Iki tol juos prekybininkai laužė po vieną kaip serbentų šakeles. Uogininkai savo plantacijose norėjo pritaikyti naujausias technologijas, planavo įsigyti bendros uogų skynimo technikos, šaldytuvų. Užmojai buvo gražūs ir kilnūs.
Deja, šiandieną „Avuogos“ kooperatyvas tampomas mėšlungio: jau dveji metai jis nevykdo jokios veiklos, buvę nariai verčiasi kaip kuris išmano.
Nėra nei technikos, nei darbo rankų, nei paramos
„Avuogos“ pirmininkas Gediminas Barkauskas augina juoduosius serbentus (4,5 ha), avietes (3 ha), braškes (0,95 ha), gervuoges (0,3 ha). Visos uogos skinamos rankomis, nes technika brangi ir Europa šioje srityje beveik neturi patirties (Amerikoje uogos mechanizuotai renkamos nuo 1970 m.). Per patį uogų derėjimą skynėjų trūksta, nes ne visi nori ir 100 Lt per dieną uždirbti. Už tokią sumą pas G.Barkauską reikia priskinti 50 kg aviečių. O kad ne visiems skynėjams rūpi darbas, rodo ir prie avietyno žolėje besimėtantys degtinės, alaus buteliai.
Kai skynėjams mokama po 2 Lt/ kg, o parduodama po 5 Lt/ kg, tai darbo užmokesčiui tenka 40 proc. realizacinės kainos, verslas tampa nepelningas, nes kitos išlaidos derliui užauginti nublanksta, – teigė jis. – Mokslininkai jau penkiasdešimt metų svarsto, kaip mechanizuoti skynimo darbus. Peršasi viena išvada: reikia mechanizuoti kaip galima daugiau darbų, o ne kurti darbo vietas nenorintiesiems dirbti.
Pasak uogų augintojo, vienos rūšies uogynai būtų gerai, bet JAV gamybos aviečių skynimo kombainas per sezoną gali nuskinti tik 8 t uogų ir kainuoja apie 75 tūkst. EUR. Tokia technika net dideliam kooperatyvui – akmuo po kaklu.
Parama iš ES fondų irgi ne visiems prieinama. „Aš net lietinimo sistemos neįperku, negaunu jokios paramos iš ES. O televizijos laidos nuteikia tautiečius taip, kad pirkėjai dažnai rėžia į akis, jog gauname milžiniškus paramos pinigus, o produkciją parduodame labai brangiai, – piktinasi G.Barkauskas. – Iš tikrųjų, kai kurie ūkininkai gauna nemažai pinigų ūkio plėtrai, tačiau su parama daug sunkiau sekasi jauniesiems ūkininkams. Aš dar neturėjau 40 metų, kai ūkis buvo registruotas 1998 m. ir jokios paramos negavau.“
Pasak uogų augintojo, 12 ha – per daug natūriniam ūkiui ir per mažai valdoms modernizuoti. Jeigu verslo projektas apsiriboja 100 tūkst. Lt, jam įgyvendinti turėtų būti keliami visai kiti reikalavimai, nei tiems, kurių parama siekia milijonus. „Aš ne prieš stambiuosius ūkius, bet paramai gauti turi būti vienodos galimybės visiems“, – įsitikinęs ūkininkas.
Reikėtų neoficialaus kooperatyvo
G.Barkauskas kooperatyvui vadovauti pradėjo prieš trejus metus ir teigia, jog jau sugriuvusią „Avuogą“ dar buvo galima atgaivinti, jeigu nariai nebūtų puolę į paniką dėl parduoto šaldytuvo už statybų skolas. „Man gaila tų žmonių, nes išpardavus net ir likusį turtą, bus galima išmokėti tik 20 proc. visų įnašų.
Be to, kooperatyvų steigimo bumas prasidėjo negalvojant, ar nariai sugebės užauginti reikiamą kiekį kokybiškos produkcijos, juolab uogynuose, – sako „Avuogos“ vadovas. – Dirbti dideliuose plotuose uogų augintojams trūko patirties, nebuvo gerų sodinukų, tad ir derliai buvo maži. Dar didesnę krizę sukėlė staiga kritusios uogų kainos: 2005–2006 metais juodųjų serbentų kaina sumažėjo nuo 4 iki 0,4 Lt/kg.“
Pasak pirmininko, jei braškės būna brangios, augintojai jas parduoda turguose, o ne kooperatyvui. Jei jos pigios, jų realizuoti neapsimoka ir pačiam kooperatyvui. „Juodiesiems serbentams realizuoti buvo sudaryta sutartis su „Vilniaus prekybos“ tinklu. 2005 m. šios uogos kainavo po 0,4 Lt/kg, o „Vilniaus prekyba“ mums mokėjo po 1 Lt/kg, o kai serbentai kainavo po 1 Lt/kg, jie mokėjo po 1,4 Lt/kg, – skaičiuoja G.Barkauskas. – Deja, mūsų augintojai prie tokios prekybos sistemos neįpratę, buvo nepatenkintų, kad sutartu laiku reikia pristatyti atitinkamą uogų kiekį, jog reikia laikytis tvarkos, stengtis užauginti kokybišką derlių ir vykdyti sudarytas sutartis, juolab kai už supirktas uogas aš atsiskaičiau su kiekvienu.“
Kai uogų daug, jas tenka šaldyti, o iš kelių uždirbtų centų kooperatyvui išsilaikyti sunku. Transportas irgi brangiai atsieina.
Turi būti supaprastinta ir buhalterijos apskaita. Uogų augintojams labiau tiktų neoficialus kooperatyvas: kartu perkami sodinukai, trąšos, kombainai uogoms skinti. Ir realizuoti būtų geriau, tačiau nuo žmonių nepasitikėjimo apsidrausti neįmanoma: visada bus kaltas vadovas, juolab kai augintojai nepripratę prie rinkos kainų svyravimų.
Uogų augintojai išmokų nematys
Šiemet pagal ES reglamentą už perdirbti auginamas braškes ir avietes, deklaruojant plotus, turėjo būti taikoma 794 Lt/ha išmoka, tačiau augintojams reikėjo pateikti su perdirbėjais sudarytas sutartis. „Išmokų nebus, nes iki 2008 m. gegužės 7 d. į Nacionalinę mokėjimo agentūrą nesikreipė nė vienas uogų perdirbėjas, – esamą situaciją aiškina kooperatyvo pirmininkas. – Fabrikams vis tiek uogų netrūks, be to, perdirbėjai gali rinktis, su kuriais augintojais sudaryti sutartis.“
Pasak Žemės ūkio ministerijos Bendrosios rinkos organizavimo departamento Augalininkystės skyriaus vyriausiojo specialisto Vaclovo Dzienos, dabar nesudariusieji sutarčių su perdirbėjais padidintų išmokų tikrai negaus. Šiemet už deklaruotus braškių ir aviečių plotus tiesioginės išmokos sieks 246 Lt/ha. Kaip ir kasmet, už savo uogynus G.Barkauskas gaus per 4 tūkst. Lt išmokų, nes prie Andrioniškio (Anykščių r.) žemės labai prastos. Darbo sąnaudų daug ir, palyginus buvusias kuro bei trąšų kainas su dabartinėmis, išmokų nebeužtenka.
„Jeigu pagal naują reglamentą sutartyje su perdirbėjais bus numatyta sąlyga parduoti ne mažiau kaip 50 t uogų – tai ne vieno augintojo derlius, ir patiems perdirbėjams reikia žinoti, kur realizuos pagamintą sulčių koncentratą, – kalba kooperatyvo pirmininkas. – Kai ES šalių vyno gamintojams sulčių koncentratų pritrūksta, lenkai su vokiečiais iš karto užpildo ne tik Europos, bet ir pasaulio rinką. Lietuviai lieka „už borto“, tad ir uogų supirkimo kaina bei paklausa priklauso nuo to, ar perdirbimo įmonės turi nuolatinį vartotoją.“
Jie už uogas visada moka pigiau nei turguje: jeigu avietės turguje kainuoja po 6–7, fabrikai moka apie 5 Lt/kg (be PVM), tačiau kai būna pats uogų derėjimas, perdirbėjai gelbsti augintojus ir tuomet kaina nebesvarbi, kad tik uogos nesugestų.
Technologijos naudingos augintojams, tik ne valgytojams
G.Barkausko verslą gelbsti tai, kad uogas šiemet realizuoja Visagino turguje: avietes – po 6–7, o braškes – 5 Lt/kg. „Pažangių technologijų reikia ne tik stambiam ūkiui: perspektyvus gali būti ir nedidelis ūkis, tačiau nepritariu parduodantiesiems uogas labai brangiai.
Kuo jos brangesnės, tuo jų mažiau perka, – įsitikinęs jis. – Pagal naujas technologijas išaugintos uogos gražios, bet neskanios. Tačiau vieni pirkėjai žiūri į kainą, kiti į uogų dydį, nors jų skonis prastesnis. Pastaraisiais metais vis daugiau pirkėjų moka brangiau už vietines uogas, kurios yra šviežios.“ Augintojo įsitikinimu, augalai turi augti kuo natūralesnėmis sąlygomis, tada ir uogos kvepės.
G.Barkausko braškių uogos nedidelės, uogynai nelaistomi ir dera jau ne pirmi metai. Kai žemės prastos, reikia nemažai pastangų ir sąnaudų gausesniam derliui užauginti. Geresnės dirvos plotelyje braškių priskinta beveik 8 t/ha. Pati skaniausia braškė – iš senų ir apleistų braškynų. Ūkininkas uogynus laiko apie penkerius metus.
Tačiau tokias braškes žmonės noriai perka dėl uogų kvapo ir skonio. Tuo tarpu avietes pirkėjai renkasi kuo didesnes, serbentų uogos taip pat paklausios didelės.