Toks yra įstatymas: kam dosnus, kaip pati motina žemė, o kam špygą taukuotą pakiša. Ir ta špyga taukuota dažnai, oi, kaip dažnai, atitenka teisėtiems žemės savininkams ar jų palikuonims.
Praėjusią savaitę Vyriausybė galėjo užversti paskutinį lapą vienoje „šlovingoje“ žemgrobystės istorijoje, tačiau (bingo!) šauniai susimovė.
Kelių institucijų jau buvo nustatyta, jog vieną vertingą žemės sklypą Kaune privalu grąžinti savininkui. Nepaisant to, Vyriausybė paliko jį beviltiškai kaboti privatizuojamų objektų sąraše be jokio pagrindo.
Atrodo, jog kažkas vis dar tikisi, jog vilkinant laiką pagaliau atsiras proga auksinį žemės gabalą nugvelbti teisėtam paveldėtojui iš panosės.
Pilka kasdienė istorija, kurių gal buvo gal šimtai?
Kertu lažybų, kad ši istorija ypatinga.
Kartą ji jau buvo aprašyta „Lietuvos ryte“, nes tai buvo vienintelis viešai žinomas atvejis, kai žemėtvarkininkai tą patį sklypą atrėžė dviem skirtingiems savininkams, o teismas jį pripažino trečiam.
Kol tas pats žemės sklypas buvo nukeliamas į kitą vietą, buvo ramu.
Tačiau kai trečias, tikrasis, savininkas pareikalavo jį grąžinti natūra, tada ir prasidėjo! Grąžintiname sklype vaizdingoje vietoje ant Neries kranto apsupta naujai išdygusių gyvenamųjų namų dar nuo sovietmečio buvo laikina automobilių saugojimo aikštelė su dabar jau sukiužusia asfalto danga, šuns būda, sargo nameliu ir karo lauko išviete.
Kauno savivaldybė nė neketino toje vietoje palikti apšiurusios automobilių stovėjimo aikštelės.
Bet argi tokį gardų kąsnį imsi ir atiduosi savininkui?!
Tačiau ne iš kelmo spirtas pasirodė šios žemės paveldėtojas Z.Krapikas, 1919 metų nepriklausomybės kovų savanorio sūnus.
„Pasiimkite savo būdeles, o man atiduokite mano žemę“, – įtikinėjo jis Kauno valdininkus ir politikus ne vienerius metus mindamas miesto savivaldybės bei teismų slenksčius.
Tačiau per tą laiką kažkas (žinoma ir kas) Registrų centre akivaizdžiai atgaline data laikiną sargo būdelę įregistravo kaip kapitalinį statinį. Po to prie jos buvo suformuotas daugiau nei 2 ha žemės sklypas.
Taip šauniai ir buvo pasiruošta aukcionui, kuriame Kauno savivaldybės klerkai aiškiai už mažesnę nei rinkos kainą ketino prakalti Z.Krapiko iš tėvų paveldėtą žemę.
Tačiau Z.Krapikas nė nemanė pasiduoti – tuoj pat į teismą. Teismas priima savininkui palankią nutartį, kuri draudžia vykdyti aukcioną.
Bet ar Kauno klerkams teismas – autoritetas?
Jie pradeda aukciono procedūras, bet nebaigia. Kokia iš to nauda? Ogi tokia: jeigu nepavyks gauti geidžiamo sklypo, dar lieka galimybė bylinėtis su valdžia dėl moralinės žalos atlyginimo.
Po ilgų ginčų miesto politikai galiausiai pripažįsta automobilių aikštelės įrangą nusidėvėjusiu, beverčitu turtu, o žemę nutaria grąžinti savininkui.
Lyg ir pergalė. Iš tikrųjų – miražas. Beveik pusmetį sprendimas vilkinamas jau Vyriausybėje. Mat, neva atsirado kliūčių.
Valstybės turto fondas raštu įspėjo ministrų kabinetą: atsargiai, dėl auksinio sklypo vyksta teisminiai ginčai (kurie iš tikrųjų, kiek man žinoma, nevyksta). Be to, valstybė esą galinti patirti nuostolių: neįvykusio aukciono dalyviai per teismą gali pareikalauti kompensacijos dėl neišsipildžiusių „teisėtų“ lūkesčių. Teisėtų?
Bet ar ne teismas ir buvo uždraudęs aukcioną vykdyti?!
Garbieji ponai verslininkai ir biurokratai, kuriems iš burnos iškrito riebus kąsnis, ar tik neteks patiems susimesti neišsipildžiusių lūkesčių laidotuvėms?