Tyrime 700 vaikų buvo paprašyti atpažinti augalus ir gyvūnus. Tik truputį daugiu negu pusė galėjo įvardinti katilėlį, 54 proc. žinojo, kaip atrodo mėlynoji zylė, o 45 proc. galėjo atpažinti ąžuolą. Mažiau negu du trečdaliai (62 proc.) atpažino varles ir vos 12 procentų žinojo, kas yra raktažolė.
Vaikai geriau pasirodė atpažindami liepsneles (95 procentai) ir barsukus, kuriuos teisingai atpažino 9 iš 10.
Seras Davidas Attenborough perspėjo, kad vaikai, kurie visiškai nieko nesupranta apie gamtą, užaugę ja nesirūpins. „Laukinis pasaulis vaikams tampa toks tolimas, kad jie praleidžia progą su juo susipažinti ir domėjimasis gamta neauga taip, kaip turėtų. Niekas nesaugos gamtos, jeigu jos nesupras“.
Fergusas Collinsas iš BBC “Wildlife Magazine” sakė, jog rezultatai „patvirtina nuomonę, kad dauguma vaikų nepraleidžia pakankamai laiko žaisdami ir mėgaudamiesi gyvūnija bei augalija, senesnėms kartoms tai dar buvo visiškai įprasta“.
Stebinančiai daug vaikų neteisingai įvardijo katilėlius kaip levandas, o elnias dažnai buvo painiojamas su antilope. Tritonas, kurį atpažino 42 proc. vaikų, dažnai buvo neteisingai atpažintas kaip driežas, o raktažolę daugelis laikė kiaulpiene.
Ekspertai teigia, kad kaltė už didėjančią prarają tarp vaikų ir gamtos tenka per daug atsargiems tėvams ir kai kuriems gamtosaugininkams, kurie yra priešiškai nusiteikę vaikų atžvilgiu, nes bijo, kad šie nepadarytų žalos aplinkai. Tai, kad vaikai retai žaidžia lauke ir nemato laukinės gamtos, turi labai didelę įtaką jų socialinei ir emocinei raidai.
Daktaras Martinas Maudsley’us iš Gloucestershire’o universiteto sakė, kad suaugusieji tapo per daug atsargūs ir bijo, kad nebūtų padaryta žala laukinei gamtai: „Nereikėtų teikti prioriteto baimei dėl gamtos prieš vaikus. Žaidimas yra pirminis mechanizmas, padedantis vaikams sukibti su pasauliu, ir gamta tam yra ypači patraukli, ji įkvėpia vaikus ir teikia jiems malonumą. Atsitinka kažkas magiško, kai susipina vaikai ir laukinės erdvės“.