Tvar­ko­si, kaip šir­dis lie­pia

Jų so­dy­ba bu­vo pri­pa­žin­ta gra­žiau­siai tvar­ko­ma ne tik Pa­ne­mu­nės se­niū­ni­jo­je, bet ir vi­sa­me Kau­ne. Šei­mi­nin­kai įsi­ti­ki­nę, kad vi­sa, kas su­pa žmo­nes, yra Kū­rė­jo so­das, te­rei­kia jį my­lė­ti ir rū­pes­tin­gai pri­žiū­rė­ti.

Tik pri­ar­tė­jęs prie Da­nu­tės ir Vy­do so­dy­bos pa­si­jun­ti lau­kia­mas sve­čias. Per tvo­rą gat­vės pu­sėn žvel­gia di­de­liuo­se va­zo­nuo­se su­so­din­tos ro­žės.

„Ma­nęs daž­nai klau­sia, ar ne­gai­la pa­čiai to­kio gro­žio ne­ma­ty­ti, juk žie­dai į gat­vę nu­si­su­kę“, – šyp­so­si Da­nu­tė.

Kie­me tik­rai pa­kan­ka au­ga­lų, ku­rie kas aki­mir­ką džiu­gi­na šei­mi­nin­kę. Svy­ran­čio­sios pe­lar­go­ni­jos nu­tū­pu­sios vi­sus bal­ko­nus, prie na­mo du­rų ka­bo žie­dais ap­li­pęs va­zo­nas, ant laip­tų tu­rėk­lo pūp­so ki­tas, jų apa­čio­je au­ga si­dab­ru žvil­gan­ti „Kup­ra­nu­ga­rio žo­lė“, o pro lan­gus į kie­mą žvel­gia or­chi­dė­jos. Tai tik ma­žu­tė Da­nu­tės ir Vy­do val­dų da­le­lė.

Pa­su­kę už na­mo, iš­vy­si­me di­džiu­lį ak­me­ni­mis ap­tai­sy­tą va­zo­ną su kas­met į lau­ką iš­ga­be­na­ma ir di­džiu­liais žie­dais pra­žys­tan­čia da­tu­ra. Prie­šais ją, už siau­ro ta­ke­lio – įvai­rio­mis la­pų spal­vo­mis mar­guo­jan­tis gė­ly­nas. Jo cen­tre trykš­ta fon­ta­nė­lis.

„Vy­dai, iš­junk van­de­nį, bi­te­lės bi­jo at­si­tūp­ti, ne­be­ga­li at­si­ger­ti“, – pa­pra­šo Da­nu­tė. Jos nuo­mo­ne, žmo­gus tu­ri nuo­lat rū­pin­tis vi­sur esan­čia gy­vas­ti­mi. Ji džiau­gia­si, kad vie­nais me­tais jos kie­me daž­nai lan­ky­da­vo­si vo­ve­rai­tė, su ku­ria te­ko pa­si­da­ly­ti ant rai­ty­tų de­ko­ra­ty­vi­nio laz­dy­no ša­kų su­bren­du­siais rie­šu­tais. Jau ant­rus me­tus sve­tin­go­je so­dy­bo­je pe­ri straz­dai.

„Per­nai, suk­da­mi liz­dą, jie per tris die­nas nu­ro­vė kai­my­nės čiob­re­lius. Bet liz­de­lį su­si­su­ko ant siau­ros sie­nos at­brai­los ir vos kiau­ši­nius pa­dė­da­vo, jie nu­kris­da­vo. Net ke­lis kar­tus taip at­si­ti­ko, o mes ne­su­gal­vo­jo­me, kaip jiems pa­gel­bė­ti. Šie­met Vy­das pri­ka­lė tin­kliu­ką ir liz­das ne­be­nu­kren­ta. Straz­dai jau iš­pe­rė­jo vie­ną va­dą ir iš­mai­ti­no tris vai­kus. Di­des­ni už tė­vus už­au­go. Da­bar pa­te­lė vėl ant kiau­ši­nių tu­pi“, – pa­sa­ko­ja Da­nu­tė. Straz­dė jau su­pra­to, kad šio­je so­dy­bo­je jai nie­ko blo­go ne­nu­tiks ir nar­siai tu­pė­jo liz­de net tuo­met, kai prie jos vos per met­rą bu­vo pri­kiš­tas fo­to­apa­ra­to ob­jek­ty­vas.

Ve­ja po pu­ši­mis tan­ki ir sod­riai ža­lia, to­kia, ko­kia ir tu­ri bū­ti. Nie­ko nuo­sta­baus, jei ne­ži­no­tum, kad taip pa­pras­tai žo­lės po pu­ši­mis, ku­rių šia­me Pa­ne­mu­nės kam­pe­ly­je au­ga ne vie­na, ne­iš­au­gin­si.

„Il­gai var­gom, su spe­cia­lis­tais ta­rė­mės ir daug dir­bom, kol pa­ga­liau pa­vy­ko. Trę­šėm ir ke­de­nom, kad šak­nys kvė­puo­tų, spe­cia­lų grun­tą dė­jom“, – pa­sa­ko­ja Da­nu­tė.

Sa­vo gė­ly­nus šei­mi­nin­kė tvar­ko, kaip pa­ti sa­ko, me­di­tuo­da­ma. Ran­kos dar­buo­ja­si, o min­tys skrie­ja to­li to­li. Jei ka­da pa­ma­ty­si­te vy­rą ir mo­te­rį, ku­rie at­ėję į ka­vi­nu­kę ar ki­to­je vie­šo­je vie­to­je, pa­tys ne­jus­da­mi pra­de­da nuo au­ga­lų ska­by­ti per­žy­dė­ju­sius žie­dus ar pa­gel­tu­sius la­pe­lius, ga­li­te spė­lio­ti, kad tai Da­nu­tė ir Vy­das Kun­čiai.

Sep­ty­nių arų skly­pe tvar­ko­si pa­tys. Vy­das rū­pi­na­si ve­ja, au­ga­lų „šu­kuo­se­no­mis“, jų for­ma­vi­mu, kruopš­čiai iš­ski­na pa­ru­da­vu­sias ša­ke­les iš so­dy­bos kraš­tą juo­sian­čių tu­jų. Da­nu­tė yra au­ga­lų ap­sau­gos nuo li­gų ir mi­ty­bos spe­cia­lis­tė.

„Mū­sų drau­gas gė­li­nin­kas Vla­das Kar­pa­vi­čius pa­ta­rė, kad so­di­nant au­ga­lus bū­ti­na iš kar­to įdė­ti il­ga­lai­kių trą­šų, to­dėl net tris sa­vai­tes tręš­ti pa­pil­do­mai ne­rei­kia. Pas­kui sil­pnos kon­cen­tra­ci­jos trą­šo­mis au­ga­lus pa­mai­ti­na­me kas­kart juos lais­ty­da­mi. La­bai rū­pi­nuo­si, kad au­ga­lai bū­tų svei­ki, ne­api­pul­tų ken­kė­jai. Jei pra­žiop­so­si, gė­lių ne­be­bus“, – sa­ko so­dy­bos šei­mi­nin­kė.

Pa­klaus­ta, ką, bū­da­ma to­kia gy­vas­ties ger­bė­ja, da­ro, jei ken­kė­jai ap­nin­ka jos au­ga­lus, Da­nu­tė sa­ko tu­rin­ti daug prie­mo­nių. „Pir­miau­sia su jais gra­žiai pa­si­kal­bu, pa­pra­šau, kad skris­tų sau ki­tur. Jei ne­skren­da, pa­šlaks­tau čes­na­ko, ra­mu­nė­lių, dil­gė­lių nuo­vi­ru ar mui­lo tir­pa­lu“, – šyp­te­li mo­te­ris.

Sa­vo kie­me ji sie­kia dar­nos, to­dėl čia ne­pa­ma­ty­si­me nei vais­me­džių, nei vaisk­rū­mių, juo­lab dar­žų. Kiek­vie­nas lo­pi­nė­lis skir­tas džiu­gin­ti akiai. Pa­tvo­riuo­se pri­dė­lio­ta eg­lės ar pu­šų kan­ko­rė­žių, per ku­riuos ne­be­pra­si­mu­ša pik­tžo­lės, ki­tur lais­vi plo­te­liai pri­bars­ty­ti ak­me­nu­kų. Šei­mi­nin­kams taip pa­tin­ka kas­kart tu­rė­ti kiek ki­to­kį vaiz­dą, kad dau­gia­me­čių gė­lių so­dy­bo­je be­veik nė­ra. Kur kas sma­giau kiek­vie­ną va­sa­rą žvelg­ti į vis naujus žie­dus.

„Pir­kau me­dį, o ne na­mą. Kai at­ėjau į kie­mą, pa­ma­čiau ir pri­sig­lau­džiau prie pu­šies, ne­be­ga­lė­jau net ki­tų siū­lo­mų vie­tų ap­žiū­ri­nė­ti“, – kū­ri­mo­si šio­je vie­to­je pra­džią pri­si­me­na D. Kun­čie­nė. Ji iš kar­to su­pra­to, kad no­ri čia gy­ven­ti. Net na­mo ge­rai ne­ap­žiū­rė­ju­si nu­spren­dė, kad jį ne­sun­ku ir per­sta­ty­ti, o to­kią pu­šį už­au­gin­ti ga­li tik per vi­są gy­ve­ni­mą. Iki tol jie tin­ka­mo na­mo ieš­ko­jo net de­šim­tį me­tų.

Pas­kui Da­nu­tė ap­si­žiū­rė­jo, kad di­džiu­lės že­mai nu­lin­ku­sios pu­šies ša­kos už­sto­ja sau­lę ir ji ne­ga­li to­je vie­to­je pa­si­so­din­ti gė­lių.

„Aš taip ten no­rė­jau dar­že­lio, kad ėmiau pu­šį įkal­bi­nė­ti ša­kas aukš­tyn pa­kel­ti. Kas­kart pra­ei­da­ma ar pa­žvel­gu­si pro lan­gą pra­šy­da­vau, sa­ky­da­vau, kad ir jai pa­čiai bus ge­riau. Ir pu­šis ma­nęs pa­klau­sė, pa­kė­lė ša­kas šiek tiek aukš­čiau. Šią žie­mą per vie­ną nak­tį iš­kri­to tiek snie­go, kad nu­lin­ku­sios ša­kos ne­at­lai­kė. Pu­siau­nak­tį bė­go­me snie­go nuo jų pur­ty­ti, bet iki ry­to pa­sni­go dar“, – pa­sa­ko­ja Da­nu­tė jai bran­gaus me­džio is­to­ri­ją.

Ap­link tą pu­šį su­ka­si vi­sas gy­ve­ni­mas. Po ja stovi ąžuo­li­niai suo­lai, pa­ga­min­ti iš nu­lū­žu­sios be­veik 300 m. se­nu­mo ąžuo­lo vir­šū­nės. Suo­lais tą na­tū­ra­liai iš­lin­ku­sią ir į dvi da­lis per­skel­tą me­džio vir­šū­nę ga­li­ma pa­va­din­ti tik są­ly­gi­nai, nes bal­do tai ne­pri­me­na, nors at­sto­ja ir suo­liu­ką, ir sta­lą, ir gul­tą.

Prie­šais suo­liu­ką yra vir­tu­vės lan­gas, po juo ka­bo lo­ve­lis su raus­vai žy­din­čio­mis gė­lė­mis. Lo­ve­lis tar­si ap­rė­min­tas nu­tį­su­sio­mis žo­lė­mis. Tai, pa­si­ro­do, ne žo­lės, o spe­cia­li bal­ko­nams tin­kan­ti bam­bu­ko rū­šis, be­ne pir­mą­syk at­vež­ta į Lie­tu­vą. Ša­lia po ke­lis mė­ne­sius žy­di ro­do­den­dras. „Su­pi­la­me po juo iš vi­so skly­po su­grėb­tus spyg­lius ir jam tai la­bai pa­tin­ka“, – pa­aiš­ki­na Vy­das.

Sa­vo žmo­ną jis džiu­gi­na ne vi­sai įpras­to­mis do­va­no­mis. Gim­ta­die­nio pro­ga su­ka­lė ažū­ri­nes ko­lo­nas pa­vė­si­nės var­tams. Jų vi­du­je – len­ty­nė­lės, ant ku­rių Da­nu­tė su­sta­to gė­lių va­zo­nus. Va­sa­rą gė­lės su­ve­ša, ap­si­pi­la žie­dais, iš­ki­ša ša­kas ir at­ro­do, kad tie var­tai gy­vi. Ant jų šei­mi­nin­kė su­ka­bi­na spe­cia­lias ger­tu­ves bi­tėms.

No­rė­da­ma nuo­lat ma­ty­ti kuo dau­giau gė­lių, Da­nu­tė gud­rau­ja – tu­ri ke­le­tą ne­šio­ja­mų va­zo­nų. Pa­si­sta­to to­kį „ran­ki­nu­ką“ ša­lia sa­vęs ger­da­ma ka­vą.