Su Aminat susitikome mažose Baltijos čečėnų bendrijai priklausančiose patalpose.
Ant sienų kabo nužudyto Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo portretas, Čečėnijos vėliava, herbas, kita tautinė atributika.
Šalia stovi ir maža Gedimino pilies kopija.
Savo šalyje Aminat dirbo užsienio reikalų ministerijoje. 1994 metais ji buvo išsiųsta į Lietuvą dirbti informacijos centre ir skleisti žinias apie Čečėniją.
„Atvažiavau į nežinomą šalį visai viena. Tai buvo apskritai pirmoji mano kelionė į užsienį. Apsiprasti Vilniuje man buvo labai sunku. Visą laiką norėjau grįžti į tėvynę.
Vis atrodė, kad jau rytoj išvažiuosiu, na gal po savaitės ar mėnesio. Bet štai aš Vilniuje jau beveik 14 metų ir jau pamilau šį miestą. Čia susiradau puikių draugų. Žinau, kad kada nors tikrai grįšiu gyventi į Čečėniją, bet Vilniaus pasiilgsiu“, – šypsosi Aminat.
- Koks buvo pirmasis įspūdis, kai atvykote į Vilnių?
- Vilnius man pasirodė labai liūdnas miestas. Atvažiavau rudens pradžioje. Oras buvo apniukęs, žmonės vaikščiojo paniurę. Nemačiau nė vieno besišypsančio žmogaus.
Miestas man pasirodė apleistas, lyg apsnūdęs, nuobodus. Pastatai seni, neremontuoti.
Galbūt toks įspūdis susidarė, nes atvykau iš saulėtosios Čečėnijos, kurioje dar nevyko karas. Ten žmonės daug šypsojosi ir buvo laimingi.
- Kaip pasikeitė sostinė per 14 metų, kuriuos čia praleidote?
- Vilnius keitėsi mano akyse. Ir keitėsi į gerąją pusę. Miestas tapo gražus. Labai pasikeitė Gedimino prospektas, Pilies ir Didžioji gatvė.
Daug keliavau po Europą: Belgiją, Olandiją, Vokietiją, Skandinaviją.
Vilniaus centras ir Senamiestis tikrai atrodo ne ką prasčiau nei kitų Europos šalių sostinės.
Vilniečių gyvenimo tempas paspartėjo. Atsirado daugiau energijos, miestas tarytum pabudo, pasitraukė niūrumas ir liūdesys. Netgi atrodo, kad ir saulės dabar daugiau.
- O žmonės ar pasikeitė?
- Pasikeitė. Vilniečiai ėmė gražiau rengtis, jų veiduose dažniau švyti šypsenos. Labai gražios yra lietuvės. Jos kur kas lieknesnės ir aukštesnės už visas kitas europietes.
- Kas bendro tarp lietuvių ir čečėnų? Įžvelgėte daugiau panašumų ar skirtumų?
- Tik atvykusi į Lietuvą pastebėjau daug panašumų tarp lietuvių moterų ir čečėnių. Jų elgsena man pasirodė panaši.
Tiek vienos, tiek kitos tautos moterys yra santūrios, mandagios, dėmesingos kitam žmogui, išauklėtos.
O štai vyrų charakteriai skiriasi. Čečėnai temperamentingi. O lietuviai santūresni, mažakalbiai, darbštūs.
Lietuvoje aš dažniausiai bendrauju su vyresnio amžiaus žmonėmis. Su tais, kurie patyrė represijas, buvo įkalinti ar ištremti į Sibirą. Tokie žmonės supranta čečėnų tautos skausmą ir laisvės siekį.
- Gyvenimas Lietuvoje tikriausiai labai skiriasi nuo gyvenimo Čečėnijoje?
- Tikrai labai. Karas Čečėnijoje dar nesibaigė. Šalyje pilna ginkluotų rusų kareivių, sproginėja minos, vyksta susirėmimai. Tai kelia įtampą. 80 procentų gyventojų neturi darbo.
Čečėnų likę gal apie 800 tūkstančių. Žmones kankina ligos.
Gydytojai nustatė, kad 30 procentų gyventojų serga vėžiu, siaučia tuberkuliozė.
52 procentai naujagimių turi įgimtų negalių, jie gimsta jau sirgdami vėžiu ar tuberkulioze. 37 procentai naujagimių miršta per pirmuosius gyvenimo metus. Visa tai dėl nuolatinių karų, žmonių patiriamo streso.
Kartais baltu pavydu pavydžiu lietuviams. Jūs turite tiek daug galimybių, tik gal ne visada tai įvertinate. Jūs gyvenate savo šalyje, aplinkui skamba jūsų gimtoji kalba. Tai didelė laimė. Tik tas, kuris to neteko, gali tą laimę suvokti.
Čečėnams brukama rusų kalba. Mokyklose, universitetuose, darbovietėse – visur skamba rusų kalba. Tik dvi valandas per dieną televizija transliuoja laidas čečėnų kalba. Šalyje yra per 20 spaudos leidinių. Visi jie, išskyrus vieną, leidžiami rusų kalba.
- Tačiau jaunimas dabar bėga iš Lietuvos, skundžiasi, kad čia gyventi sunku. Į užsienį juos vilioja geriau mokamas darbas, kokybiškesnės studijos.
- Taip, bet yra tokia taisyklė, kad gera vieta ilgai tuščia nebūna. Išvykėlių vietas užims atvykėliai iš užsienio.
Žinoma, materialinė gerovė jaunam žmogui yra labai svarbu. Tačiau pinigai negali priversti pamiršti tikrųjų vertybių: savo žemės, tautos, kalbos.
Ilgiau pagyvenę užsienyje jauni žmonės apsipranta, paskui jie bijo grįžti namo, galvoja, kad neuždirbs čia tiek daug pinigų, nebemokės prisitaikyti.
Padirbėję ar baigę studijas jaunuoliai grįžta į Lietuvą, bet tokių per mažai.
- Ar daug čečėnų gyvena Vilniuje?
- Gal apie 10 žmonių. Iš viso Lietuvoje yra apie 200 čečėnų. Jie dirba statybininkais, kirpėjais, virėjais.
Bet dauguma mano tautiečių keliauja toliau į Europą. Kiekvieną dieną Baltarusijos ir Lenkijos sieną kerta 30-50 čečėnų. Žmonės bėga iš šalies, nes jie bijo, kad bus ir trečiasis, dar baisesnis karas.
- Ar turite Vilniuje savo mėgstamiausią vietą?
- Labiausiai mėgstu pasivaikščioti Neries pakrante Žvėryne. Tai gražus, tylus, ramus gamtos kampelis.
Kartais net norisi sustoti ir nupiešti tą grožį. Prie upės pailsiu nuo kasdienybės, pamirštu problemas.
Vaikštinėti pakrante labai patiko ir mano seseriai, kuri buvo atvykusi į Vilnių manęs aplankyti. Užsukdavome ir į Vingio parką.
- Kas labiausiai nepatinka mieste?
- Matau, kad miestu yra rūpinamasi, jis gražėja. Bet nesuprantu vilniečių, kurie šunis vedžioja vaikų žaidimo aikštelėse. Šunys atlieka gamtinius reikalus, o toje vietoje paskui žaidžia mažyliai.
Mieste daug plakatų, skatinančių šunų augintojus sutvarkyti tai, ką palieka keturkojai.
Mano name gyvena sutuoktiniai, kurie augina du puikius šunis. Iš pradžių mačiau, kad kaimynai surinkdavo šunų išmatas, bet po kurio laiko jie nustojo tai daryti.