Gintaras Grajauskas ne taip seniai parašė ir paskelbė grakštų postmodernistinį romaną. Vienas jo veikėjų yra eretikas misionierius, apstulbęs stebintis ir aprašinėjantis senovės lietuvių pagoniškus papročius. Jis vardu Jeronimas Prahiškis. Bet kurioje neblogoje enciklopedijoje pasiinformuotume, jog taip vadinosi vyras, pasmerktas Visuotiniame Konstanco Bažnyčios susirinkime ir sudegintas Konstance už ereziją 1416 m. Jis buvo Wiklefo mokinys ir Jono Huso bičiulis.
Iš lenkiškos arba lietuviškos enciklopedijos patirtume, kad buvo du Jeronimai Prahiškiai, labai skirtingi žmonės. Vienas – anas eretikas, kitas – katalikų kunigas, tuo metu regulinis kanauninkas, aistringas, gal net fanatiškas, krikščionybės skleidėjas. Tiesa, abu jie gyveno panašiu metu, buvo pažįstami, kurį laiką gal net draugai, ir abu lankėsi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje.
Visi žino, jog poetai yra melagiai, tad negalima tikėti autoriumi, kad ir ką jis tvirtintų apie savo kūrinį. Vadinasi, niekada neišsiaiškinsime, ar Grajausko personažas Jeronimas Prahiškis yra licentia poetica vaisius, ar atsirado dėl būdingos, ne pirmą kartą pasitaikančios klaidos, autoriui neįsigilinus į istorinę medžiagą. Postmoderniam romanui toks neaiškumas gal net teikia savito žavesio. Bet senų, moderniųjų laikų aušroje gyvenę žmonės šito žavesio nesuprastų. Vienas jų būtų lietuviškosios istoriografijos pradininkas Motiejus Stryjkovskis. Prikeltas iš kapų milžinų jis veikiausiai sušuktų: „Ar nesakiau, niekas nežino, kas buvo Jeronimas Čekas?!“ Kodėl, pasakysime vėliau. O dabar pasiaiškinkime, kas gi, vis dėlto, buvo Jeronimas Prahiškis „ne eretikas“? Vėl paimkime enciklopediją – lenkišką, katalikišką.
Taigi – laisvuosius menus studijavo Prahos universitete, magistro laipsnį gavo 1392 m. Palaikė ryšius su Jonu Husu ir su savo bendravardžiu Jeronimu (ir po to juos atskirk!). Spėjama, kad Prahoje pradėjo ir teologijos studijas. Įstojo į regulinių kanauninkų norbertanų (premonstratiečių) vienuoliją. 1394 m. atvyko į Jogailos dvarą kaip pamokslininkas ir nuodėmklausys. Krokuvos universitete baigė teologijos studijas. Paskui kaip misionierius veikė Lietuvoje, misija buvo labai nesėkminga – bet apie tai vėliau. 1410-aisiais Jogaila jo prašymu fundavo norbertanų vienuolyną, kur Jeronimas tapo abatu. Neilgai išbuvo – palieka Lenkiją, Italijoje įstoja į kamaldulius ir 1413 m. jau Kamaldolio viršininkas. Toliau reiškiasi Italijoje, o 1428–1430 m. lanko Šventąją Žemę, grįždamas Kipre diskutuoja su stačiatikiais dvasininkais. 1432-aisiais kaip čekų reikalų žinovas pakviečiamas į Bazelio Bažnyčios susirinkimą. 1433 m. pasiunčiamas su diplomatine misija į Krokuvą, iš jos grįžta į Bazelį. Šiame mieste (prieš ar po lankymosi Lenkijoje) susitinka su Enėjumi Silvijumi Piccolomini, atlydėjusiu į Bazelį italą vyskupą Capranica, kaip pastarojo sekretorius. Štai čia ir sustokime – susitikimas su Piccolomini ir lemia, kad Jeronimas patenka į Lietuvos istoriografiją.
Būsimasis popiežius Pijus II, o kol kas tik vyskupo sekretorius, bet, kaip ir dera humanistui, naujenybių smalsus žmogus, išgirsta apie kažin kokį čia apsistojusį vienuolį, pasakojantį nuostabius dalykus apie veik nežinomą kraštą. Tiesa, Lietuvos vardas Susirinkime kartais suskamba, svarstant Rytų (Stačiatikių) ir Vakarų (Katalikų) Bažnyčių unijos klausimą. Gal būtent šis bažnytinis-politinis kontekstas ir duoda progų vienuoliui, Vidurio ir Rytų Europos ekspertui, pasipuikuoti (na, tarkim, pasidalyti) unikalia egzotiška patirtimi iš šalies, taip neseniai įžengusios į krikščioniškąjį pasaulį ir jau mėginančio pretenduoti į tarpininkės tarp Rytų ir Vakarų vaidmenį. Dabar duokime žodį Piccolomini: „Jis papasakojo apie lietuvius daug dalykų, kurie atrodė beveik neįtikėtini. Aš buvau girdėjęs jo pasakojimus iš kitų, tačiau negalėjau patikėti; panorau vykti pas jį ir iš jo lūpų plačiau sužinoti“. Piccolomini drauge pasiėmė ir liudytojus – tris „rimtus ir mokytus vyrus“.
Susitikimas paliko gerą įspūdį: „Visa tai Jeronimas papasakojo mums ramiu veidu, nė kiek neabejodamas ir prisiekdamas. Kad verta juo pasikliauti rodė jo rimta kalba, išsilavinimas ir tikėjimas“. Antra vertus, liko dvejonės šešėlis: „Ką gavome, perteikėme nepakeitę; tiesa, nepriėmėme sprendimo, bet ir mes, ir mūsų palydovai grįžome įtikinti“. Šiaip ar taip, Piccolomini pora puslapių skyrė Jeronimo liudijimui – rašyti pradėdama net pirmu asmeniu, bet paskui tarsi pavargstama stenografuoti ir pereinama prie trečiojo. Išdėstomi „standartiniai“ senosios lietuvių religijos bruožai (ugnies, žalčių kultas, šventieji miškeliai), yra ir viena kita įdomybė – daugiausia kontroversijų kelia perpasakotas lietuvių (?) mitas apie įkalintą Saulę, kurią išvadavę Zodiako ženklai. Antra vertus, stebina geografinis-etnografinis abstraktumas: Jeronimas kalba apie vieną ar kitą „gentį“, tarsi suminimos religinės praktikos būtų būdingos tik vienai konkrečiai vietovei ir joje gyvenančiai etninei (kokiai?) grupei.
Labai gali būti, kad Piccolomini tuo metu nesivargino, aiškindamasis Lietuvos geografiją ir etnologiją, tiesiog užsirašinėdamas – pats, ar, veikiau, vienas iš palydovų – nekreipė dėmesio į tokias „detales“. Svarbiausia buvo įsitikinti, ar išties esama tokių laukinių ir neregėtų papročių. Galiausiai atskleidžiama, kodėl Jeronimas turėjo išvykti (tikriau – buvo išvytas) iš Lietuvos – dėl perdėto uolumo naikinti šventuosius miškelius pats Vytautas, meldžiamas užsiraudojusių vietos moterų (prie jų prisijungė ir vyrai), paragino skandalingąjį misionierių palikti šalį.
Nežinia, kiek truko italų ir čeko vienuolio pasimatymas, bet rašytinis pasakojimas aiškiai per striukas, kad pažodžiui priimtume teiginį „Ką gavome, perteikėme nepakeitę“. Galime tikėti, jog Piccolomini neiškreipdamas užrašydino ir paskelbė tai, ką girdėjo, bet neturime manyti, jog užrašyta viskas, kas Jeronimo papasakota. Bet ir to žiupsnelio su prisiglaudusiomis kitomis negausiomis žiniomis pakako europiečių vaizduotei užvaldyti – Piccolomini, o per jį ir Jeronimas Prahiškis, tuo metu suformavo stereotipinį Lietuvos įvaizdį, kurio likučiai Vakaruose galiojo dar XVII a.
Dabar galime grįžti prie Stryjkovskio, parašiusio bent du „šlovingosios lietuvių tautos“ istorijos variantus. Mums rūpi pirmasis, nespausdintas likęs iki 1978 m. Stryjkovskis savo laimei negalėjo paskaityti Grajausko, tad ir paminėti jo savo kūriniuose, bet buvo išstudijavęs daug kitų knygų, tarp jų – žymaus lenkų humanisto Liudviko Jodoko Decijaus (apie 1485–1545) istorinius raštus. Pasirodo, pastarasis, – su neslepiamu pasitenkinimu pabrėžia Stryjkovskis, – neturįs jokio supratimo, kas buvęs tas Jeronimas. Be abejo, tokia pastaba reiškia, kad jos autorius informuotas nepalyginti geriau. Nesunku tuo patikėti – Stryjkovskis buvo nemenkos erudicijos žmogus, Lietuvos istoriją suvokęs kaip savarankišką pasakojimą, o ne kaip pastabas Jogailaičių genealogijos paraštėse. Tad Lietuvos istorikas į pasakojimą įterpė korektišką enciklopedinę žinutę:
Aš beskaitydamas susiradau, kad tai buvęs mokytas vyras, čekas (ne tas Jeronimas, Huso mokytinis), kunigas iš Prahos, o Krokuvos pilyje buvo kanauninkas. Paskui, kai Jogaila, tapęs lenkų karaliumi, į krikščionių tikėjimą atvertinėjo gimtąją Lietuvą, tą Jeronimą Čeką iš Prahos padarė kanauninku Vilniuje, o šisai Lietuvai skelbė Dievo žodį.
Viskas čia teisinga, abejonę tik kelia vargiai patikrinamas teiginys, kad Jeronimas buvęs Vilniaus kanauninku – nesunku buvo supainioti jo priklausymą reguliniams kanauninkams su buvimu katedros kapitulos kanauninku (šiandieniai istorikai taip pat ima ir padaro tokią klaidą). Žinutė papildoma anekdotu, žinomu ir iš Piccolomini – kirsdamas šventąjį ąžuolą žmogus įsikirtęs koją, bet, žaizdą peržegnojus, šioji kaip mat sugijusi. Tiesa, čia esama keisto skirtumo: anot italo autoriaus anekdoto, veikėjas buvęs tiesiog „vienas, drąsesnis už kitus“ žmogus, o Stryjkovskis teigia, jog tai buvęs pats Jeronimas Prahiškis. Apgavo eruditą atmintis? Veikiausiai ne. Tai, ką mūsų istorikas sako toliau, turėtų sudominti kiekvieną mitologijos tyrėją:
Turėjau aš to Jeronimo seną veikalėlį, surašytą apie Lietuvą (stary komentarzyk o Litwie spisany); jį buvau gavęs iš velionio daktaro Sierpco Vilniuje. Paskui man, kadaise kareiviaujant, ėmė ir pražuvo – mielai dabar jį brangiai atpirkčiau.
Prisipažinsiu – perskaitęs šiuos žodžius akimirksniui netekau amo. Vienintelis krikščioniškos Europos atstovas, savo akimis matęs tuos žalčius, ugnį, šventvietes! Visa tai aprašęs! Ir – prapuolusi jo knyga... Kažkokia Borgueso verta istorija. Kaip sakė vienas popiežius vienam mūsų kalvinistui – Poverella Lituania! Vargšė lietaus šalis. Bet tokia digresija nedera šiam šiek tiek moksliniam mūsų pranešimui. Neišbrauksime jos, bet ir netęsime. Grįžkime prie reikalo.
Taigi – pirmiausia, iš ko gavo knygelę Stryjkovskis? Daktaras Sierpcas (kai kada rašoma Sieprc) – tai Albertas Grabovskis, Mikalojaus sūnus, kilęs iš Sierpco, miesto Plocko vyskupijoje. Pirmąsyk jis minimas 1529 m., kai buvo imatrikuliuotas Krokuvos universitete, bakalauro laipsnį čia gavo 1534 m., magistro – 1539 m. 1552 m. įvesdintas Vilniaus kanauninku, tada jis vadinamas medicinos daktaru. Gyveno daugiausia Vilniuje, regis, Pilies gatvėje. Buvo turtingas žmogus ir įžymus astrologas, tiesa, besivadovaująs „moksliniais“ principais, todėl ir katalikiškas: savo testamente teigė, jog numatydamas ateitį nesinaudojęs, kaip buvo kalbama, nekromantija, o tik „astronomijos dėsniais, pagal dangaus kūnų išsidėstymą ir planetų judėjimą“. Mirė 1570 m. Palaidotas Vilniaus katedros kanauninkų kriptoje.
Su juo bendravo mokesčių rinkėjas kalvinistas Teodoras Jevlašauskis per baisią 1566 m. Vilniuje siautusią epidemiją: „Gyvenau tuomet Vilniuje gan ilgai, lankydamasis pas daktarą Serpcą, kitus kanauninkus ir įvairius žmones, kurie taip pat per tokią epidemiją gyvi liko“. Albertas Grabovskis knygelę Stryjkovskiui turėjo padovanoti bent metais anksčiau, nes į kariuomenę pastarasis išėjo 1565-aisiais. Jo kario tarnybos pabaiga nurodoma 1573 m. Pirmą istorijos variantą Stryjkovskis rašė septynerius metus, 1571–1578 m. Tad knygelė bus pražuvusi veikiausiai tarp 1566–1570 m. Ką apie ją galime sužinoti iš šio probėkšmio paminėjimo?
Pirmiausia patį faktą – toks rašinys buvo ir jo autentiškumas nekelia abejonių. Tai tikrai to paties iš Lietuvos Vytauto išgarbinto misionieriaus tekstas. Galime paspėlioti, kad jį surašyti paskatino Piccolomini vizitas. Vargu ar Jeronimas mokytiesiems svečiams būtų nutylėjęs turįs rašytinį veikalėlį, skirtą jiems rūpimai temai. Ir Piccolomini būtų tai mums pranešęs. Tad tikėtina, jog iki šio apsilankymo knygelės dar nebuvo. Galbūt, pajutęs naują dėmesį savo keistai patirčiai, Jeronimas ir apsisprendė palikti jos aprašymą. Maža to, 1433 m. po daugelio metų vėl atvykęs į Krokuvą, jis čia galėjo savo atsiminimus ir surašyti, o kopiją palikti kapitulos ar universiteto bibliotekoje. Tikėtina, kad būsimasis Vilniaus kanauninkas studijuodamas Krokuvoje po šimto metų jį ir surado bei pats persirašė?
Žodį „atsiminimus“ pavartojome sąmoningai. Stryjkovskis nurodo knygelės žanrą: komentarzyk. Tai tolygu lotyniškam commentariolum. O początkach leidėja spėja, jog „Stryjkovskis tad turėjo kažin kokią Jeronimo Prahiškio surašytą trumpą Lietuvos istoriją“. Vargu ar tai tikslus apibūdinimas. Klasikinis XVI a. lotynų-prancūzų kalbų žodynas šį žodį apibrėžia kaip Papier journal et memorial. „Komentarėlis“ turėjo reikšti glaustus užrašus, paremtus asmenine patirtimi arba atsiminimus. Tai buvo ne „Lietuvos istorija“, o pastabos apie Lietuvą, jos gyvenseną ir religiją Jeronimo akimis. Faktas, kad Stryjkovskis skaitė tokį rašinį, verčia daug rimčiau žiūrėti į jo informaciją apie senovės lietuvių religiją.
Tik išsamus tyrimas gali parodyti galimus Prahiškio „komentarėlio“ pėdsakus Lietuvos istoriko
paliktoje pagonybės interpretacijoje. Pabaigai pasitenkinsime vienu Stryjkovskio O początkach fragmentu, kuriame galime nugirsti pradingusios knygelės aidą. Žinoma – tai pasakojimas apie Lietuvos krikštą. Dar kartą primenama istorija apie sužeistą Jeronimo koją ir stebuklingą jos pagijimą ir iškart tęsiama:
Paskui Jogaila liepė altorius suniokoti Ir Perkūną, stabą sidabro galva, ugniai atiduoti.
Taip pat jis įsakė nušluoti nuo žemės paviršiaus bokštą, iš kurio pranašautojai dievų vardu skelbdavo ateitį. Tikėtina, kad krikšto pasakojimo tąsa, neturinti atitikmenų kituose šaltiniuose, yra paimta taip pat iš Prahiškio knygelės. Tam tikrą tolimą atitikmenį galima rasti ir Piccolomini knygoje: Jeronimas sutikęs ugnies garbintojus, kurių kunigai duodavę atsakymus apie ligonių ateitį. Vienuolis įtikinęs žmones, jog tai esanti apgaulė, ir sugriovęs šventyklą (templum). Unikali ir Stryjkovskio pateikiama Perkūno (ugnies) – Žemininko (žemės ir derliaus) – „šliužo pavidalo“ Givojtos (duodančios „sveikus metus“) trejybė. Gal ir ji radosi iš tos pačios trumpos lietuvių religijos apžvalgos?
Šiaip ar taip, net ir fiziškai prapuolusi, knygelė per Stryjkovskio atmintį turėjo įsėlinti į jo Istorijų tekstą ir ten sulaukti mūsų dienų. Ar kas ją iš ten iškvies, priklausys ir nuo religijotyrininkų bei filologų noro užsiimti nepraktiškais dalykais, ir nuo tarptautinių naftos bei aukso kainų.