Indija pribloškė statybų specialistą

Įvairiuose Europos kurortuose anksčiau atostogaudavę statybų bendrovės „Iglus“ generalinis direktorius Arvydas Rudys ir jo žmona medikė Gražina Rudienė šiemet nusprendė poilsiui pasirinkti egzotiškąją Indiją.

Pora pasinaudojo turizmo agentūrų siūloma naujove - tiesioginiu skrydžiu į vieną gražiausių Indijos kurortų Goa.

„Oras, vanduo ir saulė poilsiui teikė šimtaprocentį komfortą, tačiau vos išlipus iš lėktuvo pribloškė neįtikėtina nešvara.

Vietos gyventojų supratimas apie higieną labai savotiškas ir europiečiams dažnai nesuvokiamas: vienoje baloje maudosi drambliai, prausiasi žmonės, plaunami indai, o paskui tas pats vanduo naudojamas maistui“, - grįžęs iš egzotiškos kelionės įspūdžiais dalijosi A.Rudys.

Goa kurortas Arabijos jūros pakrante driekiasi keliasdešimt kilometrų. Labiausiai išvystytu turizmo rajonu laikoma nedidelė Indijos valstija Goa ir to paties pavadinimo kurortas iki 1963 metų buvo portugalų kolonija.

Nuostabaus grožio tropinis rojus iš turizmo gyventi pradėjo maždaug nuo XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio, kai į Goa, indiškosios kultūros ir puikaus klimato suvilioti, iš viso pasaulio ėmė plūsti hipiai, to laikmečio „auksinio“ jaunimo atstovai.

Nuo oro uosto iki viešbučio lietuviai turistai važiavo autobusu porą valandų. Pirmieji Indijos vaizdai, ištaigingos vilos ir lūšnynai, jiems atsivėrė pro langus.

Didingi senoviniai soborai, vienuolynai, tvirtovės, europietiškos vilos, įspūdingos gatvelės ir bažnyčios - viskas liudijo apie kolonizatorių palikimą, portugalų ir indų kultūrų samplaiką.

Stebino šalia senovinių statinių įsiterpusios kiaurastogės pašiūrės, bet kaip suręsti nedidukai namai, gausybė šiukšlių, gatvėmis sliūkinėjančios karvės.

„Visą kelią nemačiau nė vieno šviesoforo, vairuotojai važiuoja kaip išmano, matyt, turi kažkokią savo sistemą, didesnėse sankryžose eismą, kuris vyksta kaire kelio puse, reguliuoja policininkai“, - chaotišką tvarką keliuose prisiminė panevėžietis.

Vėliau A.Rudžiui teko išgirsti, kad pasitraukus kolonizatoriams čia įsivyrauja vis didesnė netvarka ir nešvara, kaip ir didžiojoje dalyje likusios Indijos, nepaisant to, kad Goa populiarėja kaip patrauklus kurortas.

Net vietos gyventojai, kurie, regis, turėtų nekęsti europiečių, anuos laikus prisimena su tam tikra nostalgija, pripažįsta, kad atneštoji kultūra nebuvo blogai, kad pažanga ėjo iš kolonizatorių.

Panevėžiečiai poilsiui pasirinko 5 žvaigždučių viešbutį - geriausią, kokį Goa kurorte galima rasti. Vienas turistas, panoręs sutaupyti ir ryžęsis gyventi dviem žvaigždutėmis žemesnės klasės viešbutyje, jau kitą dieną pasiprašė perkeliamas į brangesnes patalpas.

Indiškas 3 žvaigždučių viešbutis prilygsta sovietinio bendrabučio tipo būstui - su vienu tualetu koridoriaus gale ir bendru dušu statybininkų vagonėlyje.

Europietiškai įrengtame viešbutyje panevėžiečius pasitiko didžiulis būrys dirbtinai saldžiai besišypsančio personalo.

A.Rudžiui į akis krito pernelyg didelis personalo paslaugumas, bereikalingas pataikavimas ir keistai daug patarnautojų.

Vėliau panevėžietis sužinojo, kad tokiu būdu kurorte sprendžiama nedarbo problema: tai, ką galėtų padaryti vienas žmogus, daro mažiausiai dešimt.

„Niekur nemačiau bukesnio darbo organizavimo“, - stebėjosi stambiai statybų bendrovei vadovaujantis A.Rudys.

Trisdešimčiai turistų buvo paskirtas vairuotojas su padėjėju, gidas ir gido prižiūrėtojas, atstovas iš turizmo departamento. Iš jų visų vienintelis realiai dirbo vairuotojas - vairavo transportą.

Vairuotojo padėjėjas kartą, kai autobusą reikėjo šiek tiek pavaryti atbuline eiga, išlipo ir mostelėjo, kad kelias laisvas. Visų kitų žmonių buvimas šalia turistų atrodė beprasmis.

Darbo jėga Indijoje pigi. Goa kurorto viešbučių, parduotuvių, barų ir kitų paslaugų sektoriaus darbuotojų atlyginimai yra apie 100 litų per mėnesį.

Vaikščiodamas miesto gatvėmis A.Rudys atkreipė dėmesį į indiškas statybas. Statybų verslui vadovaujantis panevėžietis šiurpo pamatęs, kad aukštuminius darbus tenykščiai statybininkai atlieka pasilipę ant paprasčiausiai sukaltų skersinių. Atrodo, kad dėl darbo saugos ten niekas nesuka galvos.

Išsiruošę poilsiauti Indijoje panevėžiečiai nepasiskiepijo, tad turėjo smarkiai apriboti savo norus keliauti į šalies gilumą.

Dar lėktuve turistinės grupės gidė išdalijo lapus su ilgiausiu sąrašu ligų, kurias galima pasigauti keliaujant po Indiją: nuo hepatito C, maliarijos, drugio, karštinės iki įvairiausių alergijų, imuninių organizmo reakcijų į vietinį maistą bei nešvarų vandenį.

Kelionės vadovė turistus prašė būti ypač atsargius su vandeniu ir įvairiais gėrimais, patarė baruose perkant gaiviuosius ar alkoholinius gėrimus kategoriškai atsisakyti ledukų.

Kurorto barų darbuotojai dažnai nesivargina užšaldyti tinkamą vandenį ir ledukus gamina iš bet kokio artimiausio vandens telkinio.

Nors panevėžiečiai skrupulingai paisė gidės perspėjimų, vis tiek pateko ant indiškos apgaulės kabliuko. Nusipirkę butelį geriamojo vandens ir atsukę iš pirmo žvilgsnio lyg ir hermetišką kamštelį, turistai net loštelėjo nuo dvoko - butelyje buvo aiškiai negeriamas smirdintis skystis.

Vėliau paaiškėjo, kad Indijoje atvykėliams dažnai įbrukamos netinkamos prekės, net ištaigingu laikomame Goa kurorte vietos gyventojai nesibodi poilsiautojams parduoti falsifikuoto geriamojo vandens.

Goa paplūdimiai tušti ir gana švarūs. Numestas šiukšles greitai išnešioja vėjas, smėlis smulkus ir gelsvas, primenantis Palangos pajūrį.

Šią Indijos vietą savo poilsiui renkasi ir turtingi šalies gyventojai, čia apstu ištaigingų vilų.

„Sakoma, kad yra dvi Indijos - turtingųjų ir paprastųjų. Turtingųjų Indijos mes nematėme“, - pasakojo panevėžietis.

Įdomu tai, kad visai šalia vandens gyvenantys indai nemoka plaukti. Jų vandens procedūros - tik pliuškenimasis įsilipus į vandenį iki juosmens.

Mūsų šalies turistams teko stebėti ir indiškas vestuves, kurios vyko keturias dienas. Viešbučio pievelėje buvo atitvertas plotas, ten paruošti stalai, jaunieji atvažiavo senovišku baltomis ir kreminėmis gėlėmis apkaišytu automobiliu.

Nuotaka dėvėjo ryškiai raudoną sarį, visa moteriškoji svečių dalis irgi buvo pasidabinusi įvairiaspalviais puošniais sariais.

Rudžiai buvo užklydę į paprastų vietos gyventojų rajonus. Siaurose dulkinose gatvelėse vienas šalia kito rikiuojasi nedidukai, dažnai sublokuoti namukai.

Dažnos šeimos kieme, net ten, kur žemės tėra vos pora žingsnių, viduryje stovi keistas laiptuotas statinys. Ant ryškiai žalia spalva nudažytų jo šonų nupiešta po svastiką - saulės ir judėjimo ženklą, pačiame statinio viršuje, vazone, auga medelis. Pagal vietos tradiciją medelį prižiūri ir puoselėja vyriausias šeimos sūnus. Jei jo nelieka, medelis nudžiūva.

Į Goa atvykusiems turistams sunku priprasti prie vietinio maisto ir valgymo papročių. Nors viešbučio virtuvė gamina europietiškus patiekalus, jie vis tiek būna gausiai pagardinti indiškais prieskoniais.

„Susidarė įspūdis, kad indai nežino, koks yra mėsos ir žuvies skonis, nes per neįmanomai aštrius prieskonius jo paprasčiausiai nejaučia. Tačiau jei jie nevartotų tiek prieskonių, kurie tam tikra prasme ir dezinfekuoja maistą, ko gero, numirtų nuo įvairių užkratų“, - samprotavo A.Rudys.

Pirmosiomis dienomis panevėžietį šokiravo indų paprotys visokį maistą valgyti rankomis. Ar tai būtų žuvis, mėsa, troškinys, saldėsiai, padažu užpiltas kepsnys - indai viską iš lėkščių ima ir deda į burną dešine ranka.

Šalyje galioja nerašyta „dešinės rankos“ taisyklė. Šia ranka atliekami visi „švarūs“ darbai: valgoma, sveikinamasi, rodoma į kitą žmogų.

Kairei rankai tenka „nešvarieji“ veiksmai: nusiauti batus, plauti kojas, atlikti asmeninės higienos veiksmus, nešti šiukšles ir panašiai.

Kad vietos gyventojai po valgio ar prieš jį plautų rankas, lietuviai nepastebėjo.

Ką tik kišęs į burną maistą, o po to gardžiai aplaižęs pirštus, ledais prekiaujantis berniukas turistams paslaugiai nulupa popierėlį: jo supratimu, padaro malonią paslaugą.

Dėl tokio nehigieniško elgesio A.Rudys nė karto nerizikavo atsigaivinti ledais net ir karščiausią dieną.

Apsipratę su kiekvienam patiekalui naudojama prieskonių gausa lietuviai Goa kurorte pasigedo šviežių vaisių.

Indų supratimu, vertingas valgis yra tas, kurį reikia gaminti, o vaisiai, kurių gali nusiskinti bet kas, nuėjęs į džiungles, yra nieko verti - beždžionių maistas.

Keletas griežinėlių vaisių būdavo patiekiama per pusryčius. Nei per pietus, nei vakarienės metu lietuvių niekas nelepino šviežiais sultingais vaisiais.

Vaisių nusipirkti beveik neįmanoma ir mieste. Išvaikščioję keletą gatvelių, kuriose viena prie kitos glaudėsi įvairiausios parduotuvės, o prekyba vyko ir šalia jų, lietuviai nerado nė vieno prekystalio su vaisiais.

Vėliau gidė turistus nuvežė į atokesnę vietą, savotišką turgelį, kur prekiaujama bananais drambliams. Ten lietuviai galėjo nusipirkti sultingų vaisių, kuriuos indai perka savo gyvūnams.

Tvirtinimai, kad indės yra vienos iš gražiausių pasaulio moterų, A.Rudžiui nepasirodė šimtaprocentė teisybė.

„Tos vietinės, kurios vaikščiodavo gatvėse, atrodė labai suvargusios ir nusiplūkusios. Tiesa, ten visai kitas grožio supratimas: moteris graži tada, kai yra nutukusi. Religiniuose piešiniuose moterys ir net angeliukai pavaizduoti gerokai putlesni nei pas mus“, - pastebėjo panevėžietis.

Dėl šios priežasties daugelis europiečių moterų indams neatrodo patrauklios - yra per liesos.

Europiečiams turistams poilsiauti Goa kurorte nėra brangu. Restorane karštas patiekalas kainuoja apie 20 litų, užeigose, nutolusiose per 100 metrų nuo viešbučio restorano, kainos 4-5 kartus mažesnės.