų sirgalių grupės. Ir yra tokių sirgalių, kurie prieš kelerius metus Kaune, laimėjus „Žalgirio“ krepšinio komandai, nusiaubė miestą.
Tie, kurie po rungtynių viską daužo, yra paprasta nevaldoma minia. Sirgaliai yra organizuoti. Jei dėl jų kyla neramumų, tai paprastai nebūna be jokios priežasties. Prieš tai būtinai būna susirėmimas su policija ar priešininkų komandos sirgaliais.
Blogiausias pavyzdys – britų aistruoliai. Jie jau prieš rungtynes prisigeria baruose ir ima viską svaidyti, daužyti, kas pakliūva po ranka.
- Jei futbolo aistruoliai yra Vilniaus patriotai, kodėl nesigriebia kokios nors iniciatyvos?
- Kaip tik to klausiau kitų „Žalgirio“ sirgalių. Sulaukiau net pasipiktinusių atsakymų: „Mes esame ne Vilniaus patriotai, o „Žalgirio“ gerbėjai!“
Tarp sirgalių sklandė idėja tapti kraujo donorais. Kada nors ją įgyvendinsime.