Vienas jų žada daugiau vilties bei šviesių pokyčių, kitas skelbiasi esąs labiau patyręs. Ar taip yra iš tiesų ir kodėl mums tai turi rūpėti?
„Obamanijos“ audra, praūžusi Vakarų Europoje, Lietuvos iš esmės nepalietė. Taip yra todėl, kad Europa, priešingai nei Lietuva, gerokai pavargo nuo dabartinės JAV prezidento administracijos.
Daugelis europiečių, G.W.Busho vardą tariančių tartum keiksmažodį, dabar nekantraudami laukia naujojo Baltųjų rūmų šeimininko.
Todėl minios žmonių, viltingai pasitinkančių B.Obamą, tiesiog mato tai, ką nori matyti.
Tiesa, Europa galbūt yra kiek naivi, tikėdamasi iš naujojo JAV prezidento realių užsienio politikos pokyčių.
Jau dabar galima teigti, jog nė vienas kandidatas nesirengia pasukti pacifizmo ir europinės tolerancijos keliu.
Tačiau itin šiltas B.Obamos sutikimas Europos sostinėse liudija, jog europiečiai gyvena santykių su Vašingtonu permainų viltimi.
O tikėjimas, kaip ir meilė, gali būti akli.
Juk po 8 metų G.W.Busho pamokymų apie demokratiją ir tuo pat metu lengva ranka pradėtų vienašališkų karinių veiksmų patikėti galima daug kuo.
Tiesa, dauguma ekspertų pabrėžia, jog, be malonių ausiai šūkių, B.Obama daugiau nesiūlo ir negali pasiūlyti nieko konkretaus. Jo patirties užsienio reikaluose trūkumas yra kone toks pat, koks buvo G.W.Busho 2000 metais.
Tačiau, norint atkurti smukusį tarptautinį JAV įvaizdį ir atgaivinti šalies ekonomiką, ne tik viltingų šūkių, bet ir ilgametės patirties gali neužtekti.
Gebėjimas iš pradžių pavergti vien savo žavesiu, o patirties įgyti jau valdant yra retam politikui būdingas bruožas. Tokiu politiku daugelis vadino garsųjį JAV prezidentą Johną F.Kennedy. Galbūt todėl neretai B.Obamos šalininkai savo kandidatą pavadina „naujuoju J.F.Kennedy“.
Istorinių paralelių išties nemažai. 1960 metų rinkimų kampanija taip pat parodė, jog žmonės trokšta permainų, jaunų ir viltingų veidų politikoje.
Tiesa, dar būtina pridurti, jog J.F.Kennedy turėjo nepalyginamai daugiau patirties dar prieš rinkimus į prezidento postą. Tačiau net ir 13 metų patirtis JAV Kongrese neišgelbėjo jo nuo gausybės klaidų jau pirmaisiais kadencijos mėnesiais.
Nepatyrimas ir staiga užgriuvusi atsakomybės našta šaltojo karo laikų įkarštyje naująjį JAV vadovą pastūmėjo į nesėkme pasibaigusią Kiaulių įlankos invaziją Kuboje 1961 metais.
Todėl B.Obamos kritikai jau dabar pašaipiai spėlioja, kur ir kokia būtų nepatyrusio B.Obamos „Kiaulių įlanka“. Tiesa, šalininkai paprieštaraus, jog B.Obama sparčiai mokosi ir įdėmiai klausosi patarimų, kaip spręsti pasaulio problemas.
Bėda tik ta, kad pats B.Obama niekada nerodė pernelyg didelės aistros spręsti tarptautinius reikalus. Priešingai nei jo konkurentas J.McCainas.
Iš pirmo žvilgsnio būtent šiam 71 metų politikos veteranui nieko netrūksta, norint tapti JAV prezidentu, kuris grąžintų JAV prestižą pasaulyje. Buvęs kariškis, vėliau daugiau nei 30 metų praleidęs „aukščiausiojoje politikos lygoje“, J.McCainas neieško žodžio kišenėje.
Nors ir turi ilgametę politinę patirtį, jis dažnai kalba atvirai, netgi tiesmukiškai. J.McCainui taip pat netrūksta ambicijų ir tos aistros, su kuria jis imasi spręsti iškilusias problemas.
Garbus amžius, sveikatos problemos ir kartais pasitaikančios žioplos klaidos viešose kalbose netrukdo J.McCainui nuoširdžiai domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje.
Jis nevengia aštrių ir diplomatija nekvepiančių žodžių Rusijai ar Iranui. Tačiau, priešingai nei dabartinis JAV prezidentas, J.McCainas yra kur kas atsargesnis ir nedegina paskui save tiltų su partneriais.
Kaip būdinga buvusiam kariškiui, jis vertina draugystę bei ištikimybę net ir politikoje.
Tad suburti sąjungininkus ir siekti bendro tikslo J.McCainui neturėtų būti sunku.
Tačiau esminis klausimas, kokio JAV prezidento nori pasaulis ir kokio – patys amerikiečiai, išlieka. Visos spėlionės, ką išrinks JAV gyventojai, šiuo metu vertos nebent lažybų kontorų. Mat kova, krepšinio terminais šnekant, vyksta taškas į tašką.
Ar pasiruošę amerikiečiai ir pasaulis patikėti nepatyrusiu, bet daug vilties teikiančiu kandidatu? Europai tai būtų svarbu vien dėl transatlantinių ryšių.
Bent jau jeigu tikėsime, kad B.Obama pateisins daugumą europiečių vilčių.
Kita vertus, J.McCainas nėra tas kandidatas, kuris grasintų visiškai sužlugdyti JAV ir Europos santykius.
Šiandienis jo karingas tonas Europai, žinoma, nepatinka. Bet ne paslaptis, kad Europa, kurios dalelė yra ir Lietuva, turi nemažai ekonominio saugumo problemų bei vertybinių krizių. O neapsisprendusius ir rodančius silpnumo ženklus europiečius dažnai linkusi spūstelėti vis agresyviau besielgianti Maskva.
Kita vertus, akivaizdu, jog susitarti Europa gali tiek su B.Obama, tiek su J.McCainu. Taip pat jau dabar be jokių iliuzijų galima teigti, jog abu kandidatai pirmiausia žiūrės JAV interesų.
Tačiau ar mes patys galime atsakyti, kokie yra Europos interesai ir kokių santykių su JAV norime?
Kol nesutariame šiuo klausimu ir trypčiojame vietoje, JAV po truputį vis tolsta nuo Europos.