Su Marijonu pasikalbėti susėdome atskridę į Goro provinciją - po vizito Kandaharo ir Kabulo karinėse bazėse. Čia keliavo oficiali lietuvių delegacija, o kartu su ja - ir du koncertus Afganistane surengęs M.Mikutavičius.
Egzotikos užteko visiems. Pirmą kartą į Afganistaną atvykęs Marijonas domėjosi karių buitimi ir būtimi, savo emocijas dažniausiai reikšdamas žodeliu „jo“, savo ruožtu kariai kone stojo į eilę norėdami kartu su juo nusifotografuoti.
Jie šėlo kaip vaikai. Į šalį padėję ginklus ir neperšaunamas liemenes. Trumpam pamiršę nesaugią smėlio šalį ir į akis pučiamas dulkes. Bent akimirką širdimi sugrįžę į Lietuvą.
„Chebra, linkiu jums laimės, gėrio, svajonių. Linkiu jums saugumo“, - Čagčarano ir Kandaharo karinėse bazėse lietuviams nuo scenos šaukė M.Mikutavičius.
Po pirmojo koncerto Kandahare atskridus į Goro provinciją Marijono laukė antrasis koncertas lietuviams ir kartu su jais tarnaujantiems danams, kroatams, amerikiečiams, gruzinams, ukrainiečiams.
Virš galvos sparčiai vakarėjo dangus. Tik alinamas karštis niekur nesitraukė, o šaltas vanduo greitai virsdavo šilta arbata.
Virš mūsų - aukšti smėlio pylimai, o virš jų - vielos tinklai. Dar toliau - kalnai. Tai - Afganistanas. Smėlio ir kalnų šalis. Karštasis taškas, iš kur nuolatos mus pasiekia žinios apie kylančius neramumus.
- Marijonai, ar nebijojai važiuoti į šalį, kurioje vyksta karas? Nebuvo dvejonių, kad gal geriau likti ramioje Lietuvoje?
- Karas tai karas. Bet juk žinojau ir tai, kad važiuoju ne vienas. Kartu su mumis keliavo ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, ir europarlamentarė Laima Andrikienė. Tad ir pamaniau, kad ši kelionė - saugi. Saugi tiek, kiek iš viso gali būti saugi tokia išvyka. O tokią šalį kaip Afganistanas pamatyti labai norėjau.
- Tad kokį jis įspūdį paliko?
- Mes Afganistano beveik nematėme. Lankėmės trijose karinėse bazėse - Kabule, Kandahare ir Čagčarane. Tačiau mane nustebino šiuolaikinis karas. Karas dabar yra kitoks nei anksčiau. Man atvipo žandikauliai. Rimtai. Tarkime, Kandahare, kur gyvena vos dvylika tūkstančių žmonių, kariams įrengti barai, žaidimų stalai, futbolo ir ledo ritulio aikštės. Mes matėme tik paradinę karo pusę, juk karo mums net pauostyti neteko.
- Ar anksčiau domėjaisi situacija Afganistane?
- Man visą laiką buvo įdomu tai, kas susiję su karu. Nesu tiek išanalizavęs situacijos, kad galėčiau daryti išvadas.
Tačiau spaudoje ne kartą skaičiau iš misijų grįžusių karių interviu, kur jie pasakojo savo įspūdžius. Įdomu. Be to, dar sovietmečiu čia tarnavo mano pusbrolis. Bet tai, kas šioje šalyje vyko anksčiau ir kas dabar, skiriasi tarsi diena ir naktis.
- Gal bandei įsivaizduoti save karių kailyje?
- Kai buvome pas tuos vaikinus Kandahare (Kandahare misiją atlieka Specialiųjų operacijų pajėgos - SOP, - aut.), na, nežinau... Nežinau, ar galėčiau gyventi jų gyvenimą. Nors, kita vertus, jei mano gyvenimas būtų susiklostęs kitaip, gal visai norėčiau pauostyti parako kvapo.
Manau, kad visi žmonės - tiek vyrai, tiek moterys - labiausiai atsiskleidžia ir savo savybes parodo ekstremaliomis sąlygomis. O kas gali būti ekstremalesnio nei karas?
Nežinau, ar būčiau toks pajėgus kaip jie. Nežinau, ar sugebėčiau taip daryti. Bet kai Kandahare pamačiau tuos užgrūdintus veidus, į juos žvelgiau su tam tikru pavydu. Kažkaip tada pagalvojau, kad šie vyrai savo gyvenime matę daug daugiau nei aš, kad jų patirtis - visai kitokia. Stovėdamas šalia jų jautiesi net šiek tiek nevisavertis.
Tiesa, nežinau, kaip jie atrodo kovos lauke. Jie visai kitokie, nei mes įsivaizduojame. Juk yra tokia nuomonė, kad kariai - tai raumenų kalnas, jie nesugeba savarankiškai mąstyti, analizuoti situacijos. Kitaip tariant, mėsos gabalas su raumenimis, vykdantis įsakymus.
Bet kai pasikalbėjau su tais bičais, mano nuomonė pasikeitė. Mačiau protingus žvilgsnius, vyrus, kurie moka vertinti situaciją. Mes tiek mažai apie juos žinome, žinome tik paviršių. Tačiau pasikalbėjęs su jais, manau, kad šie bičai yra tie, kuriais galime didžiuotis.
- Klausydamiesi tavo dainų jie šėlo kaip vaikai.
- Jo. Keistas buvo vakaras. Šiltas. Nors koks ten koncertas? Dvi kolonėlės, ir tiek. Tačiau mes į Kandaharą atvažiavome tokiu laiku, kai vieni kariai baigė misiją, o kitą dieną ruošėsi namo. Jie sakė: „Nepyk, jei pasirodėme ramūs, mintimis jau buvome namie“.
- Namie, kur iki kaklo žalumos ir kur moterys nevaikšto galvas paslėpusios po skaromis. Regis, taip jiems sakei koncerto pradžioje, kalbėdamas, ką jie ras grįžę į Lietuvą.
- Jo. Kur daug žalumos. Lietuvoje nėra taip pilka, kaip čia.
- Po koncerto su tavimi panoro nusifotografuoti nemažai karių.
- Fotografavausi beveik su visais. Aš ir pats norėčiau turėti tas nuotraukas. Tik nežinau, ar pavyks - juk tie žmonės, kurie misiją atlieka Kandahare, savo veido viešai nerodo, jų darbas konfidencialus.
Mūsų bendravimas su jais buvo subtilus - aš daug ko jų negalėjau paklausti. Mes su jais - iš skirtingų pasaulių ir kai kurie mano klausimai jiems gali pasirodyti juokingi.
- Susidarė toks įspūdis, kad tavęs čia laukta labiau nei krašto apsaugos ministro. Kur tik pasisuksi, karių lūpose skambėjo Marijono vardas.
- Manau, tai normalu. Ministras - valdžios atstovas. O aš juk esu paprastas bičas, artimesnis jiems. Statusas kitas. Ir dar - mano veidas jiems žinomas iš teliko.
Tarkime, sutikome žmonių, kurie čia jau yra devynis mėnesius, ir kiekvienas veidas iš Lietuvos jiems yra mielas ir savas.
Lietuviai jiems kelia malonių sentimentų. Ir tai - nieko keista, kai tiek laiko esi tarp tų pačių žmonių, tarp smėlio ir dulkių. Tarsi Marse.
- Neerzino, kad nuolatos prašė tavęs kartu fotografuotis?
- Oi, ne. Taigi ne Palangos J.Basanavičiaus gatvėje prašė. Tada tai erzintų. Čia chebra - kita.