Ecce - Štai. IX sekmadienis po Sekminių

“Ecce” (štai) – vienas reikšmingiausių žodžių Romos katalikų liturgijos žodyne. Tardami “štai!“ nurodome patiriamą daiktą. Liturgijoje švenčiame Dievo patirtį. Nes Žodyje yra įkūnyta Dievo patirtis. Nes Meilė, įkūnyta Žodyje, yra žmogiškai patiriama. Kokiu tad būdu patiriame Dievą, švesdami liturgiją?

Klausimas yra itin aktualus. Kaip patirti Dievą?! Dar ir dar kartą įsisąmoninkime šio klausimo svarbą. Ir nesuklyskime. Nes juk žmonija klydo tūkstantmečiais. Ką žmonės vaidino ir vadina dievu ar dievais? Istorija mums pasakoja, kad “dievo” vardu įsivardijome įvairius gamtos reiškinius ar gyvasties formas: akmenis, medžius, žalčius, griausmus, “šventas” karves, “šventas” prostitutes, vyrišką falą, pop žvaigždę, tautos lyderį ir taip toliau. Kodėl žmonės taip lengvabūdiškai mėtosi “dievo” vardu?

Atsakymas, matyt, slypi mūsų patirčių poreikių paletėje. Mat juslumas yra prigimtinga žmogui. Juslinė patirtis yra būtina mūsų gyvasties raiškos dalis. Kuo didesnę adrenalino išskyrą išgyvename patirdami “kažką“, tuo labiau esame linkę tą “kažką” sudievinti. Vadinasi, kiekvieną reikšmingesnę emocinę patirtį, esame linkę sudievinti. Pavyzdžiui, kažkada labia bijojome perkūno griausmo. Vadinasi, Perkūnas buvo lietuvių dievas. Dabar mėgstame ir plėšomės dėl krepšinio. Vadinasi, krepšinis yra viena iš lietuvių religijų, o Ednis ar kitas mėgstamos komandos lyderis – dievas.

Krikščionybė yra Logos, Žodžio religija, kurios vienas iš pamatinių reikalavimų yra visapusiška protingosios žmogaus prigimties praktika. Ši prigimties dalis išvaduoja mus iš emocinių patirčių kalėjimo. Tiesa, iš pačių emocijų neišvaduoja. Ir nereikia. Tačiau nebeleidžia Dievu vadinti tai, kas yra žmogiška. Taigi ir kiekvienas, siekiantis pažinti Dievo slėpinius, pirmiausiai turi gerai įsisavinti pamatines, arba metafizines, filosofijos tiesas, kurios, anot Bažnyčios Tradicijos, teisingai ir išsamiai išskleidžia protingąją, arba logiškąją, žmogaus prigimtį. Būtent protingosios žmogaus prigimties praktika sudaro prielaidas pažinti ir patirtį Dievą kaip anapusybę, kaip Dvasią, kaip žmogaus prigimtį pranokstančią dovaną. “Štai Dievas, ir Jis man padeda” – štai patirtis sielos, kuri išgyvena Dievą. Ir šioje patirtyje nėra klaidos, nėra žmogiškumo, kuris sudievina savąją juslinę - psichinę patirtį.

Tai ką gi mes, prigimtinai juisliniai padarai, patiriame? Ar iš viso kažką patiriame, jeigu Dievas yra nepažinus ir žmogiškajai patirčiai nepasiekimas?

Dievas yra patiriamas tik dėka Jo suartėjimo su žmogiškąją prigimtimi, t.y. Įsikūnijimo. Jis tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų. Taip, Dievas prisistato mums žmogiškai. Ir kartu jis kviečia mus žmogiškai dalyvauti Jo kūno slėpiniuose. Taigi klausimas, kurį čia keliu, yra apie mūsų dalyvavimą Jo kūnos slėpiniuose būdą. Klausimas apie Dievą ir Jo patirtį yra iš esmės klausimas apie sakramentų praktikavimo kokybę. Kaip šio sekmadienio postkomunijos malda skelbia:

“Tui nobis, quaésumus, Dómine, COMMUNIO SACRAMENTI, et purificatiónem cónferat, et tríbuat unitátem. Per Dóminum nostrum Iesum Christum. Amen.“ – „Prašome, Viešpatie: lai BENDRYSTĖ tavajame SAKRAMENTE mums ir apvalymą atneša, ir suteikia vienybę. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Amen“

Tai kokiu būdu dalyvauti Jo dieviškajame žmogiškume ir per Jo prisiimtą žmogiškumą įžengti į jo dieviškumą? Atsakymas slypi vėl gi – Kryžiuje. Jo dieviškumas patiriamas Jo ir mūsų žmogiškumo mirtyje. Jo mirtyje ant Kryžiaus – Jo mylinčios, t.y. Dievo, prigimties atvertyje – mes pranokstame patys save. Kitaip tariant: Jo meilės prikeliančioje ir išganingoje mirtyje esame numarinami ir prikeliami. Ecce - Štai yra Dievo patirtis. Štai yra Dievas Jo kūno slėpinyje – sakramente. Štai kaip Dievas atsiveria ir yra patiriamas pačia giliausia sielos šerdimi, kai sąmoningai ir mylinčiai dalyvaujame Jo ir Bažnyčios sakramentų gyvenime.

“Qui mandúcat meam carnem, et bibit meum sánguinem, in me manet, et ego in eo, dicit Dóminus (Jn. 6, 5.7, Komunijos malda)“ - „Kas valgo manąjį kūną ir geria mano kraują – manyje pasilieka, ir aš jame“, – sako Viešpats.

Svarbu būti protingiems ir mylėti Dievą teisingai. Nesupagoninkime mūsų Dievo. Jis arti, kad būtų mumyse ir su mumis kaip Dievas, o ne kaip mūsų ribotos žmogystės dalis.