Po mirties sulaukė dėmesio
Šiauriniame Šilaičių kapinių pakraštyje, patvoryje, trimis eilėmis rikiuojasi vėjų nugairinti kuklūs kryželiai ir žolėmis apžėlę, vienas nuo kito vos per pėdą nutolę kapų kauburėliai.
Laukinėmis rūgštynėmis, kuokštais dilgynių ir viksvų apaugusių molingų kauburių eilės vadinamos bendru kapu.
Tai vieta, kur baigę žemiškąją kelionę amžinojo poilsio atgula visuomenės atstumtieji: benamiai, neatpažinti ar be artimųjų likę žmonės, tie, kurių laidojimu niekas nesirūpina ir nėra kam prižiūrėti kapvietės.
Neseniai mirusi 65 metų Juzė Bystrova irgi turėjo būti palaidota į vieną eilę su visuomenės užribyje gyvenusiais likimo broliais, nes jau kelerius metus buvo benamė, valkatavo Panevėžyje, piktnaudžiavo alkoholiu, gyveno iš to, ką rasdavo konteineriuose, o giminės nuo jos buvo nusigrę-žę.
Bet atsitiko taip, kad į gyvenimo dugną nublokšta varguolė po mirties netikėtai sulaukė svetimų žmonių dėmesio: buvo gražiai palaidota, atgulė ne į žolėmis apžėlusį patvorį, o į vieną gražiausių Šilaičių kapinių vietų - ant saulėto kalnelio beržyne.
Patiki geraširdžių pažadais
„Velionę būtume laidoję ten pat, kur visus giminių neturinčius mirusiuosius, nes niekas iš jos artimųjų neatsišaukė, nepasiėmė kūno.
Tačiau atsirado moteris, kuri pažadėjo prižiūrėti jos kapą, paprašė pašarvoti velionę ir atėjo jos palydėti“, - kodėl asociali, už valdiškus pinigus laidota benamė atsidūrė ne bendrame kape, o atskiroje kapvietėje, paaiškino laidojimo paslaugų įmonės „Ramybės takas“ vadovė Silvija Taloč-kienė.
S.Taloč-kienės įmonė su savivaldybe yra sudariusi sutartį ir už biudžeto lėšas laidoja tuos, kurie ir mirę būna niekam nereikalingi. Kol policija išduoda leidimą laidoti neatpažintus ar giminėms nereikalingus asmenis, „Ramybės takas“ juos laiko specialiuose šaldytuvuose.
Paprastai tokiems žmonėms duobė kasama specialiai tam skirtame plote palei tvorą, kapvietės viena nuo kitos neatitvertos, atstumas tarp jų - lyg broliškuose kareivių kapuose.
Tačiau jei benamiui dėmesį parodo nors ir svetimi žmonės, paprašo jį laidoti ne patvoryje ir pažada kapą prižiūrėti, jokių ginčų nekyla: Šilaičių kapinių prižiūrėtojai skiria standartinio dydžio kapvietę bendroje eilėje.
„Panevėžiečiai yra geraširdžiai. Jau ne pirmas kartas, kai asocialiai gyvenusį, visuomenei našta buvusį pilietį palaidoja visai svetimi žmonės. Dažnai tai būna anksčiau jį pažinoję kaimynai“, - pasakojo S.Taloč-kienė.
Panevėžietės J.Bystrovos laidotuvės „Ramybės tako“ vadovei įsiminė tuo, kad benamės moters į paskutinę kelionę palydėti atėjo ir jos kapą prižiūrėti apsiėmė visai jai svetimas asmuo - kažkada buvusi kaimynė Virginija Pakalnienė.
Valkatauti išėjo iširus šeimai
Vos prieš mėnesį supiltas J.Bystrovos kapas niekuo neišsiskiria iš greta esančių. Jis aptvertas laikina medine tvorele, gražiai apsodintas dekoratyvinėmis lapinėmis gėlėmis ir ryškiai žydinčiomis raudonomis begonijomis.
„O tai ką man daryti? Negaliu neprižiūrėt, kai visi aplinkui taip gražiai tvarkosi. Ji ir taip gyvenimo smarkiai nuskriausta buvo, nemokėjo susiimti, nusirito į patį dugną, tai dabar tegu nors gražų kapą turės“, - rodydama į gretimus kapus rankomis skėsčiojo svetimo žmogaus kapvietę įsigijusi V.Pakalnienė.
Moteris velionę pažinojo seniai, anksčiau jos gyveno tame pačiame daugiabutyje.
J.Bystrova kažkada gyveno normaliai, buvo ištekėjusi, augino sūnų. Nežinia dėl kokių priežasčių šeima iširo, buvęs vyras vedė kitą moterį ir apsigyveno kitame mieste, sūnus sukūrė šeimą ir išėjo gyventi atskirai.
Moteris kurį laiką gyveno pas senutę motiną jos trijų kambarių bute, kartu gyveno dar dvi seserys. Kai motina mirė, paaiškėjo, kad už butą yra galybė skolų, giminaičiai įkalbėjo jį parduoti. Visos trys seserys liko be pastogės.
Viena jų įsikūrė mažame bažnytkaimyje, kita susirado kampą Panevėžyje, o J.Bystrova išėjo tiesiog į gatvę.
Kurį laiką ji gyveno „vaiduokliu“ vadintame nebaigtame statyti viešbutyje prie Klaipėdos ir Nemuno gatvių sankryžos (dabar ten stovi „Maxima“). Kai statinį nugriovė, moteris glausdavosi visokiose apleistose negyvenamose patalpose ar miegodavo tiesiog po atviru dangumi.
Retkarčiais J.Bystrova mieste susitikdavo V.Pakalnienę ir paprašydavo kelių litų, kartais pinigų pasiskolinti užsukdavo į darbą bendruomenių rūmuose ar į namus.
„Ji gėrė, elgetavo, net kalėjime sėdėjo, bet buvo sąžininga: ką pasiskolindavo, visada atiduodavo, kai sugebėdavo kažkokiais būdais užsidirbti“, - sakė V.Pakalnienė.
Šiemet J.Bystrova bandė prisiglausti nakvynės namuose. Norint ten patekti, reikėjo pasitikrinti sveikatą. J.Bystrovai buvo nustatyta atvira tuberkuliozės forma, ji buvo paguldyta į ligoninę.
„Aplankydavau ją ir ten, džiaugiausi, kad nors tokiu būdu stogą virš galvos turi“, - pasakojo V.Pakalnienė.
Sūnaus laidotuves pragėrė
Valkatos gyvenimą pasirinkusi moteris nei pas seseris, nei pas sūnų nesirodė, V.Pakalnienei sakė, jog gėdijasi.
Prieš kurį laiką netikėtai mirė J.Bystrovos sūnus: neatsargiai lipo per savo privataus namo langą, persirėžė į stiklą venas ir mirtinai nukraujavo.
J.Bystrova į vienturčio vaiko laidotuves nenuvažiavo. Pasiskolino iš V.Pakalnienės tam reikalui pinigų, po mėnesio atnešė skolą ir prisipažino: „Nebuvau laidotuvėse, pinigus pragėriau“.
„Neįsivaizdavau, kaip benamius laidoja, svarsčiau, gal įkiša į kokį pigiausią maišą, ir viskas.
O pamačiau gulinčią švarutėliame karste, melsva suknelė, baltas šalikėlis, aksominiai bateliai. Ji šitiek metų vaikščiojo nesipraususi, gyva būdama tikrai tokių gražių drabužių neturėjo“, - prisiminusi atsisveikinimo su bename akimirką graudinosi V.Pakalnienė.
Į J.Bystrovos laidotuves atėjo keturi žmonės: V.Pakalnienė, jos bendradarbė, velionės draugas ir kunigas.
„Ramybės tako“ darbuotoja pasakė atsisveikinimo kalbą, kunigas pasimeldė. Lydint į kapus lietus pliaupė lyg iš kibiro. Kunigas, šlapias nuo galvos iki kojų, prie kapo duobės meldėsi už velionę.
Prie karsto susirieja dėl turto
Laidojimo paslaugų įmonei vadovaujanti S.Taloč-kienė sakė per savo darbo metus prisižiūrėjusi visko.
„Ne mūsų teisė teisti, visko gyvenime būna, visaip atsitinka, gyvenimas nesusiklosto ir žmonės atsiduria ten, kur galbūt nenorėtų. Bet mirtis visus sulygina.
Viską gali nusipirkti, apeiti, apsukti, papirkti, bet mirties už jokius pinigus nepapirksi. Karste gulintieji man visi vienodi: ar jis benamis, ar su gausiu giminaičių būriu“, - sakė S.Taloč-kienė.
Pasak jos, kartais laidojant vargšą benamį, kurio palydėti ateina vienas ar du sugėrovai, būna liejamos tikresnės ašaros nei prie ištaigingai gyvenusio žmogaus karsto.
Būna šiurpu klausyti, kai prie gausiai gėlėmis apstatyto ir žvakių šviesos nutvieksto karsto įsiplieskia ginčai dėl palikimo.
Užsimiršę, kur esantys, gedintys giminaičiai ima rietis dėl žemės, namo, automobilio ir kito smulkesnio turto.
S.Taloč-kienė įsitikinusi, jog prie benamių karstų netikrų ašarų nebūna.
Tėvo nepažino, bet palaidojo
Visuomenės užribyje gyvenusių žmonių laidotuvės S.Taloč-kienei įsimena labiau nei įprastos, nes dažnai jose atsiveria itin skaudžios gyvenimo istorijos.
Kartą mirus vienam benamiui atsirado giminaičiai ir prisiėmė visus laidotuvių rūpesčius. Tik paslaugų teikėjus perspėjo, kad iš morgo parvežtų tikrai tą, o ne kitą velionį.
„Labai nustebau, pasiteiravau, nejau jie savo mirusio giminaičio nepažįsta? Žmonės paaiškino, kad jie yra mirusiojo vaikai, tėvo nematę nuo kūdikystės. Gimdytojas juos paliko, kai vienam buvo pusė, kitam - pusantrų metų.
Tada dar kartą nustebau, kodėl jie tokį tėvą laidoja? Jei neaugino, nežiūrėjo, nesirūpino, gal net po mirties nenusipelnė vaikų dėmesio?
O jie atsakė: mes norime, kad mūsų vaikai žinotų, kaip turi būti, norime, kad žinotų, kur yra senelio kapas“, - pasakojo S.Taloč-kienė.
Kitos benamės laidotuvės buvo šiek tiek makabriškos. Atsisveikinti su mirusiąja atėjo jos sugyventinis ir stikliuko draugė.
Apygirtė moteriškė, prisvyravusi prie karsto, išsišiepė ir vyrui mestelėjo: „Ė, tai kad čia visai ne Jadzė“.
Sugyventinis aiškino, jog karste tikrai guli jų bendra pažįstama, bet atrodo kitaip dėl to, kad nuprausta ir pagražinta su kosmetika. O sugėrovė jos gyvos nusipraususios nebuvo nė karto mačiusi.
Supyko dėl pigaus karsto
S.Taloč-kienei į atmintį įstrigo vienerios šiemet buvusios laidotuvės. Mirė asocialiai gyvenęs vyriškis. Velionio kūno niekas nenorėjo atsiimti, visą mėnesį jis pragulėjo šaldytuve, tad laidotuvėmis teko rūpintis „Ramybės takui“.
Kai karstas jau buvo paruoštas vežti į kapus, staiga atsirado Širvintose gyvenanti velionio sesuo. Moteris pasiteiravo, ar galėtų laidojimo paslaugų teikėjai velionį nugabenti į Širvintas.
„Giminaitė sutiko apmokėti kelionės išlaidas, tad mes velionį jai nuvežėme. Tačiau po kelių dienų sulaukiau grasinančio skambučio, kad mums iškvies televiziją dėl to, jog padarėme gėdą prieš visą giminę - velionį atvežėme per prastame karste. Skambinančioji reikalavo, kad atsiprašytume viešai.
Tokiais atvejais sunku suprasti, ką žmogus galvoja. Savo broliu nesirūpino, nežinojo, ar jis turi valgyti, pastogę, kaip gyvena, mirusio irgi neėmė. O kai velionis už valdiškus pinigus buvo paruoštas laidoti, pareiškė pretenzijas dėl neva per pigaus karsto“, - keistu žmonių elgesiu stebėjosi S.Taloč-kienė.