Geležinis daktaras

Iki 1975-ųjų Vilniuje gyvenęs A.Saunoris - vienas nedaugelio sovietmečiu emigravusių medikų, kuriam pavyko ne tik išsaugoti profesiją, bet ir perprasti Kanados sveikatos apsaugos sistemą.

Minios nutukusių amerikiečių. Būtent apie juos pirmiausia parūpo šnektelėti susitikus su Geležiniu daktaru pramintu praeityje garsiu stalo tenisininku, dabar - garsiu gydytoju Algimantu Saunoriu. 80 metų sukaktį ką tik paminėjusiu mediku, keturias dienas per savaitę operuojančiu širdį, kitas tris - dirbančiu bendrosios praktikos gydytoju.

„Europietės moterys būna sveikai pilnokos, o amerikietės - nesveikai nutukusios. Riebalai joms - tarsi prijuostės kabo, o užpakaliai kokio platumo?“ - moteris per dantį traukė Kanadoje besidarbuojantis medikas.

Ne iš piktumo, bet kaip gydytojas. Ir tam jis turi teisę: gydytojas puikiai žino, kad cukrinis diabetas ir širdies ligos - neatsiejami nutukusių žmonių palydovai. Maža to, kaip chirurgas jis patiria ir tai, kad nutukusių pacientų širdies operacijų rezultatai yra gerokai prastesni.

„Amerikiečiai tunka, nes ryja be saiko ir vaikus tai daryti pratina. Ryja mėsainius, dešrainius, bet nevalgo gero, normalaus, pačių paruošto maisto, nes tingi. O nutukę griebiasi vaistų, numeta keletą kilogramų. Bet po kelių savaičių vėl - tas pat“, - pyko medikas.

Nors Kanadoje žmonės gyvena sveikiau, nemažai nutukėlių yra ir tarp Algimanto - bendrosios praktikos gydytojo pacientų. Tokių yra ir tarp jo bendradarbių Hamiltono universitetinėje ligoninėje.

Susitikus su mediku, trisdešimt metų operuojančiu širdį ir dirbančiu privačiai, buvo smalsu pakalbėti ir apie Kanados medicinos sistemą.

„Dar Vilniuje gyvendamas buvau prisiekęs, kad niekada nedirbsiu širdies chirurgijoje. Man atrodė, kad tai - neįdomu. Kad diagnozuojant širdies ligas nereikia galvoti: tai už gydytoją padaro aparatūra. O štai bendrajam chirurgui reikia gerokai pasukti galvą norint nustatyti diagnozę“, - kalbėjo A.Saunoris.

Tačiau gyvenimas emigracijoje jam tokias mintis pamažu išmušė iš galvos. Kanados širdies chirurgų draugijos pirmininkas netruko įžvelgti imigranto gebėjimus: tokiomis rankomis esą jam lemta operuoti širdį. Įkalbinėjamas A.Saunoris pasidavė.

„El, tu esi daugiausia širdies operacijų asistavęs chirurgas: per 30 metų - maždaug 18 tūkstančių“, - neseniai už Algimantą suskaičiavo jo bendradarbiai Hamiltono universitetinėje ligoninėje.

El - taip sutrumpintai imigrantą iš Lietuvos vadina kolegos kanadiečiai.

Anksčiau kasdien palinkdavęs prie pacientų operacinėje, pastaruoju metu chirurgas sumažino darbo ligoninėje krūvį. Dabar širdies operacijoms jis asistuoja 4 dienas per savaitę, likusias - dirba bendrosios praktikos gydytoju.

A.Saunoris turi privatų kabinetą ir rūpinasi maždaug 1000 jį pasirinkusių pacientų sveikata. Medicinos sesers nesamdo: viską padaro pats. Administraciniai reikalai patikėti žmonai Daliai, sekretorės - dukteriai Raimondai.

Lietuvoje daugiausia medicinos reformų siejama su šeimos (bendrosios praktikos) gydytojo darbu. O kaip ši medicinos grandis veikia Kanadoje?

„Kanadoje yra pati geriausia sveikatos draudimo sistema, - patikino A.Saunoris. - Kiekvienas pacientas gauna nemokamas gydymo paslaugas. Jungtinėms Valstijoms net lygintis nėra ko: ten kiekvienas daktaras žiūri, kaip kuo daugiau nuo žmogaus nuplėšti“.

Už dirbantį žmogų sveikatos draudimo įmokas moka darbovietė. „Aš taip pat, kaip darbdavys, sumoku draudimo įmokas už savo įmonės darbuotojus, - pasakojo A.Saunoris. - Žmonės, kurie nedirba, gauna valstybinį sveikatos draudimą, irgi padengiantį visas gydymo išlaidas. Žinoma, kai ligonis užsimano gulėti vienvietėje palatoje, už komfortą primoka, bet operacija vis tiek nekainuoja. Vaistai - irgi“.

Šeimos gydytoją kanadiečiai išsirenka patys. Bet pacientus, pasirodo, renkasi ir medikai.

Gydytojų Kanadoje trūksta. Užtat netrūksta žmonių, kurie neturi savo šeimos gydytojo. Todėl Kanados sveikatos apsaugos ministerija skelbia sąrašus gydytojų, priimančių naujus ligonius. Dažniausiai tai būna jauni, pradedantys medikai.

„Vyresni bendrosios praktikos gydytojai pacientų turi pakankamai, todėl naujų ir nenori priimti. Pajamų jiems pakanka, trūksta tik laisvesnio laiko. Aš taip pat nebesiimu gydyti naujų žmonių“, - kalbėjo A.Saunoris.

Nors pacientai ir priešinasi, Lietuvoje pamažu įsigali nauja tvarka: bendrosios praktikos gydytojai ligonius namie lanko tik išskirtiniais atvejais. O Kanadoje?

Pasirodo, lanko. Ir pats Algimantas tai daro. Tiesa, lanko ne visus, bet pasiligojusius vyresnio amžiaus žmones, kuriems patiems sunku pas jį ateiti ir kurie to paprašo.

Už namų vizitą valstybė gydytojams moka daugiau nei už priėmimą darbo kabinete.

„Pacientus dažniausiai lankau tik savaitgaliais, nes kitomis dienomis dirbu ligoninėje arba savo kabinete. Pasitaiko, kad ir vidury savaitės tenka skubiai pas ligonius nuvykti, bet retai. Jei žmogui nutinka kas nors rimta, jis vežamas į ligoninę“, - aiškino gydytojas.

Žmonės gali rinktis. Jei nenori savaitgaliais namie laukti vizituojančio gydytojo, patys gali nuvykti į ligoninės priimamąjį. Tačiau jame gauti pagalbą nėra paprasta. Kartais tenka palaukti 6-7 valandas, nes priimamajame skyriuje medikų darbo krūvis yra ypač didelis.

O kaip organizuojama pagalba, pavyzdžiui, užklupus gripo epidemijai? Ligoniai skambina gydytojui telefonu? Ar patys bando pasiekti ligoninę?

„Dirbu vienas, bet priklausau grupei bendrosios praktikos gydytojų, kurie dalijasi budėjimais: paeiliui budime ištisą parą“, - pasakojo A.Saunoris.

Kai gydytojai baigia darbą privačiame kabinete, visų šios grupės medikus pasirinkusių pacientų skambučius priima budinti dispečerė. Dispečerėmis dažniausiai dirba buvusios medicinos seserys. Jos, išklausiusios paciento skundą, žino, kaip elgtis: arba pataria, ką daryti, arba pasako budinčio gydytojo telefono numerį.

Sulaukęs paciento skambučio budintis gydytojas sprendžia, kokią pagalbą teikti. Jei reikia, pats vyksta pas ligonį, jei reikia - siunčia į ligoninę. O kartais pakanka ir patarimų telefonu.

Paciento vizitas pas bendrosios praktikos gydytoją įkainotas 32 Kanados doleriais (maždaug 70 litų). Už išsamų, kartą per metus atliekamą paciento sveikatos patikrinimą mokama dukart daugiau: 63 dolerius (apie 137 litus). Gydytojo vizitas į ligonio namus įkainotas 80 dolerių (174 litais).

„Yra ir kitokia bendrosios praktikos gydytojų darbo apmokėjimo sistema, ją kaip tik šiuo metu stengiamasi įvesti, - kalbėjo A.Saunoris. - Pagal ją, gydytojams mokama atsižvelgiant į prisirašiusių ligonių skaičių. Jiems truputį lengviau dirbti: jie nelanko ligonių namie, bet gauna nuolatinį atlyginimą“.

Kanadoje daug dirbančio gydytojo atlyginimas per metus siekia 300 tūkst. Kanados dolerių (apie 654 tūkst. litų). Tik savo kabinete dirbančių bendrosios praktikos gydytojų pajamos per metus svyruoja nuo 180 iki 200 tūkst. dolerių (392-436 tūkst. litų). Gydytojai specialistai uždirba daug daugiau, nei bendrosios praktikos gydytojai.

Širdies chirurgas už operaciją gauna 4-5 tūkst. Kanados dolerių (8,7-11 tūkst. litų). Asistentas - šiek tiek mažiau. Tuo tarpu Lietuvoje širdies chirurgas per metus uždirba apie 60 tūkst. litų neatskaičiavus mokesčių.

„Kanadoje patvirtintas kainoraštis, kiek pinigų ir už kokias paslaugas gauna medikas, - aiškino pašnekovas. - Bet negaliu palyginti medikų uždarbio, tarkime, su mokytojų alga. Nežinau, kiek jie uždirba.

Be to, ir laisvo laiko pedagogai turi daug daugiau. O maisto ir drabužių kainos Kanadoje maždaug tokios pat kaip Lietuvoje“.

A.Saunorio kabinete nėra laboratorinės įrangos. „Jos ir nereikia, - patikino gydytojas. - Pacientus tyrimų siunčiu į specializuotą laboratoriją, kuri atlieka viską, ką reikia“.

Kai A.Saunoris nutaria, kad jo pacientą turi pakonsultuoti specialistas, jis rašo prašymą. Jame nurodo konsultacijos priežastį ir tokį prašymą faksu siunčia gydytojui specialistui. Šis A.Saunorio pacientui tebesant kabinete paskiria konsultacijos laiką.

Tai bendra tvarka, pagal kurią dirba visi bendrosios praktikos gydytojai. Gydytojai specialistai paprastai dirba ligoninėse, o pacientus tam tikru laiku priima privačiuose savo konsultacijų kabinetuose.

Tarp A.Saunorio pacientų yra ir vaikų. Jei gydytojui kyla neaiškumų, vaikas siunčiamas konsultuotis pas pediatrą - vaikų ligų specialistą.

„Kartais motinos būna labai jautrios, sielojasi ir dėl paprastos vaiko ligos. Jos nori patekti pas pediatrą? Nesudarau kliūčių: išrašau siuntimą, - pasakojo Algimantas. - Nematau čia jokios blogybės. Juk tai psichologinė pagalba motinoms. Bet tikrai yra tokių gydytojų, kurie to nedaro. Blogai. Nes nė vienas specialistas nepriims ligonių be siuntimo, vaikų - irgi“.

Geras uždarbis vis dėlto ir Kanados medikams negarantuoja ramybės. Kanadoje, kaip Lietuvoje ir daugybėje pasaulio šalių, galioja pacientų teises ginantys teisės aktai.

Prieš bet kokias procedūras, juo labiau - širdies operacijas, pacientams medikai išsamiai turi paaiškinti, kas jiems bus atliekama.

„Paciento sutikimas - būtinas. Be jo nė vienas gydytojas neturi teisės atlikti jokios procedūros“, - patikino A.Saunoris.

Kiekvienas gydytojas yra apsidraudęs: metinį draudimo mokestį jis moka iš savo kišenės. „Už draudimą per metus sumoku 6000 Kanados dolerių (apie 13 tūkst. litų), - pasakojo A.Saunoris. - Gydymo įstaiga (ligoninė, kurioje dirbu) sukaupia pinigus ir, jei kas nors atsitinka, savo darbuotojui pasamdo geriausią advokatą“.

Nors į teismus Kanados medikai patenka retai, vis dėlto draudimo įmokas moka visi: taip saugiau dirbti. Pačiam A.Saunoriui irgi yra tekę išgyventi nepavydėtiną situaciją - jį teismo procese gynė ligoninės samdyta advokatė.

„Ir chirurgai kartais padaro klaidų, ir kiti medikai, bet dažniausiai juos teismams apskundžia ne ligoniai, bet jų giminės. Ir aš pats buvau paduotas į teismą. Įstaiga mane apgynė, nes nieko bloga nepadariau, - pasakojo A.Saunoris. - Tiesiog vienas pilietis apkaltino tris medikus: mane, onkologą ir širdies ligų specialistą, esą jo tėvą nuvarėme į kapus“.

Anot Algimanto, tam žmogui medikai darė viską, ką galėjo, bet ligonis buvo solidaus amžiaus, sirgo vėžiu ir galop mirė.

Teismo procesas truko ilgai, tąsė medikams nervus, kol galop teisėjai priėmė išteisinamąjį sprendimą. „Pasipinigauti tas žmogus norėjo, ir tiek. O išėjo atvirkščiai: jam pačiam teko padengti ir teismo išlaidas, ir dar savo advokatui sumokėti“, - prisiminė A.Saunoris.

A.Saunoris - vos ne vienintelis sovietmečiu Hamiltoną pasiekęs lietuvių medikas, kuriam emigracijoje pavyko išsaugoti savo profesiją. O tai padaryti nebuvo paprasta.

„Pradžia Kanadoje buvo labai sunki. Turėjau perlaikyti egzaminus, kad būtų patvirtintas Lietuvoje gautas Vilniaus universiteto diplomas. Po to turėjau atlikti stažuotę, antraip nebūčiau galėjęs laikyti egzaminų, suteikiančių teisę verstis medicinos praktika“, - aiškino Algimantas.

Ar Hamiltone buvo bent vienas lietuvis, kuris per pastaruosius dešimtmečius būtų tapęs bendrosios praktikos gydytoju?

Per 30 metų Algimantas pažinojo tik vieną tokį, kuris tapo pėdos specialistu. Vietiniai medikai į savo būrį emigrantų beveik neįsileidžia. Galbūt todėl daugumai jaunų gydytojų, kurie atvykdavo į Hamiltoną, diplomą patvirtinančių egzaminų išlaikyti taip ir nepavykdavo.

Pats A.Saunoris greitai gavo teisę dirbti mediku: 1975 metais atvykęs į Hamiltoną, po metų jis jau buvo išlaikęs diplomą patvirtinančius egzaminus. O 1978-aisiais pradėjo dirbti bendrosios praktikos gydytoju.

„Ėmiausi šeimos gydytojo darbo, bet juk buvau chirurgas, - prisiminė A.Saunoris. - Pacientų turėjau nedaug, tad norėjau padirbėti ir kurioje nors operacinių. Kartą, paskambinęs Hamiltono universitetinės ligoninės chirurgų sekretorei, paklausiau, ar nereikia pagalbos. Kaip tik reikėjo asistento. Taip pradėjau dirbti kaulų chirurgijos, bendrosios chirurgijos, o netrukus - ir kraujagyslių chirurgijos operacinėse“.

Anuomet Kanados širdies chirurgai operuodavo ir širdies, ir kitokias kraujagysles. A.Saunorio profesionalumą kolegos netruko įvertinti ir Hamiltono universitetinės ligoninės Širdies chirurgijos centro vadovas jam pasiūlė padirbėti operacinėje. Taip Algimantas liko operuoti širdies: ėmėsi darbo, kurį kažkada ignoravo.

Geležinio daktaro pravardę A.Saunoris gavo dar gyvendamas Lietuvoje: medikas buvo ir puikus sportininkas. 12 kartų jis yra tapęs Lietuvos stalo teniso vienetų čempionu, 6 sykius - SSRS vienetų ir 7 kartus - dvejetų stalo teniso čempionu. 1960 metais Zagrebe jis tapo Europos stalo teniso vicečempionu.

Bet kai 1975 metais emigravo (išvyko į Kanadą pas Hamiltone gyvenančią motiną), sportininko vardas buvo išbrauktas iš visų žinynų, leidinių. Net nuotraukose jo veidas buvo užtušuojamas.

Gyvendamas ir dirbdamas emigracijoje, A.Saunoris ne kartą tapo JAV ir Kanados lietuvių stalo teniso pirmenybių nugalėtoju.

Kai A.Saunoris ėmėsi darbo Kanadoje, Lietuvoje likę jo mokiniai prarado bet kokią galimybę susisiekti su juo. Artimiausius draugus pasiekdavo tik A.Saunorio siunčiami Kalėdų atvirukai.

I tarybinėje klinikinėje (Šv.Jokūbo) ligoninėje, vėliau - 1968 metais duris atvėrusiose Antakalnio klinikose (Vilniaus miesto universitetinė ligoninė) bendrosios chirurgijos pamokas iš A.Saunorio įgiję mokiniai netrukus patys ėmė kopti į medicinos profesines aukštumas.

Pilvo chirurgai Juozas Stanaitis, Edmundas Gaidamonis, urologas Kastytis Gricius, širdies chirurgai Saulius Miniauskas, Rimantas Karalius, Gediminas Norkūnas - tik dalis A.Saunorio mokinių. Juos mokytojas rengė laikydamasis paprastos taisyklės: studentai - būsimieji chirurgai - turi kuo daugiau operuoti. Antraip kaip jie išmoktų tai daryti?

Atkūrus nepriklausomybę, A.Saunoris finansiškai rėmė Lietuvos jaunuosius stalo tenisininkus. Gimtinėje jis iki šiol dalyvauja teniso veteranų turnyruose.

Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) liepos mėnesį už nuopelnus olimpiniam judėjimui ir 80 metų jubiliejaus proga A.Saunorį apdovanojo Olimpine žvaigžde.