Aštuoniasdešimtmečio vilniečio R.Kazlausko namuose skraido ir gieda paukščiai, vaikšto iguana, terariumuose ropoja didžiuliai vorai, kurkia varlės. Netrukus gamtininkas balkone ketina įsirengti žiemos sodą.
„Esu vilnietis. Čia gimiau, baigiau mokyklą, vėliau universitetą“, – pradeda pasakoti R.Kazlauskas.
Profesorius pamena ne tik kadaise sostinėje stovėjusius pastatus. Dar daugiau jis gali papasakoti apie miesto gyvūniją bei augaliją. Jis prisimena, kaip Vilnioje prie Gedimino kalno veisėsi galybė rūšių žuvų.
Prisimena, kad Kalvarijų turguje gyveno vienintelis mieste kuoduotasis vieversys, lesdavęs arklių avižas.
Daugelis paukščių ir žuvų rūšių jau išnyko. Tačiau gamtininkas sako, kad pačiame Vilniaus centre prie Neries vis dar galima pamatyti bebrų, ūdrų ar ondatrų.
- Kokį prisimenate savo vaikystės Vilnių?
- Sunki buvo vaikystė, baisūs lenkų okupacijos metai.
Gyvenome prie geležinkelio stoties Sniego gatvėje, ėjome į vienintelę visame Vilniuje veikusią lietuvių pradinę mokyklą.
Visame rajone su broliu buvome vieninteliai lietuviai. Aplinkui gyveno vien lenkai ir į mus jie žiūrėdavo kreivai. Retai kada praeidami pro juos išvengdavome muštynių.
Karo metais dažnai būdavo bombarduojamas geležinkelis. Šalia namų matydavau sproginėjančias bombas. Mačiau, kaip į vagonus sodino žydus.
Vieną žydaitę slėpėme savo namuose, kol sargas lenkas nesužinojo ir užsiundė vokiečių policiją. Laimei, ji spėjo pasprukti.
Neseniai buvau nuėjęs pasižiūrėti į Sniego gatvę. Iš visos gatvės liko šeši namai, vienas iš jų – mūsų.
- Koks buvo prieškarinis Vilnius?
- Prie geležinkelio stoties stovėjo daug viešbučių. Atvykėlių laukdavo vežikai su arkliais, nes automobilių juk nebūdavo. Žiemą žmones veždavo rogėmis, specialios gūnios būdavo prisidengti nuo šalčio.
Prieškarinis Vilnius buvo mažas. Gyventojų buvo apie 200 tūkstančių. Lietuvių Vilniuje gyveno labai mažai, juos trėmė lenkai.
Aplink Rotušės aikštę buvo keturi kino teatrai.
Dar pamenu jų pavadinimus: Kazino, Adrija, Vyr ir Pan. Nebuvo Lazdynų, Žemųjų Panerių, Šnipiškėse stovėjo keli mediniai namukai. Vietoj Operos ir baleto teatro buvo dujų gamykla. Ją subombardavo vokiečiai, mačiau, kiek ten buvo žuvusiųjų.
Pamenu, kaip buvo susprogdinta parduotuvė, veikusi netoli Žaliojo tilto. Žmonės puolė rinkti prekes. Tuomet nukrito dar viena bomba ir visi žuvo.
- Anksčiau sostinėje buvo daugiau žalumos?
- Anksčiau žmogus ir gamta buvo šalia.
O dabar šalia žmogaus yra vien betonas. Ir santykiai tarp žmonių tapo betoniniai.
Vilniuje buvo daug žalumos. Gedimino prospektas buvo žalias žalutėlis.
Sereikiškių parke, tuomet vadintame Jaunimo sodu, žydėjo nuostabūs rožynai. Vilniečiai mėgdavo ten vaikščioti.
- Modernėjantis miestas jums nebėra toks artimas?
- Anksčiau Vilnius buvo mielesnis.
Čia suvažiuodavo daug kaimiečių. Pylimo gatvėje veikė du turgūs: žuvies ir malkų. Malkų turgaus ir kvapo neliko, o žuvų turgus vykdavo prie dabartinio „Lietuvos“ kino teatro.
Pamenu, kaip malkas pardavinėdavo mažais ryšuliukais, perrištais šiaudais. Juk visi namai buvo kūrenami malkomis. Žiemą visas miestas pakvipdavo dūmais.
Dabartinis stiklinis miestas man nepatinka. Jaučiamas susvetimėjimas ir tarp žmonių. Dabar nebepažįstame net savo kaimynų.
- Kaip jūs tapote gamtininku?
- Nuo vaikystės domėjausi gamta. Tėvas norėjo, kad būčiau mediku. Sakė: „Iš gamtininko profesijos duonos nevalgysi. Arba būk mediku, arba pas mane negyvensi“.
Baigiau vidurinę tik su vienu ketvertu, visi kiti – penketai. Ketvertą turėjau iš lietuvių kalbos. Todėl galvojau, kad neišlaikysiu stojamojo egzamino į mediciną. Bet iš lietuvių kalbos rašinio lyg tyčia gavau penkis ir įstojau.
Mediciną studijavau pusę metų. Bet paskui išėjau į gamtos fakultetą. Pagalvojau: koks aš būsiu medikas, jei pamatęs drugelį paliksiu pacientą ir nubėgsiu paskui drugelį.
Reikia studijuoti tai, prie ko traukia, o ne tai, kur pinigu kvepia. Iš tėvo namų teko išeiti, tad dirbdavau naktimis, o dienomis mokiausi. Darydavau gyvūnų iškamšas, tyrinėjau.
- Kodėl labiausiai susidomėjote drugeliais?
- Man rūpi ne tiktai drugeliai, esu plataus profilio gamtininkas, ekologas. Bet viskas prasidėjo nuo drugelio.
1942 metais močiutės darže tarp lysvių radau fantastiško grožio naktinį drugį. Aš jį parsitempiau į namus, išdžiovinau kaip mokėjau. Jis tapo mano kolekcijos pradžia. Deja, per karą šimtų drugelių kolekcija dingo.
- Kiek ir kokių gyvūnų dabar turite namuose?
- Žmonės iki šiol atneša man sužeistus, pasimetusius paukščius ir kitus gyvūnus. Turiu papūgų, varnėnų, sakalų, pelėdą, akvariume plaukioja žuvys, terariume šliaužioja žaltys, gyvena varlės, iguana.
Esu paskaičiavęs, kad iš viso mano namuose yra gyvenę apie 70 rūšių žinduolių ir apie 150 rūšių paukščių.
Didžiausias mano namų gyventojas buvo bebras. Jis vakarieniaudavo kartu su mumis.
Padėdavome jam ant stalo vynuogių ar bananą. Jis pats pasiimdavo vynuogę, įsidėdavo sau į burną.
- Kokių dar turite pomėgių? Ar jiems lieka laiko?
- Nuo vaikystės mėgstu piešti. Savo piešiniais iliustravau ne vieną savo knygą. Mano žmona dailininkė, jos piešiniai taip pat puošė mano knygas.
Mėgau keliauti. Net ir išvykęs į turistinę kelionę neidavau su visais turistais į bažnyčias. Nerdavau į džiungles ar miško tankmes ir stebėdavau gyvūnus, tyrinėdavau augaliją.
- Kas Vilniuje labiausia liūdina?
- Man liūdna dėl mieste naikinamos žalumos. Štai netoli mano namų buvo Viršuliškių parkas. Bet jo vietoje dabar iškilo daugiabučiai. Medžių liko tiktai toje vietoje, kur nieko pastatyti neįmanoma.
Labai liūdna, kad Lietuvoje nevertinamas mokslas. Kartą į svečius buvo atvažiavęs mokslininkas iš Vokietijos. Jis negalėjo patikėti, kai sužinojo, kokį atlyginimą aš gaunu. Turėjau nuvesti jį į buhalteriją ir įrodyti. O jis iš pensijos gali bent kartą per metus išvykti į tolimą kelionę.