„Ginta, negalvokit, kad tai, ką pasakysiu, yra reikšminga“, – taip menininkas perspėja pokalbio pradžioje. Nežinau, kiek mūsų šnekesys reikšmingas, bet įdomios mintys jame lyg kibirkštėlės blyksi.
Šnekučiuojamės apie viską – apie menininkų didybės maniją ir buvimą elitinių žurnalų puslapiuose, apie idėjų gimimą ir jų prasmę, apie šeimos vietą visuomenėje ir homoseksualų norą įsivaikinti vaikus. Apie tai, kaip kūryba gimsta pamačius kėkšto lizdą, kurį drasko varnos. Apie iki šiol ant scenos drebančias rankas.
***
– Tvirtinate nesąs žvaigždė. O kaip vertinate Lietuvos žvaigždes ir tautos poreikį jų turėti?
– Pas mus su žvaigždynais blogai. Pasiklydom žvaigždynuose, zodiako ženkluose, ūkuose.
Galbūt čia yra mažos tautos kompleksas, kad tų žvaigždžių mums taip reikia. Nors reikia ne tik lietuviams, bet ir latviams, estams. Bijau, kad tai yra liga. Kokioje Anglijoje gal kitaip – jei solidus laikraštis pavadino žvaigžde, tai reiškia, kad tas žmogus tikrai gali labai ryškiai sušvytėti. O po to – užgesti. Žvaigždės krenta. Jos turi kristi, nes kitaip naujų neatsiras. Gali labai ilgai šviesti, bet vis tiek kažkada užges.
Žvaigždėmis vadinčiau tuos, kurie savo darbu gali suvaldyti milijonus žmonių stadionuose. Tai yra baisus alinantis darbas.
O Lietuvoje. Kokios dar žvaigždės Lietuvoje! Galėčiau pianistą Petrą Geniušą žvaigžde vadinti, jis tikras virtuozas, bet nemanau, kad pats Petras sutiktų būti taip šaukiamas. Jį ir kitus daug pasiekusius lietuvius vadinčiau tiesiog „dideliais berniukais“.
– Jus retai galima išvysti žurnalų apie žmones puslapiuose ar vakarėliuose, į kuriuos renkasi elitas. Vengiate dėmesio?
– Aš niekur nesislepiu. Man labai patinka „baliai“ Prezidentūroje. Mane ten visuomet kaip Nacionalinės premijos laureatą kviečia. Sutinku daug pažįstamų, su kuriais seniai nesimačiau. Bet kiek ten yra žmonių, kur nežinai, kaip jie ten atsirado. Pasirodo, tai yra lyg nacionalinis sportas – gauti pakvietimą į puotą, kurioje tūkstantis žmonių telpa.
Yra toks žurnalas „Žvėrys“ – kartą papokštavo vienas mano draugas ir aš labai žvengiau. Mums tikrai reikėtų žurnalo apie tuos, kurie yra ne „žmonės“.
Tačiau visuomenės amžina silpnybė yra skaityti apie „a la žvaigždžių“ gyvenimą – apie tai, kas su kuo miega, kas su kuo valgo, kas su kuo kakoja. Man tai neįdomu. Tačiau nesmerkiu tų, kurie žurnalų puslapiuose šmėkščioja. Smerkt labai lengva – uždėjai kryžių, kad šitas blogas, o šitas durnas. Bet ką tu žinai – vienas labai nori ten būti, kitas atsitiktinai papuola.
Jauni žmonės, apie kuriuos rašo, nesugeba atsispirti pagundai – jiems atrodo, kad tikrai štai taip yra „faina“. Bet talentingi vėliau ras savo kelią ir apsistatys sienomis, suvoks, kad taip viešai gyventi neįmanoma.
– Ankstesniuose interviu minėjote, kad visi menininkai neišvengia didybės manijos. Ką vadinate ta didybės manija?
– Didybės manija be pagrindo yra tragedija. Bet jei su pagrindu, tai yra neišvengiama. Jei šimtai žmonių yra tavo gerbėjai, jie tave, žmogų, trupučiuką sudievina, ir norom nenorom pajunti, kad daug ką gali, nes tave taip myli. Atrodo, kad niekas kitas to, ką darai, padaryti negali. Tai apgaulinga, taip nebūna.
Tai pavojinga, bet tą būtina praeiti. Kitaip neišmoksi įvertinti – netgi klaidų ir nuopuolių.
Labai daug savimylos mano specialybėje. Ir viskas gerai, jei tai neperauga į liguistumą.
– Kaip jus aplanko geros idėjos? Gal turite kokių ritualų, padedančių mūzas prisikviesti?
– Tiesiog dažnai imi instrumentą arba skaitai pjesę. Groji gitara ir staiga jauti, kaip kažkas suskamba nelauktai, įdomiai. Arba matai tekstą ir supranti, kad jis būtinai turi atsigulti į dainą.
Kartais žvejoji ar valtimi plauki, kartoji tekstą. Staiga pamatai, kaip du kėkštai gina savo lizdą, kurį varna į šipulius drasko. Taip gali sugalvoti dainą ar spektaklio sceną.
Atsitinka ir taip, kad sukonstruoji dainą, pasitikrini tris keturis kartus, ir ta daina numiršta. Tas pats ir su idėjomis – viską permąstai ir supranti, Viešpatie, kaip čia primityvu, tai yra gėda. Nutrenki šalin. Paskui vieną dieną supranti: „Pala pala, ten kažkas buvo... Aaa, o jeigu taip padaryčiau?“ Ir staiga prasiveria, staiga suvoki: Taip, taip!“
Kuo toliau, tuo labiau dvejoju. Sunkiau dainas rašau. Spektaklius atsakingiau kuriu. Tikrinuosi. Man patinka, kai žmonės dvejoja. Čia toks tarsi ieškojimas vidinio signalo – kažkas gali gimti arba negimti.
– Tačiau per didelės dvejonės gali kūrybai ir trukdyti.
– Kuklumas gali būti baisus stabdys. Baisu prieš minią apsinuoginti, bet kartu tai ir traukia.
Apskritai nežinau kitos tokios mazochistinės specialybės, kaip aktorius, – tu save verti jaudinti kito gyvenimo pagrindu, draskai save. Kitam žmogui tai atrodytų visiškai nenormalu. Galbūt aktoriai ir turi tokio išskirtinumo, kad visą laiką balansuoja tarp realybės ir nerealybės.
Nors visi menininkai savanoriškai kankinasi. Štai ir dainuojant man iki šiol baisu išeiti į sceną – save tikrini, rankos dreba.
– Kodėl baisu? Prieš publiką?
– Prieš save. Tai yra pareigos jausmas. Norisi padaryt gerai arba labai gerai.
Tačiau būtų beprasmybė šitą daryti be žiūrovų. Be galo saldus jausmas, kai iš jų gauni emocijas atgal. Tik čia prasideda kūryba.
– O jeigu žiūrovai abejingi, jei to, ką darote, jie nesupranta – ką tada darote?
– Labai retai taip būna, bet būna. Na ir kas – jei aš save gerbiu, aš vis tiek turiu viską padaryti gerai. Jei jie nesupranta, gal sumaišė bilietus. Jeigu man labai trukdys, sustosiu ir paprašysiu jų išeiti.
O gal priversiu juos suprasti. Matot, kiek dar didybės man liko?
– Intelektualai šaukia, kad šių laikų visuomenė buka, jiems primityvių televizijos laidų užtenka ir tikro meno nereikia.
– Jokios čia tragedijos. Čia aš visiškas patriotas. Yra gražiausių jaunų žmonių. Ne vien alubariuose jie sėdi. Matau koncertuose visai jaunučių, kurie ateina mano dainų klausytis. Gal jie kartais nusikeikia, bet tai yra mados reikalas. Jie sako „tūsas“, praeis mada – nesakys.
O apie intelektualus... Kam čia burbėti, tu daryk savo darbą – neužsidaryk, nepabėk. Štai aš dainuoju, vaidinu, filmuojuosi. Su Eimunto Nekrošiaus „Makbetu“ išvažiuoju į užsienį ir džiaugiuosi už save, už kolegas, už režisierių, už savo šalį.
Aš nenoriu dainuoti dešimties tūkstančių žmonių stadione, nes tai nėra mano žanras. Štai Andrius Mamontovas tą gali – jis padaro akciją „Popsas užkniso juodai“, ir teisingai, taip jis pasako savo nuomonę. Rolandas Kazlas atsisako eiti į lengvą žanrą, jis ieško savo kelio, ir tai yra gerai.
Bet reikia daryti, o ne „nusiplauti“.
– Režisuojate komedijas ir pats tuose pramoginiuose spektakliuose vaidinate. Yra tokių, kurie jūsų tokį darbą nerimtu laikytų, esą, tai komercinis dalykas, ne tikras menas.
– Yra tokia nuomonė, kad komedija nerimtas žanras. Taip mano kritikai, save Kritikais iš didžiosios raidės laikantys. Nuo jaunystės jie virė savo sultyse ir jiems atrodo, kad jie žino, kas yra geras menas. Aš to nežinau. Jiems atrodo, kad jie E.Nekrošių gerai pažįsta, o aš trisdešimt metų su juo dirbu, bet negaliu pasakyti, kad pažįstu.
Lengviausia yra pasirinkti tokį kelią: „Aš čia kažką įžiūriu, kažką išlukštenu ir taip viską išdėlioju, kad viskas visiems aišku“. Nė velnio. Kitas žmogus jau seniai iš kito galo viską išdėliojęs.
Taip ir pasidaro – komercinis, nekomercinis teatras. Jei žanras rimtas ir yra ašarų, tai ne visai komercinis. Jeigu pramoga, tai jau komercinis.
Nemanau, kad graikai kvailesni už mus buvo, o jiems reikėjo ir dramos, ir tragedijos, ir komedijos. Visi žanrai gerbtini.
Blogai yra tada, jei sieki užsidirbti rodydamas pornografiją ar kapodamas vištoms galvas, nėra turinio, tik forma. Profesionalus komercinis teatras nėra blogas dalykas. Aktoriai tokiuose spektakliuose normaliai užsidirba. Pats mielai vaidinu „Melo detektoriuje“ – per vieną vakarą taip užsidirbu pusę teatruose mokamo mėnesinio atlyginimo. Mano problema – suvaidinti taip profesionaliai, kad nebūtų gėda prieš save patį.
Galų gale, tai yra geriau negu serialuose ar reklamose vaidinti.
– O ką manote apie reklamose besifilmuojančius menininkus? Yra sakančių, kad tai – nuopuolis.
– Normaliai apie juos galvoju. O iš ko jiems gyventi – iš teatro atlyginimo, kuris tūkstančio litų nesiekia? Tegul tik eina, jei juos ima, džiaugiuosi už juos, Viešpatie. Oj, tokio aukšto lygio aktorius nuėjo į reklamą! O kas jam iš to lygio, kai vaikų neturi už ką į mokslus išleist.
Ir pasaulio žvaigždės reklamoms veidus parduoda. Tik pas mus rinka „kapeikinė“. Kai tave parduoda ant muilo dėžutės, turėtum gauti milžiniškus pinigus. Bet pas mus viskas taupoma. Jie sunkiai dalijasi, tie visi vaikščiojantys „kurkuliai“ su peteliškėmis. Yra toks senas žodis „kurkulis“, jis reiškia – sotus, pinigingas, „skūpus“.
– Užsiminėte apie vištų galvų kapojimą teatro scenoje. Galima dažnai pastebėti, kad režisieriai stengiasi šokiruoti publiką. Kaip tą vertinate?
– Europos teatre buvo metas, kai viskas buvo arba apie antrą galą, arba apie istorijas, kurios arti patologijos. Laikyta, kad tai yra drąsu. Mačiau vieną belgų spektaklį – aktoriai bėgiojo nuogi, varlėms kojas traiškė.
Tą įdomu žiūrėti pirmą kartą. Dabar jau niekuo publikos nenustebinsi – jokiu nuogumu, jokiais keiksmais, kai pilnas internetas, ko tik tu nori.
Jei tai rimtas žanras, turi skaudėti ir jaudinti. Jei darai pramogą, turi būti įdomu nuo pirmos iki paskutinės minutės. Svarbiausia – ne forma, o turinys. Turi būti istorija, kuri kabina iki nervų galūnių, tada tie keiksmažodžiai nesvarbu.
– O apie ką šiuolaikinėje globalioje visuomenėje verta kalbėti? Kartais jau nebeaišku, kokios yra vertybės. Kas, jūsų nuomone, turi prasmę?
– Šeima. Artimieji ir draugai, kurių visuomet į senatvę lieka vis mažiau ir mažiau, ir tai gerai, nes netikrieji atkrinta. Dabar turiu anūkę, kurią labai myliu – net labiau negu kažkada sūnų mylėjau, nes buvau labai užimtas ir tėvas buvau prastas.
Šeima yra ir valstybės modelis. Visa valstybė laikosi ant šito. Tėvynė yra tavo namai. Gimtasis miestas gimtuoju yra tol, kol jame yra kampas, kur gali bet kada grįžti, kur mama tau viską atleis ir paklos lovą.
Ir dabar mano didžiausi priekaištai valdžiai už tai, kad jie nesuvokia, jog jauniems žmonėms vis sunkiau sukurti namus ir gimdyti vaikus. Pirmas dalykas šalyje yra šeima, po to – švietimas, dar po to – menas.
– Ką jūs vadinate šeima? Dabar net politikai dėl to ginčijasi.
– Nesu toks puritonas, kad sakyčiau, jog „neapsiženiję“ negali gyventi ir vaikus auginti.
Tačiau dalis jaunimo papuola į tokį srautą, kur tarsi nori būti visiškai laisvi. Štai einu paryčiais senamiesčiu, šunį vedžioju. Matau, eina dvi gražios, fantastiškos panos. Prisėda ant suolelio. Ir girdžiu, kaip sako: „Žinai, kaip mane į šikną išdulkino!“ Nustėrau, galvojau – man pavadys iš rankų iškris. Jos garsiai kalbasi, visai nekreipia dėmesio, kad aš pro šalį einu. Gražios panos.
Duok Dieve, kad tapusios mamomis, jos įstengtų tai užbraukti. Joms atrodo, kad jos viską gali pabandyti, bet man jos panašios į pašautas žuvėdras. Ir tos „go go“ darančios mergaitės, gal jos jaučiasi „kietos“, bet man jos atrodo kaip veronikos.
Nenoriu sėdėti ir burbuliuoti. Nesakau, kad čia kažkas tragiško. Viskas reikalinga – ir seksas, ir erotika. Svarbu tik, ką tu iš to pasiimi.
– O homoseksualų pora galėtų vadintis šeima? Net apie galimybę įsivaikinti vaikus jie kalba.
- Gali jie vadintis šeima, gali vadintis vyru ir žmona – kaip jie nori. Čia jų teisė.
Tačiau esu kategoriškai prieš tai, kad jie galėtų vaiką įsivaikinti. Kokius jis matys mamytę ir tėvelį? Ar jie išmokys jį normalios šeimos modelio? Jei suaugę pasirenka tokį gyvenimo būdą, viskas gerai, tačiau negalima vaikų atiduoti kaip į vergiją.
Pats turiu tos orientacijos draugų – padorūs geri žmonės. Niekada tokių žmonių neįžeidinėsiu. Juk tai yra tūkstantmečių istorija – niekada žmonija nepabėgo nuo šito.
Tačiau tai, kad jie reikalauja įsivaikinti vaikus, visaip savo orientaciją afišuoja, mane nervina. Mūsų visuomenė yra tokia, kokia yra. Pagaliau juk jie gali sukurti savo valstybę ir ten „ženytis“.
– Dabar kalbate apie šeimą kaip didžiausią vertybę, tačiau esate prisipažinęs, kad tėvas buvote prastas, o žmona su jumis daug atkentėjo.
– Manau, kad taip. Nesu šventas, niekada nebuvau ir greičiausiai nebūsiu. Nenoriu praeities atsisakyti – buvo visko: ir nepakantumo, ir arogancijos, ir didybės manijos. Esu dėkingas, kad artimieji tą gebėjo iškentėti.
Tačiau visa tai lydėjo darbas – už tai man galima dovanoti.