Remiantis mūsų itin uolių valdininkų logika, šis pavadinimas skatina įsigyti ar vartoti tabako gaminius. Ir tai ne šiaip sau kokia nors lauko reklama, žmonės tiesiog priversti gyventi tame „reklaminiame“ statinyje!
Suprantama, šiek tiek sutirštinau spalvas, bet jeigu mūsų valdininkai būtų iki galo nuoseklūs, kas galėtų paneigti, kad...
Šiaip ar taip, sovietinio socialistinio lenktyniavimo dvasia ne tik rusena, bet ir plieskia skaisčiomis liepsnomis. Puikiai prisimename, kaip Lietuva buvo tapusi pirmąja Europos Sąjungos nare, ratifikavusia Romoje vos spėtą pasirašyti ES Konstituciją. Apie tai buvo džiugiai raportuota Briuseliui, bet vėliau Prancūzijai ir Nyderlandams dokumentą atmetus, tas reikalas žlugo.
Po šios eurouolumo pamokėlės su Lisabonos sutartimi, kalbant sporto terminais, finišuota su pagrindine grupe. Nors, kaip aiškėja, nemažai parlamentarų kėlė rankas jos net nepaskaitę.
Jeigu parlamentas – o gal ir jį reikėtų uždrausti, nes labai jau panašiai skamba į cigarečių „Parliament“ pavadinimą – taip dirba, tai suprantama, į tokį standartą lygiuojasi ir kitos valstybinės tarnybos grandys, tarp jų VTAKT, LATGA-A ir kitos.
Jų darbo stilius – „kontroliuoti“, „užtikrinti“ ir raportuoti, kad planas 100% įvykdytas arba viršytas. Turbūt tik taip galima paaiškinti VTAKT sprendimą, kad AB „Apranga“ parduotuvėse platinami „Marlboro Classics“ prekės ženklo drabužiai turės būti išimti iš apyvartos. Turime istorijos vadovėlių vertą precedentą, nes pirmąkart Lietuvoje uždrausta prekiauti drabužiais.
Kokie gi valdininkų argumentai? VTAKT atstovai žinisklaidai sakė, kad „tyrimas“ – beje, tikrosios jo atsiradimo priežastys vertos atskiro pokalbio – ėjo dviem kryptimis. Tarnyba „ant kai kurių drabužių etikečių aptiko“, kad drabužių pavadinimas užrašytas identišku šriftu, kaip ir ant „Marlboro“ cigarečių, be to, „cigarečių reklamoje naudotas kaubojus“ neva atkartotas ir ant etikečių.
Pats turiu keletą šio prekės ženklo drabužių. Apžiūrėjau. Taip, ant etikečių yra tie užrašai, gal ir šriftas panašus, bet tai vidinėje drabužio pusėje. Užrašui, esančiam išorėje ant siūlės įskaityti reikia didinamojo stiklo. Tai ne koks D&G per visą pilvą. Ant savų drabužių jokių kaubojų neaptikau. Kažkada cigarečių reklamoje tikrai buvo naudotas kaubojus, bet ar kas nors gali tiksliai pasakyti, kada jį viešai Lietuvoje matė paskutinį kartą ir ar dabar yra koks nors realus ryšys tarp šių dviejų dalykų?
Jeigu, remiantis tokia logika, kaubojaus apranga – patrinti džinsai, laisvalaikio stiliaus marškiniai, liemenė ir skrybėlė – yra aprangos kodas, „skatinantis įsigyti ar vartoti tabako gaminius“, tai kodėl uolieji valdininkai kasmet nesuima bent pusės „Visagino country“ festivalio dalyvių ir žiūrovų? Gal apsidraudžiant muzikantams ir žiūrovams reikėtų persirengti indėnais?
Tačiau grįžkime prie „tyrimo dėl galimos paslėptos tabako gaminių reklamos“. Kaip žinia, prekės ženklas „Marlboro“ priklauso kompanijai „Philip Morris International“, o „Marlboro Classics“ – „Valentino Fashion Group S.p.A.“, kurį Lietuvoje platina AB „Apranga“. Vadinasi, anot VTAKT formuluotės, AB „Apranga“ reklamuoja „Philip Morris“ produktus. Net su žiburiu neįžvelgiu jokios verslo logikos.
Prekės ženklo „Marlboro Classics“ drabužiais, beje, skirtiems tik suaugusiems, dabar prekiaujama 40 šalių, 190 firminių parduotuvių, 390 parduotuvių pagal principą „shop in shop“ ir 2 400 prekybos taškų pagal „multibrand“ principą. VTAKT minėjo užsienio pavyzdį – Prancūziją.
Pasidomėjau šiuo atveju. Iš tiesų šį sausį, praėjus maždaug savaitei po to, kai šalyje, kurioje neleidžiama reklamuoti tabaką, buvo uždrausta rūkyti kavinėse ir restoranuose, Paryžiaus teismas skyrė 60 000 EUR baudą šio prekės ženklo savininkams už „neteisėtą netiesioginę reklamą“.
Po to teisininkas Francis Cabellero, atstovaujantis nacionaliniam komitetui, kovojančiam su tabako vartojimu, pareiškė, kad analogiškų veiksmų imsis ir prieš garsiuosius prekybos centrus „Printemps“ ir „Galeries Lafayette“, kuriuose prekiaujama šiais drabužiais.
Jis neslepia, kad nori išguiti šį prekės ženklą iš Prancūzijos. Tačiau atkreipkime dėmesį – Paryžiaus teismas skyrė tik baudą, o mūsų valdininkai, užuot susėdę su prekybininkais ir aptarę padėtį bei galimas išeitis, iškart kirto iš peties. „Valentino Fashion Group“ Paryžiaus teismo sprendimo nekomentavo, bet galima numanyti, kad civilizuotoje šalyje ieškoma protingų problemos sprendimo būdų.
Kita vertus, mūsų rinka – ne Prancūzijos, ji maža, jos perkamoji galia palyginti menka, mes dar neturime daugybės prekės ženklų ir kokybiškų drabužių pasirinkimas Lietuvoje tikrai skurdus, o atvesti kiekvieną naują prekės ženklą sunku. Šios aplinkybės visiškai nerūpi VTAKT, kuri nori būti draudimų pasaulio čempionė.
Tenka pažymėti, kad kai nesugebama išspręsti problemų iš esmės, kova su įvairiomis reklamos formomis – tabako, alkoholio, politinių partijų – tapo populiariausia politikų ir valdininkų veiklos sritis. Čia, atrodo, viskas lyg ir paprasta. Ir veiklos regimybę lengva sukurti. Juk ir Seimas taip elgiasi.
Tad VTAKT pasirinko lengviausią kelią – ėmėsi prekės ženklų, kurių grafinė išraiška „panaši“ į tabako gaminių pavadinimus. Taigi logiškai kyla kitas klausimas: ką, nuoseklieji ponai ir ponios, darysime su prekių ženklais ir užrašais „Klaipėda“? Kada pagaliau Palangoje lyg kokį Iljičių nukelsime Jūratę ir Kastytį? O čia, žiūrėk, galima įsivelti ir į pasaulinį karą – uždrausti ir sunaikinti „Camel active“ drabužius, avalynę ir aksesuarus, „Dunhill“ parfumeriją ir aksesuarus, analogiškus „Davidoff“ produktus. Tokiame kare būtina suduoti lemiamą smūgį ir švedų „Husqvarna Group“. Kodėl jie su savo vejapjovėmis ir šienapjovėmis „Partner“ netiesiogiai skatina rūkyti? Dar galėtume pasižymėti pirmieji pasaulyje uždraudę pardavinėti žurnalą „Vogue“.
Vienas iš VTAKT uždavinių – kontroliuoti, kaip juridiniai ir fiziniai asmenys laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, susijusių su alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių pardavimo ribojimu.
Tačiau esminių problemų srityje – kai persigėrę vaikai ir paaugliai jau tapo nuolatiniais ligoninių reanimacijų pacientais ir viešai svarstoma, kad mokyklose reikėtų įrengti rūkomuosius, VTAKT skambių pergalių ar net iniciatyvų negirdėti, nes tai juk sudėtinga problema.
Na, o neironizuojat manyčiau, kad jeigu viską iki galo susitvarkytume ir nebeturėtume ką veikti, kada nors galėtume imtis ir tų prekių ženklų panašumų klausimo.