Sutikite, jog toks vertimas skamba visai negražiai. Taigi pakeitėme į šitokį: „Visagali ir gailestingasis Dieve, kurio malonės dėka tavieji tarnai tau vertai ir pagirtinai tarnauja ir t.t.“. Neveikiamą rūšį pakeitėme veikiamaja rūšimi, ir, manau, visai gražiai ir įprastai lietuviškai ausiai suskambėjo.
Paprastai ir aišku: mes tarnaujame Dievui. Ir visgi pirmųjų amžių krikščionys romėnai maldos mintimi ir kartu patirtimi tvirtina, kad Dievui yra tarnaujama. Atrodo, kad mintis – ta pati. Tačiau skirtumas – didelis. Romėniškasis originalusis variantas veiksnio vietoje akivaizdžiai išvengia įvardžio ‚mes‘. Čia veiksniu tampa ‚Dievas‘, kuriam yra tarnaujama. O patys tarnaujantys ‚mes‘ išnyksta Dievuje. Tuo tarpu lietuviškajame mūsų pasirinktame vertime ‚mes‘ yra veiksmo Dievo atžvilgiu šaltinis. Matote skirtumą? Nors logiškai ir tarmiškai pasielgėme teisingai, atrodo, kad pametėme reikšmingą tikėjimo tiesos dalį.
Romos Bažnyčios maldynas, tikėjimo malone išgrynintas ir gausiu kankinių krauju pašventintas, žmogiškąjį veikimą inicijuoja dovanojamos Dievo malonės veikimu ir jokiu būdu ne atvirkščiai. Nedažnas, ypač šiuolaikiškas, vertimas į vietines ir kasdienoje naudojamas kalbas nusako tokį egocentriškumo sunaikinimą Dievo malonės veikimu.
Juk šiais laikais ‚mes‘ patys mokomės veikti ir jokiu būdu nebūti kažkieno veikiami. Mes patys mokomės būti veiksmo šaltiniais, tačiau nesuvokiame kaip priimti save kaip Dievo dovaną. Juk ‚aš‘ nesu kažkas, kuris pats save sukūrė. Iš tiesų, ‚aš‘ tesu sukurtas ir palaikomas dovanojamos gyvasties malone. Tai yra, manojo ‚aš‘ gyvastis ir tapatybė yra man, kilusiam iš nieko, dovanojama. Ir, vadanasi, ‚aš‘ tesu gyvas nuolatinio Dievo dovanojimo akto dėka.
Pagal tokį Dievo Meilės būdą dieviška yra net ne pačiam dovanoti kažką, bet priimti Dievo dovaną ir gyventi lyg pats nebūtum savęs paties savininkas. Mylėti save yra mylėti mane man pačiam dovanojantį Dievą. Vadinasi, mylėti artimą kaip save patį yra mylėti save ir artimą man bei jam pačiam dovanojantį Dievą.
Kaip sunku suprasti Meilę!
Ir kokia aklina mūsų egocentriškumo kalėjimo tamsa ...
Išsakyti mintį, atrodo, galiu. Tačiau čia pat pagaunu save: esu įkalintas daugybės norų ir nerimų dėl savęs paties, kurį myliu ir kurio trokštu kaip ‚kažką‘, kurį pats iliuzijos godumu bei puikybės gudrumu susikūriau.
Geriau neveikti negu veikti?! Taip Marijos, suklususios Dievo Žodžio klausymui, dalis yra didingesnė nei pasaulio reikalus gliaudančios Mortos. Taigi ‚nieko‘ neveikiančioji žmonijos dalis Viešpaties akyse yra brangesnė nei ‚kažką‘ veikiančioji. Juk kas tas ‚kažkas‘ visagalio Viešpties akivaizdoje?! Kas turi ausis, tas ir išklauso.
***
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).