Vaikinas jau siūlosi ją nupirkti, o ji ir vėl sumirksi: „Na, ne, nepirk, tikrai nereikia. Ne, ne, viskas gerai, nė kiek nenusiminsiu, juk čia tik apyrankė, bet tokia graži... Ne, nepirk, nereikia... Na, čia juk tavo pinigai, spręsti tau“. Vėl šypteli: „Na, jei jau taip nori, perkam.
Apyrankė papuošia gudruolės riešą, o vaikino piniginė palengvėjusi keliomis šimtinėmis – prireikė vos kelių minučių.
Susinervinusi bėgte išbėgu iš prekybos centro. Supratau, kad esu nevykėlė, šlaistausi viena gatvėmis, laukdama tikrų jausmų, o to išsvajotojo vis nesimato. Velniop tą moralę, Gunda, metas keisti įvaizdį ir susirasti turtingą vyrą, kaip mano teta sakydavo: „Jei negali nugalėti – prisitaikyk“.
Užteks svajoti apie princą, bet ir kažkokio apsileidėlio nenoriu. Kartą viena įsižeidusi kaimynė pasakė: „Gana riesti nosį ir maivytis, va, mano gražuolėlis Antanėlis dar nevedęs, neturi merginos, o tu man visai į marčias tiktum“.
Palingavau galvą: na, jau ne, mamele, bet tavo nerangiam lepūnėliui cepelinų nevirsiu, pati kalta, kad jis žmonos nesusiranda, trisdešimtmetis, o pats apsirengti be tavo pagalbos nesugeba. Jau numanau, kaip gyventume visi trys po vienu stogu, kas rytą matyčiau susiraukusį anytos veidą ir vietoj paprasto „labas rytas“ liktų ištarti „labas rytas, jūsų sūnus buvo nuostabus! Kur pusryčiai?“
Žinoma, garsiai jai to nesakiau, nors galbūt vertėjo. Nesulaukusi jokio atsakymo pradėjo piktai burnoti: „Pamatysi, dar pamatysi, keliais šliaužiosi rėkdama „šiokį tokį, jau bent kokį“, geresnio negausi, senmergė liksi“. Ir kodėl žmonės elgiasi taip, lyg santykiai būtų kokia nors prekybos centro akcija ar užsilikusių prekių išpardavimas? Juokinga.
Bet mano noras – aiškus ir paprastas, o norint kažką gauti, pirmiausia reikia investuoti. Pasimaiviusi prieš veidrodį nutariau, kad trauksiu į kirpyklą, šiek tiek pašviesinsiu savo alaus spalvos plaukus – galbūt pradės geriau sektis.
Prisipažinsiu, turiu kirpyklų fobiją, todėl viešnia ten esu reta, o bijoti tikrai yra ko, kai visos aplinkui skundžiasi, kad ne taip apkirpo, ne taip nudažė. Ir tikrai, net pažiūrėti baisu, vis prisimenu savo verkiančią tetą, žirkles jos rankose ir bandymą padailinti nesančią šukuoseną, Antanėlio mama su rožiniais plaukais vaikščiojo, dažai per silpni buvo, nesigavo norima spalva ir daug tokių pavyzdžių aplinkui, sakyk nesakęs, vis tiek nukirps kiek ir kaip patinka, nors ir trisdešimt centimetrų nurėš, o paskui rinkis garbanas ir nešk priauginimo procedūrai.
Žinoma, aš tikėjausi geriausio, išsirinkau neprastą saloną, kur už solidžią sumą norėjau gauti malonų aptarnavimą ir gerą kokybę. Kirpėja pasirodė pakankamai miela, prašė atsipalaiduoti. Išdėsčiau savo pageidavimus, pakartojau lėtai, aiškiai dar porą kartų, linktelėjo, pamaniusi, kad suprato, šiek tiek nurimau.
Prasidėjo plaukų šviesinimo procedūra, per kurią turėjau daug laiko, todėl vis mąsčiau, kaip atrodysiu išėjusi iš kirpyklos, jau mačiau susižavėjusius žvilgsnius ir tai glostė savimeilę. Tuo metu abi kolegės keikė savo vyrus kiek įmanydamos. Viena skundėsi, kad vyras nusivedė į krepšinį ir liepė žiūrėti, o ji užtai dvi savaites su juo nekalbėjo. Keista moteriškė, džiaugtųsi, kad taip dėmesį parodė, o ne su draugais alų kur gėrė.
Kartą buvusį draugą į varžybas tempiausi, bet jis tikriausiai net taisyklių gerai neišmanė. Manau, kad daugeliui vyrų, kitaip nei mums, moterims, krepšinis svarbus tik dėl pačio ritualo – alus, draugai, užkanda, patriotizmas.
Liūdna žiūrėti, kai akyse - suvaidintas azartas. Bet ši kirpėja ne iš tų moterų, kurioms patiktų krepšinis, tikriausiai ir siaubo filmo su saviškiu kartu neitų žiūrėti, iš balso sprendžiu, kad jos pačios gyvenimas prilygsta šiam filmų žanrui. Vyliausi, kad bent savo srities specialistė ji gera, nors būtų naivu kažko tikėtis šiais laikais, kai net daktarai nesutinka nemokamai gydyti.
Neseniai buvau poliklinikoje. Eilės milžiniškos, sakė, reikės du mėnesius laukti, kol gydytoja galės priimti, o jei sutikčiau už vizitą sumokėti, vieta atsirastų jau poryt.
Šyptelėjau – per du mėnesius tikriausiai jau ir pasveiksiu. Prieš mane stovintis senelis nusišluostė ašarą ir numojo ranka, o viena senutė neiškentusi puolė garsiai burnoti: „Kur senas žmogus tiek pinigų gaus? O po dviejų mėnesių kažin ar jau daktaro reikės? Dabar elitas privačiose poliklinikose gydosi, kad nereiktų eilėse stovėti ir nuskriaustų žmonių veidų matyti“.
O kam dabar lengva? Taip man bemąstant prie manęs priėjo senelis, paėmė už rankų ir pasakė: „Vaikeli, kol gali, bėk iš čia, išvažiuok kur nors, negeri dalykai vyksta, jūs jauni, dar turite progų išsigelbėti“. Sustingau, o jis nuėjo tolyn, palikdamas savo vizito numerėlį šiukšliadėžėje. Supratau – neprireiks. Aš ir stengiuosi kažką savo gyvenime pakeisti, juk šviesūs plaukai – šviesi ateitis. Su peroksido pagalba lietuvės ir gimtinėje neblogai sukasi.
Atėjo laikas pasižiūrėti darbo rezultatų. Kilo įtarimas, kad per ilgai jos kavą pasislėpusios gėrė, juk nenorėjau likti be plaukų. Mano nelaimei, spalva išėjo tragiška – apačioje šviesiau, viršuje – tamsiau, lyg nevienodais dažais būtų dažyta. Kirpėjos šypsena taip pat buvo dirbtinė, pripažino, kad reikia dar kartelį šviesinti, žinoma, tai kainuos. O kad plaukai ne taip nukentėtų, reikia padaryti kaukę, taip pat už papildomą mokestį.
Leidau daryti ką nori, kad tik su tokia spalva netektų namo grįžti, bet ir po poros valandų rezultatas nedžiugino. Kirpėja guodė, kad po keleto savaičių dažai turėtų šiek tiek nusiplauti. O kaip vaikščioti iki tol, jei atrodau kaip kaimynė Leokadija, tik skirtumas tas, kad plaukus ji dažo namuose, o aš pasiklioviau profesionale? Dabar į darbą teks eiti pasislėpus po kepure, kad visi pirštais neužbadytų.
Supratau, kad blondine per dieną netampama, tai užkoduota genuose ir jau nieko čia neišmoksi. O gaila. Kam daug dirbti, jei viską gali gauti nusišypsojusi ir pamirksėjusi?
Tada iškart už kokio „leksuso“ vairo sėdėčiau, į Bora Bora salą keliaučiau, o dabar teks pėdinti į darbą su nauja šukuosena ir kęsti kolegų patyčias. Gal ir gerai, bent už pavadėlio niekas prisirišęs nevedžios, o ir man nereikės tenkinti kokio nors be galo nuobodaus tipo užgaidų. Būti blondine – irgi darbas. Kaip sakoma – protingos moterys nenusiteikusios prieš vyrus, jos su jais draugauja, tiksliau – greitai ir neskausmingai palengvina piniginės turinį, o vėliau tą tuštumą kitais būdais sugeba užpildyti. Tačiau aš nenoriu būti daiktu, nes esu žmogus. Nevykėlė.