Apie ža­los dy­dį – ne „iš lu­bų“

Pa­ke­rų kai­me ūki­nin­kau­jan­ti Lo­re­ta Bag­do­nai­tė sa­kė, kad jos gy­vu­liai, nu­ė­ję pu­sę ki­lo­met­ro per ke­le­tą lau­kų, pa­te­ko į tre­čio­jo žmo­gaus lau­ką ir nu­ė­dė avi­žas.

– Žmo­nės man pa­skam­bi­no, nu­va­žiuo­ju aiš­kin­tis. Tie, per ku­rių kvie­čių lau­ką per­bri­do gy­vu­liai, sa­kė, jog be 500 Lt neap­si­ei­siu. O tas, ku­riam tik­rai pu­sę hek­ta­ro avi­žų nu­ė­dė, ėmė skai­čiuo­ti, kiek bū­tų ga­lė­jęs pri­kul­ti, ir taip pat nu­spren­dė, kad pa­da­ry­ta 500 Lt ža­la. Ir vie­nam, ir ki­tam po ly­giai. Yra te­kę gir­dė­ti, kad drau­di­mo kom­pa­ni­ja, at­ly­gi­nan­ti pra­žu­vu­sio der­liaus nuos­to­lius, skai­čiuo­ja, kiek au­ga­lų žu­vo, kiek li­ko, ir pa­gal tai kom­pen­suo­ja. Gal ir čia yra ko­kia tvar­ka? Kur kreip­tis, kad ta ža­la bū­tų įver­tin­ta tei­sin­gai, o ne „iš lu­bų“, pa­gal sa­vo su­pra­ti­mą? – klau­sė L.Bag­do­nai­tė.

Su šiuo klau­si­mu krei­pė­mės į Plun­gės r. sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ju­ri­di­nio ir per­so­na­lo sky­riaus ve­dė­ją Jo­ną Ga­siū­ną.

– Ta ša­lis, ku­ri ne­su­tin­ka su pa­siū­ly­tu ža­los at­ly­gi­ni­mo dy­džiu, tu­ri kreip­tis į se­niū­ni­ją. Api­bū­di­nęs si­tu­a­ci­ją se­niū­nui ar ki­tam at­sa­kin­gam se­niū­ni­jos dar­buo­to­jui, žmo­gus raš­tu iš­dės­to įvy­kio ap­lin­ky­bes, sa­vo mo­ty­vus, ko­dėl, jo ma­ny­mu, su­ma tu­rė­tų bū­ti ki­to­kia, ir pra­šo su­da­ry­ti ko­mi­si­ją. Pi­lie­čio pra­šy­mo pa­grin­du se­niū­ni­jo­je su­da­ro­ma ko­mi­si­ja, pa­pras­tai su­si­de­dan­ti iš tri­jų na­rių. Pa­gei­dau­ti­na, kad su že­me su­si­ju­siuo­se gin­čuo­se į ko­mi­si­ją bū­tų įtrauk­tas se­niū­ni­jos že­mės ūkio spe­cia­lis­tas. At­vy­kę į vie­tą ko­mi­si­jos na­riai įver­ti­na pa­da­ry­tą ža­lą ir kal­ti­nin­kui pa­siū­lo ją su­mo­kė­ti, – sa­kė J.Ga­siū­nas.

L.Bag­do­nai­tę do­mi­no, ar mi­nė­tos iš­lai­dos tu­rė­tų bū­ti įtrauk­tos į jos ūky­je ve­da­mą bu­hal­te­ri­nę ap­skai­tą. Sa­vi­val­dy­bės ju­ris­tas tuo klau­si­mu pa­aiš­ki­no:

– Čia yra pri­va­tūs rei­ka­lai – pri­va­tus as­muo ža­lą pa­da­rė pri­va­čiam as­me­niui, tai­gi at­si­skai­to tar­pu­sa­vy­je. O kad ža­los at­ly­gi­ni­mo fak­tas ne­kel­tų abe­jo­nių, rei­kė­tų pa­im­ti raš­te­lį, ku­ria­me bū­tų nu­ro­dy­ta su­mo­kė­ta su­ma ir tai pa­tvir­tin­ta pa­ra­šu. Šio do­ku­men­to vie­nas eg­zem­plio­rius ati­duo­da­mas nu­ken­tė­ju­sia­jam, ki­tą pa­si­lie­ka kal­ti­nin­kas. Į mi­nė­tą pro­ce­dū­rą kaip liu­di­nin­kas dar ga­lė­tų bū­ti pa­kvies­tas tre­čia­sis as­muo, tar­ki­me, se­niū­ni­jos dar­buo­to­jas. Ki­taip sa­kant, su­ra­šo­mas pi­ni­gų per­da­vi­mo–pri­ėmi­mo ak­tas. Jei­gu ko­mi­si­jos spren­di­mas ku­rios nors kon­flik­to pu­sės ne­ten­ki­na, ga­li­ma kreip­tis į teis­mą, jis ir nu­sta­tys tik­rą­ją ža­lą.

Plun­gės r. že­mės ūkio sky­riaus ve­dė­jas Al­gir­das Mi­ka sa­kė, kad at­ve­jų, kai se­niū­ni­jo­se ten­ka su­da­ry­ti ko­mi­si­jas ža­lai įver­tin­ti, daž­nai ne­bū­na – vie­nas ki­tas įvy­kis per me­tus. Pa­pras­tai at­si­tin­ka taip, kad, ko­mi­si­jai pra­dė­jus dar­bą, žmo­nės su­si­ta­ria, ža­lą at­ly­gi­na – ir rei­ka­las iš­spręs­tas. – Si­tu­a­ci­jų bū­na įvai­rių – kai­my­no gy­vu­liai dar­žą iš­min­džio­jo, pa­sė­lius su­try­pė, nu­ga­nė ar tech­ni­ka iš­va­ži­nė­jo. Bet daž­niau­siai nuos­to­lių pri­da­ro lau­ki­niai žvė­rys, ko­mi­si­ja taip pat ver­ti­na ir įvai­rių gam­tos sti­chi­jų ūki­nin­kams pa­da­ry­tą ža­lą, – sa­kė A.Mi­ka.

L.Bag­do­nai­tė pui­kiai su­pran­ta, kad jos gy­vu­liai pa­da­rė kai­my­nams ža­los, pa­si­ry­žu­si ją at­ly­gin­ti. Tik no­ri, kad pa­gei­dau­ja­ma su­ma bū­tų pa­grįs­ta, pri­lygs­tan­ti pa­da­ry­tiems nuos­to­liams.