„Klausydamasis savo pacientų, pastebėjau, kad daugelis jų pavadina Prancūzijos prezidentą tiesiog vardu.
Atrodo, kad Nicolas įkūnija didžiausias jų fantazijas ir tuo pat metu baimes“, – prieš kelis mėnesius nurodė žinomas psichiatras.
Tuo tarpu kiti ekspertai ieško įvairių paties N.Sarkozy „negalavimų“.
Jeigu politikas būtų dar vaikas, jį drąsiai būtų galima pavadinti hiperaktyviu.
N.Sarkozy iš tiesų yra visur.
Apie vos daugiau negu metus Prancūziją valdantį lyderį jau išleista per šimtą knygų.
Prancūzijos žiniasklaida dar praėjusių metų rudenį pabandė skelbti „dieną be Sarkozy“. Nepavyko.
SuperSarko pravardę gavęs vadovas taip pasitiki savimi, jog kartais atrodo, kad jam nėra neišsprendžiamų problemų. Arba kad jų apskritai nėra.
Jis gali sau leisti valandą vėluoti pietų pas JAV vadovą G.W.Bushą, o per susitikimą su popiežiumi Benediktu XVI savo mobiliajame telefone skaityti trumpąsias žinutes.
Į Eliziejaus rūmus N.Sarkozy didingai įžengė su pažadais reformuoti pokyčių taip besibaidančią Prancūziją.
Patinka jums tai ar ne – N.Sarkozy iš tiesų keičia Prancūzijos ir galbūt net visos senosios Europos veidą.
Kiekvienas ES šį pusmetį pirmininkaujančios šalies lyderio žingsnis yra palydimas įspūdingomis fanfaromis.
N.Sarkozy neketina leisti, kad jo taip lauktos šlovės pusmetį apkartintų po visą Europą vilnijantys protestai dėl degalų kainų. Su stebinančiu užsidegimu jis vis mums nuolat kartoja: numarinti airių aptalžytą ES Reformų sutartį per anksti.
Ir rytoj Paryžiuje jis žada pasirodyti kaip didysis senų priešininkų taikytojas. Į Prancūzijos sostinę renkasi N.Sarkozy inicijuotos Viduržemio jūros sąjungos šalių lyderiai.
Vienoje gretoje turėtų stovėti Europos, Šiaurės Afrikos šalių, taip pat Izraelio, Libano, Sirijos ir Turkijos lyderiai.
O jau kitą dieną jiems griaudės Bastilijos paėmimo dienos patrankos.
Koks gi šios sąjungos tikslas? Kova su terorizmu, nelegali migracija, aplinkosauga Viduržemio jūros regione – tai tik kelios bėdos, kurias įveikti siekia N.Sarkozy.
Ir, suprantama, dar tvirčiau užsidėti įtakingiausio Europos vadovo karūną.
Visa tai nemenkai erzina dar visai neseniai galingiausia Europos lydere laikytą Vokietijos kanclerę A.Merkel.
Pajutęs slystančią įtaką, Berlynas įnirtingai kovojo, kad Viduržemio jūros sąjungoje Europai atstovautų ne vien pietinės žemyno šalys.
N.Sarkozy teko nusileisti.
Dabar planuojama, kad sąjungoje su Viduržemio jūros regiono partnerėmis lygiu balsu kalbės visos ES narės.
Savo požiūrį į N.Sarkozy Vokietijos kanclerė atskleidė ir po to, kai Prancūzijos lyderis pažadėjo nedelsiant išspręsti Airijos paspęstus spąstus ES Reformų sutarčiai.
„Nicolas, Prancūzijoje jūs galbūt esate karalius Saulė. Tačiau Europa yra kaip Vokietija – įvairių interesų koalicija.
Reikia turėti kantrybės ir prislopinti ambicijas“, – pamokė kolegą A.Merkel.
Bet N.Sarkozy nemėgsta veikti komandoje. Jis žengia vienas. Greitai. Nedvejodamas. Ir šildosi tikrų bei tariamų savo pergalių spinduliuose.
Štai praėjusią savaitę jis mėgavosi viso pasaulio dėmesiu, kai iškilmingai Paryžiuje sutiko iš Kolumbijos partizanų griaužtų išlaisvintą šios šalies politikę I.Betancourt.
Na, ir kas, kad pavyzdinę operaciją prieš partizanus surengė Kolumbijos pajėgos.
Džiaugsmo akimirką daugelis vis tiek prisiminė, kad Prancūzijos ir Kolumbijos pilietybes turinčios I.Betancourt išlaisvinimas buvo vienas iš N.Sarkozy rinkimų kampanijos pažadų.
Kaltinimai pavogus pergalę N.Sarkozy pusėn skriejo ir pernai. Tada jo dėka iš Libijos teisingumo griaužtų po daugiau nei aštuonerių metų ištrūko penkios Bulgarijos medikės.
Bulgarės kaltintos daugiau nei 400 vaikų užkrėtusios ŽIV, joms grėsė visą likusį gyvenimą praleisti Libijos kalėjime.
Atrodė, kad Europos pastangos susitarti su Libija jau seniai žlugusios.
Tačiau čia pasirodė N.Sarkozy. Sudaręs pelningų branduolinės energetikos sandorių su Libijos diktatoriumi M.alGaddafi, šis lyderis triumfuodamas parvežė bulgares namo.
Jokių pamokslų, tik gryna matematika.
Atrodo, N.Sarkozy puikiai žino, kaip savo šalį sugrąžinti į didžiosios politikos areną.
O ir metas tam tinkamas. Karalius Saulė visai Europai nušvito tada, kai iš Jungtinių Valstijų autoriteto belikusi tik suskilusi gelda.
Tuo pat metu Vašingtonas negali nesidžiaugti, kad po ilgų N.Sarkozy pirmtako J.Chiraco niurzgėjimo metų jis surado patikimą partnerį.
Vašingtone neliko nepastebėta, kad Paryžius remia griežtesnes sankcijas Iranui, norėtų pasiųsti daugiau karių į Afganistaną ir sugrįžti į NATO karines struktūras.
Galiausiai užmojų dėl bendrų karinių pajėgų N.Sarkozy turi ir čia, Europoje.
Niurzgėsite ar ne – N.Sarkozy neketina nurimti. Tik duokit kelią!