Arba abejotinos reputacijos name, kurių bendragyventojų dažnai nepažįsta, o tarp jų, kaip vilkai tarp avių, sukasi visokio plauko tipai. Kad dirba be sutarčių, nežinodami, ar rytoj gaus algą, ar jiems priklauso kokios nors socialinės garantijos, ir labai bijodami susirgti – juk išmes iš darbo. Tokios pikantiškos detalės išaiškėja tik tada, kai atsitinka nelaimė ar tragedija.
Ne visiems emigrantams gyvenimėlis užsienyje saldus, bet grįžę namo jie piešia jei ne puikaus savo gyvenimo vaizdelius, tai bent jau demonstruoja pluoštus pinigų.
Praverčia gaji savybė – vaidinti, kad man gerai, slėpti nuoskaudas, problemas, niekinti likusius Lietuvoje vargšus - mokytojus, gydytojus, padavėjus, kitus nepasprukusius į išsvajotą užsienį. Gerbti tik verslininkus ir sėdinčius biurokratų sostuose.
Žinoma, jei likau Lietuvoje, galioja kitoks elgesio kodas – kuo garsiau zyzti, kaip man blogai, kokia bloga valdžia. Dažnai nepajudinant nė piršto, kad kas nors pagerėtų, net neinant balsuoti ir po to kaltinant, kad „runkeliai“ išrinko blogą valdžią.
Tačiau jei aš emigrantas – automatiškai mane visi Lietuvoje turi laikyti laimės kūdikiu. Juk niekas nežino, kaip aš iš tikrųjų tame užsienyje gyvenu. Todėl straipsniai apie užsienyje gyvenančių lietuvių problemas sukelia didžiulę pykčio audrą tarp emigrantų.
Man atrodo – žinau, kodėl.
Žmogus, vos suprasdamas, ką jam sako kolegos ar darbdavys, dirba visą darbo dieną – nešioja laikraščius, plauna indus, valo kambarius, pjauna pievagrybius, nors gal turi aukštąjį išsilavinimą. Gįžus į savo būstą ar laisvalaikiu nuėjus į biblioteką dažnai laukia tik tokia kultūringa ir kūrybiška pramoga – straipsnių apie save, emigrantą, internete skaitymas ir komentarų rašymas.
Puikus išradimas – straipsnio komentavimas internete. Kažkas parašė, aš perskaičiau (dažnai nelabai suvokdamas, kas parašyta), pasipiktinau ir iš to įniršio „nusilengvinau“, į šuns dienas išdėdamas idiotą straipsnio autorių ar straipsnyje aprašytą kitą emigrantą. Nebaisu, nes vistiek niekas nesužinos, kas drėbė įžeidimus ar niekuo nepagrįstus kaltinimus. Ir palengvėjo, nes visą dieną linkčiodamas ir pataikaudamas darbdaviui, nemokėdamas nei išreikšti savo minčių užsienietiškai, nei suprasdamas vietines aktualijas ir nuolat jausdamasis antrarūšiu dabar nors virtualiai pasijaučiu autoritetu – juk esu emigracijos žinovas, gyvenu užsienyje.
Kol rašomi pagiriamieji straipsniai apie Airijos lietuvius, kaip jie gražiai linksminasi, tol niekam niekas neužkliūva, ir daug komentarų tokie straipsniai nesulaukia. Kai siekiant informuoti tautiečius, kad jie nepakliūtų ant sukčių kabliuko, parašomas straipsnis apie riziką būti įdarbintam per agentūras, lietuviams nebepatinka. „Propagandinis straipsnis!“ – rėkia.
Žmogus išvažiuoja uždarbiauti į užsienį, palieka Lietuvoje vaikus. Kiekvieną dieną skauda dėl jų širdį – rūpi, kaip jie ten, palikti su močiute ar kaimynais, persekioja kaltės jausmas. Žino – negerai, graužia sąžinė, bet nematė kitos išeities. Ir kankinasi, gyvena su ta kančia. Tačiau sukanda dantis, guodžiasi, teisinasi patys sau – kol kas būsiu tame užsienyje, uždirbsiu pinigų, na, o paskui viskas bus gerai.
Pasirodo straipsnis apie paliktus Lietuvoje vaikus ir kad tai jiems – didelė psichologinė trauma, galinti palikti pėdsakus likusiam gyvenimui.
Emigrantas susijaudina, įtūžta – juk rašoma apie jį, nes jis irgi paliko vaikus! Ką dabar apie jį pagalvos namiškiai, draugai? Drebia komentarą: „Kvailas žurnalistas, nesąmones rašo, užsakomasis propagandinis straipsnis, man viskas gerai, kur žiūri Lietuvos valdžia?..“
Straipsnis apie lietuvių diskriminaciją Anglijoje, tyčiojimasis iš lietuvių mokinių Airijos mokykloje – vėl komentatorių riksmas: „Tai neteisybė, žurnaliūgos nieko nežino, kvailiai, tik pinigus gauna už užsakomuosius straipsnius. Mes gyvename Airijoje, Anglijoje, Norvegijoje, mums viskas gerai, neterškite garbingo mūsų vardo!“
Straipsnis apie nusikaltėlius užsienyje – ir vėl emigrantai klykia: „Niekšai, rašote tik apie neigiamus dalykus, nieko nežinote, nesuprantate, o kiek čia mūsų nuostabiai gyvena ir puikius, prestižinius darbus dirba, yra visų gerbiami – kodėl apie tuos nerašote?“
Straipsnis apie Airijos bendruomenės veikėją, kuri balotiruojasi į Seimą – ir šlykščiausių komentarų lavina: „Dar tokiu tik nuo...u truko i seima“, „Durneli , tada vaziavom pagal darbo vizas, o tu asile, turbut, dar ysciose buvai, taip, kad uzciaupk savo snuki ir, kad taves daugiau cia nematyciau, aisku gaidy lietuviskas, pyderose.ble su kokiu malonumu tau snuki ismalciau berasti malaletka“ (citatos).
Liūdnas ir bejėgiškas taškymasis savo emocinėmis nuoskaudomis, tarsi pūliais, internetete, nes kiti saviraiškos būdai dažnam neprieinami.
Tokie pykčio proveržiai – geriausia indikacija, kad straipsnis palietė rimtą temą, kad daugumai skauda, tačiau tas skausmas dangstomas piktais, nekultūringais komentarais. Paskaitęs juos jautiesi tarsi būtum įkišęs galvą į lauko tualeto skylę ar atidengęs gangrenuojančią žaizdą – kvapą užgniaužia baisi smarvė.
Juk rašo ne būtent apie tave, žmogau, o kelia problemą. Kodėl taip nirštate?
Todėl, kad iš tikrųjų skauda. Todėl, kad problema egzistuoja, tik nemokame ir nenorime jos spręsti. Emigranto įniršis – psichologo ar net psichiatro dėmesio reikalaujantis dalykas. Tik kad tokiam specialistui nėra nei pinigų, nei galimybės – juk užsienyje lietuviškai kalbančių medikų sunkiai sekasi rasti. Taip ir kankinamasi su kerojančiomis savyje nuoskaudomis ir neapykanta, kurios kaip pritvinkusios votys išsiveržia anonimiškai.
Dažnas emigrantas slepia nykią baimę: nežinia ar rytoj turės darbą, ar tikrai kitoje šalyje pavyks užsikabinti, pasilikti, kamuoja ilgesys – šeimos ir Tėvynės, kurią vos neprivalu dergti ant kiekvieno kampo ir jos gėdytis. Žino, kad tuoj vėl skaudančia širdimi paliks vaikus ir grįš į vergo gyvenimą užsienyje. O jei su vaikais – tai kamuos jų adaptacijos užsienyje problemos. Ir suvokimas, kad vietiniams užsienio šalyje esi įdomus tik kaip pigi ir nuolanki darbo jėga.
Bet Lietuvoje privalu girtis – tegul pavydi. Lietuva – šou šalis, kurioje garbinami puošnios gražuolės ir kieti pinigingi vyrukai. Užsienyje uždirbti pinigai leidžia nors išoriškai tapti panašiu į vienadienę lietuvišką žvaigždutę. Tegul nežino, kaip aš iš tikrųjų gyvenu ar jaučiuosi – Lietuvoje nueisiu į SPA, apsivilksiu naujus kailinius, užsidėsiu savimi patenkinto turtingo žmogaus kaukę, prisikrausiu „Maximoje“ pilną vežimėlį, lietuviškai prabilsiu su užsienietišku akcentu ir parodysiu visiems – man gerai!
Trumpam į tėvynę grįžusio emigranto išorė iš koto verčia, o socialinės ir emocinės piktžaizdės taip ir lieka negydytos.
Jei protingam žmogui skauda, jis eina pas gydytoją, aiškinasi, kuo ir kodėl serga, o po to – gydo. Daugelis lietuvių mąsto kitaip: „Palauksiu ir gal praeis, o į tą žaizdą nežiūrėsiu, dėmesio nekreipsiu, tiesiog pasipudruosiu, gražiai apsirengsiu, pasipurkšiu prancūziškais kvepalais, ir visiems tegu atrodo, kad esu laimingiausias pasaulio žmogus“.
Kartą kaime girdėjau tokią išmintį: „Danties gydyti nereikia, jei ir skauda – savaime praeis, dantis išgels ir nebeskaudės“. Baisus, pajuodęs dantis, smarvė iš burnos – nieko tokio, pakentėsi. O paskui nebesišypsosi, arba geriausiu atveju – įsidėsi dirbtinį, bet jokiu būdu negydysi.
Emigracijos problemos – kaip tie slepiami, gendantys dantys. Priprantame gyventi su nuolat geliančia siela, nesprendžiant problemos iš esmės. Atrodo – taip ir reikia, kitaip ir būti negali. O juk vistiek skauda. Ir ne tik skauda – negydomos ligos įsisenėja, komplikuojasi. Kamuojami to nuolatinio gėlimo daugelis tampa piktais, nepakančiais, ir tikriausiai net patys nesupranta, kodėl.
Nenoriu raginti ieškoti blogio, bet išvažiavusiems būtų pats laikas pažvelgti teisybei į akis ir bent jau išdrįsti atvirai kalbėti apie emigracijos skaudulius.
Apie tai turėtų prabilti ir savo įvaizdžiu susirūpinusios užsienio lietuvių bendruomenės, kurios, užmerkdamos akis į daugumos į užsienį suvažiavusių lietuvių problemas, tampa „aukštuomenės“ klubais, kurių veikla skirta savo tuštybei patenkinti – renginiai, prakalbos, apdovanojimai, susitikimai su diplomatais ir iš Lietuvos atvykstančia valdžia bei paraiškos pinigams iš Lietuvos. Emigracijos skauduliams nelieka nei laiko, nei noro.
Lietuvos valdžiai reikėtų rimtai susimąstyti apie tai, kodėl žmonės dažnai skaudančia širdimi sprunka iš Lietuvos, nerasdami joje savo vietos, net ir sunkiai dirbdami nesugeba pragyventi. Kodėl baigusiems aukštąjį mokslą jaunuoliams – šalies ateičiai - mokama juokinga alga, neleidžianti įsigyti savo būsto, be nepriteklių gyventi, kurti šeimos?
Tai tik kelios priežastys, pasmerkiančios Lietuvos žmones nelaimėlių emigrantų daliai.
Netikiu, kad būtų neįmanoma šių problemų išspręsti, jei būtų užkertamas kelias blogybių ištakoms, o ne butaforiškai lopomos pasekmės. Į užsienį už Lietuvos pinigus važinėjančios „agitbrigados“, kviečiančios lietuvius grįžti į tėvynę (https://www.lrytas.lt/-12160960591213881703-p1-emigrantai-raginimus-sugr%C4%AF%C5%BEti-%C4%8Dikagos-lietuviai-pavadino-humoro-vakaru.htm), reikalo neištaisys.
P.S. Apie mano šlykščią išvaizdą, bjaurų charakterį ir kvailumą komentarų rašyti nesivarginkite, nes jų neskaitysiu.