Ko­rup­ci­jos de­be­sims tirš­tė­jant jos sklai­dy­to­jas trau­kia­si iš pos­to

„Trans­pa­ran­cy In­ter­na­tio­nal“ at­li­ko ty­ri­mą ir kon­sta­ta­vo, kad ko­rup­ci­jos in­dek­sas Lie­tu­vo­je di­dė­ja. Tuo tar­pu prem­je­ras bu­vo vie­šai pa­ža­dė­jęs at­si­sta­ty­din­ti, jei­gu Vy­riau­sy­bei ne­pa­vyks su­ma­žin­ti ko­rup­ci­jos ly­gio.

Apie ket­ve­rių me­tų ko­vą su vė­jo ma­lū­nais Ry­tis JUOZAPAVIČIUS kal­ba­si su „Ūki­nin­ko pa­ta­rė­jo“ ko­res­pon­den­te Al­do­na SVIRBUTAVIČIŪTE.

– Ar pats sau jau at­sa­kė­te į klau­si­mą, ko­dėl rei­kia pa­lik­ti ko­vos su ko­rup­ci­ja prie­ša­ki­nes po­zi­ci­jas? Ko­dėl nu­ta­rė­te pa­si­trauk­ti?

– Anot so­cio­lo­gi­nių ty­ri­mų, du iš tri­jų Lie­tu­vos gy­ven­to­jų yra pa­si­ruo­šę duo­ti ky­šį, kad iš­spręs­tų iš­ki­lu­sią pro­ble­mą. Tik maž­daug vie­nas iš pen­kių pra­neš­tų apie jam ži­no­mą ko­rup­ci­jos nu­si­kal­ti­mą. Di­de­lė da­lis po­li­ti­kos ir ver­slo eli­to ko­rup­ci­ją pa­tei­si­na kaip „efek­ty­vų“ rei­ka­lų tvar­ky­mo bū­dą. Iki šiol tie ga­lios žmo­nės ją pa­tei­si­na net vie­šai. To­liau plė­to­da­mas Jū­sų pa­siū­ly­tą me­ta­fo­rą, pa­im­tą iš ka­ry­bos, ga­liu pa­sa­ky­ti, jog tos „prie­ša­ki­nės ko­vos su ko­rup­ci­ja po­zi­ci­jos“ iš tik­rų­jų yra ap­siaus­tų­jų po­zi­ci­jos.

Ir ga­li pri­reik­ti ke­lių kar­tų, kol pa­aiš­kės šio ver­ty­bių kon­flik­to baig­tis. Ta­čiau gin­ti ver­ty­bes ga­li­me dirb­da­mi bet ko­kį dar­bą. Ti­kiu, kad nuo­lat kel­da­mi sau iš­šū­kius to­bu­lė­ja­me. Po ket­ve­rių me­tų veik­los ne­vals­ty­bi­nė­je or­ga­ni­za­ci­jo­je su­si­do­mė­jau ga­li­my­be kur­ti at­vi­rą, skaid­rų ver­slą. Aš kei­čiu tik dar­bo­vie­tę, bet ne veik­lą, ku­rią api­bū­din­čiau kaip tie­sos pa­ieš­kas. – Pir­mie­ji dar­bo me­tai bu­vo tar­si sa­vo­tiš­kas žai­di­mas: nie­kas per daug rim­tai ne­re­a­ga­vo į ty­ri­mų re­zul­ta­tus, vie­ši­na­mus spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­se.

– Kar­tu su Lie­tu­vos gam­tos fon­du at­lik­tas miš­kų sek­to­riaus skaid­ru­mo ty­ri­mas bu­vo pir­ma­sis so­cio­lo­gi­nis ty­ri­mas, vie­šai pa­si­tik­tas ze­ni­ti­ne ug­ni­mi. Ge­ne­ra­li­nės miš­kų urė­di­jos va­do­vai vos mums pra­dė­jus dar­bą pa­ma­nė, kad mū­sų ty­ri­mas nė­ra gar­bin­gas ir vi­saip sie­kė jį pa­veik­ti. Ga­lop jie pa­ska­ti­no Lie­tu­vos ža­lių­jų ly­de­rį Ri­man­tą Bra­ziu­lį mus pa­čius at­vi­rai vi­sur kal­tin­ti ko­rup­ci­ja. Kaip Pi­lie­čių san­tal­kos na­rys ga­vau ki­to san­tal­kos da­ly­vio, R. Bra­ziu­lio ko­le­gos, „Ža­lio­sios Lie­tu­vos“ re­dak­to­riaus An­dre­jaus Gai­da­ma­vi­čiaus vie­šą laiš­ką, ku­ria­me jis liū­di, kad jo or­ga­ni­za­ci­ja yra stip­riai fi­nan­siš­kai pri­klau­so­ma nuo vals­ty­bi­nio miš­ko pri­žiū­rė­to­jų. Tai pa­dė­jo ge­riau su­pras­ti, ko­dėl p. R. Bra­ziu­lis taip mus puo­la.

Nors pui­kiai su­pran­ta­me, kad jo­kia or­ga­ni­za­ci­ja nė­ra vi­siš­kai at­spa­ri ko­rup­ci­jai, bet ypač liūd­na ma­ty­ti bū­tent „ben­dra­žy­gius“ iš ne­vals­ty­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų sek­to­riaus, be­si­sten­gian­čius įsi­teik­ti juos glo­bo­jan­čiai val­džiai.

– Šian­dien Kai­nų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas Vir­gi­li­jus Po­de­rys nei­gia­mai ver­ti­na na­cio­na­li­nio in­ves­tuo­to­jo ben­dro­vės „Leo LT“ val­do­mos įmo­nės VST ak­ci­nin­kų spren­di­mą iš­mo­kė­ti 620 mln. Lt di­vi­den­dų. Sa­vait­raš­čiui „Vei­das“ jis sa­ko: „Ši su­ma at­si­ra­do pel­no ei­lu­tė­je dėl tur­to per­kai­no­ji­mo, bet re­a­lių pi­ni­gų „pri­kap­sė­jo“ iš ta­ri­fo. Pa­gal da­bar­ti­nį Elek­tros ener­ge­ti­kos įsta­ty­mą ta­ri­fas tie­sio­giai pri­klau­so nuo tur­to ver­tės ir, mū­sų skai­čia­vi­mais, nuo pat VST pri­va­ti­za­vi­mo 2003 m. elek­tros ener­gi­jos ta­ri­fas var­to­to­jams ga­lė­jo bū­ti dviem cen­tais ma­žes­nis.“

Kai 2005 m. ėmiau vie­šai kar­to­ti sa­vo ko­le­gos drą­saus eko­no­mis­to dr. Rai­mon­do Kuo­džio įžval­gą apie Elek­tros ener­ge­ti­kos įsta­ty­mo pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo 43 straips­nio ga­li­mai ko­rup­ci­nę nuo­sta­tą, ku­ri įtei­si­na vir­šu­ti­nių elek­tros kai­nų ri­bų pri­klau­so­my­bę nuo elek­tros tie­kė­jų tur­to per­kai­no­ji­mo, du dien­raš­čiai vie­ną gra­žų ru­dens šeš­ta­die­nio ry­tą pir­muo­siuo­se pus­la­piuo­se pa­ra­šė, jog VST va­do­vas Da­rius Ne­dzins­kas jau­čia, kad R. Juo­za­pa­vi­čius jį re­ke­tuo­ja.

Ma­no su­pra­ti­mu, ne­se­niai kal­bė­da­mas iš Sei­mo tri­bū­nos V. Po­de­rys ru­tu­lio­jo tą pa­čią min­tį, dėl ku­rios bu­vau ar­šiai puo­la­mas prieš tre­jus me­tus: „Mū­sų po­žiū­riu, tur­to per­kai­no­ji­mo re­zul­ta­tai ne­tu­rė­tų veik­ti ta­ri­fų ir bū­ti mo­ka­mi di­vi­den­dais, nes su­mos yra įspū­din­gos. To­dėl dar kar­tą krei­pė­mės į Sei­mą, kad rei­kė­tų tai­sy­ti Elek­tros ener­ge­ti­kos įsta­ty­mą, nes kal­ba­ma apie šim­ta­mi­li­jo­ni­nes su­mas.“

Vie­nas da­ly­kas yra gir­dė­ti apie laik­raš­čių ir po­li­ti­kos eli­to su­ge­di­mo mas­tą, o ki­tas da­ly­kas – jį pa­ma­ty­ti sa­vo aki­mis. Pa­si­ju­tau lyg pir­mo­jo „Mat­ri­cos“ fil­mo he­ro­jus, ku­riam tie­siog pa­ro­do­mi ma­ni­pu­lia­vi­mo žmo­nių są­mo­ne bū­dai ir mąs­tai. Slo­gu.

– Vie­šai sa­kė­te, kad dir­bant ne­pa­vy­ko iš­veng­ti ir klai­dų. Ko­kių klai­dų ne­be­kar­to­tu­mė­te? Ko­kias iš­mo­ko­te pa­mo­kas? Ko­kios įgi­jo­te pa­tir­ties?

– Pa­grin­di­nė ma­no klai­da yra ta, kad ne­ven­giau at­vi­ros kon­fron­ta­ci­jos su as­me­ni­mis, ku­rių veik­lą ver­ti­nau kri­tiš­kai. Tas žo­džių ka­ras ne­pa­de­da pa­keis­ti ki­tų žmo­nių mąs­ty­mo. Vie­ša kri­ti­ka yra ma­žai efek­ty­vi kei­čiant žmo­nių el­ge­sį.

Pir­ma, tu­ri­me iš­mok­ti la­biau to­le­ruo­ti žmo­nes, ku­rių įsi­ti­ki­ni­mai yra ki­to­kie. An­tra, mes tu­ri­me bū­ti pa­si­ruo­šę at­si­sa­ky­ti sa­vo po­žiū­rio, tam, kad ga­lė­tu­me su­ras­ti nau­ją po­žiū­rį, ge­res­nį ir už mū­sų, ir už mū­sų opo­nen­to po­žiū­rius. Pa­vyz­džiui, kaip iš­spręs­ti ky­šių me­di­kams pro­ble­mą, kai dau­gu­ma žmo­nių pri­si­pa­žįs­ta juos duo­dan­tys? Įtei­si­nant tuos mo­kė­ji­mus ir ap­mo­kes­ti­nant.

– Ta­da aš ne­su­vo­kiau, ko­kie ga­lin­gi ga­li bū­ti ko­rup­ci­niai tin­klai, su­riš­ti iš po­li­ti­kų ver­slo ir ži­niask­lai­dos in­te­re­sų. Tik­rai ne­ma­niau, kad žmo­nės yra tiek ne­at­spa­rūs vie­šai sklei­džia­mam me­lui. Bet vie­šo me­lo ne­lai­kau pa­vo­jin­gu gin­klu ma­žo­je ša­ly­je. Kiek­vie­nas žmo­gus, apie ku­rį yra pa­skleis­tas me­las, tu­ri pui­kią pro­gą kiek­vie­nam su­tik­tam iš­aiš­kin­ti, koks me­las ir ko­dėl apie jį bu­vo sklei­džia­mas. Tai ga­lų ga­le net tam­pa nau­din­ga, nes ma­ty­da­mi ne­pa­grįs­tai puo­la­mą as­me­nį žmo­nės pa­pras­tai jį už­jau­čia ir jį pa­lai­ko.

– Aš at­sa­kiau. Mes esa­me vie­na iš ne­dau­ge­lio Lie­tu­vos ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų, ku­rios vi­sus sa­vo fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­nius vie­šai skel­bia in­ter­ne­te, pra­šo­me pa­si­tik­rin­ti.

Man at­ro­do, kad ta­da Žil­vi­nas Mar­cin­ke­vi­čius pui­kiai ži­no­jo, kad mums la­bai sun­ku ką nors pri­kiš­ti dėl ne­skaid­raus fi­nan­sa­vi­mo, to­dėl ban­dė su­men­kin­ti mus tie­siog kar­to­da­mas ne­va kom­pro­mi­tuo­jan­tį klau­si­mą. Pa­pras­tai taip ne­gar­bin­gi dis­ku­si­jų da­ly­viai ban­do nu­kreip­ti dė­me­sį nuo gin­čo es­mės: tie­siog kar­to­ti klau­si­mą „Kur įro­dy­mai, kad Jūs ne­sa­te nu­si­kal­tė­lis?“

Lau­kė­mė to­kios re­ak­ci­jos į mū­sų at­lik­tą ži­niask­lai­dos skaid­ru­mo ty­ri­mą, tad tas puo­li­mas ne­nu­ste­bi­no. Tai bu­vo pir­ma­sis to­kio po­bū­džio ty­ri­mas, tad pla­nuo­tą tiks­lą pa­ska­tin­ti dis­ku­si­jas apie ži­niask­lai­dos skaid­ru­mą pa­sie­kė­me. Ta­čiau mū­sų įžval­gos grįs­tos tik ver­slo įmo­nių va­do­vų ap­klau­sa, o ir jie ži­no ne vis­ką. No­rė­tu­me at­lik­ti dau­giau ži­niask­lai­dos skaid­ru­mo ty­ri­mų pa­si­tel­kę bū­tent ži­niask­lai­dos eks­per­tus.

„Trans­pa­ren­cy In­ter­na­tio­nal“ Lie­tu­vos sky­riaus ak­ty­vis­tai siū­lo de­šim­ties svar­bių dar­bų są­ra­šą, ku­rie pa­dė­tų ko­vo­ti su ko­rup­ci­ja. Įtei­sin­ti kaš­tų ir nau­dos ana­li­zę svar­bioms ini­cia­ty­voms Įtei­sin­ti bran­gių ir sis­te­mi­nių pa­sek­mių tu­rin­čių vie­šų­jų ini­cia­ty­vų (tei­sės ak­tų, re­gu­lia­vi­mo, vie­šų­jų in­ves­ti­ci­jų ir pan.) kaš­tų ir nau­dos ana­li­zę, vie­šai tvir­tin­ti pa­grin­di­nius jos pa­ra­met­rus (pa­vyz­džiui, pra­ras­tos gy­vy­bės ver­tę, so­cia­li­nę dis­kon­to nor­mą ir pan.).

Tai leis­tų už­kirs­ti ke­lią dau­ge­liui ko­rup­ci­nių, tik siau­roms in­te­re­sų gru­pėms nau­din­gų ar tie­siog ne­mok­šiš­kų tei­sės ak­tų. Ti­ki­me, kad tai bū­tų už­kir­tę ke­lią ne­skaid­ria­jam „Leo LT“ pro­jek­tui pa­si­ro­dy­ti.

Kon­sti­tu­ciš­kai ar įsta­ty­miš­kai įtei­sin­ti fis­ka­li­nes tai­syk­les, ku­rios pa­dė­tų iš­veng­ti po­li­ti­nių ver­slo cik­lų. Kai svars­to­ma, kiek ku­ri par­ti­ja iš­lei­do pi­ni­gų rin­ki­mų re­kla­mai, pa­mirš­ta­ma, kad ge­ro­kai dau­giau (šim­tus mi­li­jo­nų li­tų) vie­šų­jų lė­šų iš­lei­džia val­dan­čio­sios par­ti­jos prieš pat rin­ki­mus di­din­da­mos so­cia­li­nes iš­mo­kas, su­teik­da­mos nau­jų mo­kes­čių leng­va­tų, sub­si­di­juo­da­mos pre­kių ir pa­slau­gų ga­my­bą ir tei­ki­mą įvai­rioms so­cia­li­nėms gru­pėms bei re­kla­muo­da­mos šiuos sa­vo dar­bus ži­niask­lai­do­je. Įgy­ven­din­ti ne­mo­ka­mą po­li­ti­nę re­kla­mą. Svars­ty­ti siū­ly­mą Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ir ki­tų ša­lių pa­vyz­džiu įpa­rei­go­ti li­cen­ci­juo­tus tran­sliuo­to­jus ne­mo­ka­mai tran­sliuo­ti po­li­ti­nę re­kla­mą per ra­di­ją ir te­le­vi­zi­ją, to­kiu bū­du at­pi­gi­nant po­li­ti­ką ir su­ma­žin­ti ko­rup­ci­ją.

Vien tik ban­dy­mai siau­rin­ti po­li­ti­kų rė­mė­jų ra­tą bei griež­tin­ti po­li­ti­kų fi­nan­sų prie­žiū­rą yra ga­na leng­vai par­ti­jų apei­na­mi. Ne­se­niai pri­im­tas nu­ta­ri­mas draus­ti po­li­ti­nę re­kla­mą per ra­di­ją ir TV yra ge­ras, bet pu­sė­ti­nas spren­di­mas, nes ne­at­pi­gi­na da­ly­va­vi­mo po­li­ti­ko­je tiek, kiek at­pi­gin­tų įpa­rei­go­ji­mas po­li­ti­nę re­kla­mą tran­sliuo­ti ne­mo­ka­mai.

Per­žiū­rė­ti, ar tei­sė­tai ir skaid­riai įvai­rioms in­te­re­sų gru­pėms su­teik­tos var­to­ji­mo, pa­ja­mų, pel­no ir ki­tų mo­kes­čių leng­va­tos, nes jos daž­nai tik iš­krai­po san­ty­ki­nes pre­kių kai­nas, mo­ty­va­ci­ją ir taip ma­ži­na eko­no­mi­kos efek­ty­vu­mą, bet ne­pa­de­da pa­siek­ti to­ly­ges­nio pa­ja­mų pa­si­skirs­ty­mo vi­suo­me­nė­je.

Per­žiū­rė­ti ener­ge­ti­kos ir ki­tų na­tū­ra­lių mo­no­po­li­jų re­gu­lia­vi­mo re­ži­mą. Ga­li­mai ko­rup­ci­nės, įsta­ty­mais įtvir­tin­tos re­gu­lia­vi­mo tai­syk­lės ga­ran­tuo­ja di­de­lius virš­pel­nius kai ku­rioms mo­no­po­li­joms (pa­vyz­džiui, elek­tros skirs­ty­mo ir tie­ki­mo pa­slau­gų) ir tu­ri nei­gia­mų pa­da­ri­nių eko­no­mi­kai. Rei­kia pa­siek­ti, kad įsta­ty­muo­se na­tū­ra­lių mo­no­po­li­jų pa­slau­gų kai­no­da­ros for­mu­lė ati­tik­tų tą, ku­ri re­ko­men­duo­ja­ma eko­no­mi­nio re­gu­lia­vi­mo te­ori­jos: jei nė­ra sub­si­di­ja­vi­mo, tai na­tū­ra­lios mo­no­po­li­jos pre­kės kai­na tu­ri bū­ti ly­gi vi­du­ti­niams kaš­tams, ku­rie ap­im­tų in­ves­tuo­to­jo in­ves­ti­ci­jos al­ter­na­ty­viuo­sius kaš­tus.

Tuo tar­pu šiuo me­tu įsta­ty­mais nu­sta­ty­ta re­gu­liuo­ja­mo elek­tros skirs­ty­mą ir tie­ki­mą at­lie­kan­čių įmo­nių pel­no ba­zė yra bu­hal­te­ri­nė pa­slau­gos tei­ki­mui nau­do­ja­mo tur­to ver­tė, ku­ri bu­vo ke­lis kar­tus in­dek­suo­ta.

Dėl to per­tek­li­niai tur­to nu­si­dė­vė­ji­mo at­skai­ty­mai tam­pa vi­suo­me­nei ne­ma­to­ma pel­no da­li­mi. Rei­kė­tų už­kirs­ti ke­lią pa­na­šaus ti­po ne­skaid­rioms kai­no­da­ros re­for­moms du­jų, ši­lu­mos ir van­dens tie­ki­mo sek­to­riuo­se.

Įtei­sin­ti mo­kė­ji­mus svei­ka­tos ap­sau­gos ir švie­ti­mo sri­ty­se Įtei­sin­ti ne­ofi­cia­lius mo­kė­ji­mus svei­ka­tos ap­sau­gos ir švie­ti­mo sri­ty­se, nes šios sis­te­mos fak­tiš­kai jau yra „ne­for­ma­liai pri­va­ti­zuo­tos“, t. y. vi­suo­me­nė už vis di­des­nę da­lį šių pa­slau­gų mo­ka tie­sio­giai iš sa­vo ki­še­nės, o ne per mo­kes­čius.

Jei no­ri­me, kad bau­dos bū­tų ir veiks­min­gos, ir tei­sin­gos, rei­kia jas su­sie­ti su as­mens pa­ja­mo­mis ar tur­tu. Be to, baus­mė už ne­tei­sė­tus veiks­mus tu­ri at­spin­dė­ti „pa­ga­vi­mo už ran­kos“ ti­ki­my­bę ir ža­los dy­dį. Šiuo me­tu daug baus­mių ne­ati­tin­ka šių kri­te­ri­jų, to­dėl ver­čia są­mo­nin­gai nu­si­ženg­ti.

Pa­di­din­ti at­ly­gi­ni­mą la­biau­siai į ko­rup­ci­ją lin­ku­siems vie­šo­jo sek­to­riaus dar­buo­to­jams, pa­vyz­džiui, po­li­ci­nin­kams, mui­ti­nin­kams, įvai­riems ins­pek­to­riams. Šiuo me­tu dau­gu­ma to­kių pa­rei­gū­nų gau­na ne­di­de­lį dar­bo už­mo­kes­tį ir ne­ma­žai jų ti­ki, kad tai su­tei­kia jiems mo­ra­li­nę tei­sę bū­ti ko­rum­puo­tiems.

Ta­čiau dar­bo už­mo­kes­čio di­di­ni­mas yra tik bū­ti­na, bet ne­pa­kan­ka­ma an­ti­ko­rup­ci­nė prie­mo­nė – ji ne­at­sie­ja­ma nuo ki­tų, ge­rą el­ge­sį už­tik­ri­nan­čių re­for­mų.

Tam skir­ti pa­kan­ka­mai iš­tek­lių. Ne­va dėl lė­šų trū­ku­mo už­tęs­ta že­mės re­for­ma ir ga­li­my­bės ma­ni­pu­liuo­ti tur­tu per­si­ke­liant že­mę yra di­de­lės ir dau­ge­lį žmo­nių itin pik­ti­nan­čios ko­rup­ci­jos prie­žas­tis. Iš es­mės bet ko­kie bar­te­ri­niai san­do­riai (že­mės per­kė­li­mas, val­džios ins­ti­tu­ci­jų at­lie­ka­mi pa­sta­tų mai­nai ir pan.) tu­rė­tų bū­ti drau­džia­mi dėl jų ne­skaid­ru­mo. At­ski­ri tur­to pir­ki­mo ir par­da­vi­mo san­do­riai lei­džia ge­riau įver­tin­ti mai­nų tei­sin­gu­mą.

Tai ga­li­ma da­ry­ti pri­imant Pa­reiš­kė­jų ap­sau­gos įsta­ty­mą, už­tik­ri­nan­tį tei­si­nę gy­ny­bą žmo­nėms, pra­ne­šu­siems apie ga­li­mai nu­si­kals­ta­mus darb­da­vių ir ki­tų įta­kin­gų as­me­nų veiks­mus. Taip pat pa­reiš­kė­jus ga­li­me mo­ty­vuo­ti pi­ni­gais. Šian­dien dau­gu­ma ša­lių, tarp ku­rių yra JAV, Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lys, ska­ti­na sa­vo pi­lie­čius pra­neš­ti apie ko­rup­ci­nio po­bū­džio įvy­kius už pi­ni­gus. JAV pa­reiš­kė­jai gau­na 25 proc. iš­ieš­ko­tos su­mos, ar­ba 10 proc., jei­gu, val­džiai vyk­dant ty­ri­mą, jų in­for­ma­ci­ja pa­de­da Vy­riau­sy­bei.

JAV nuo 1986 m. iki 2005 m. pa­reiš­kė­jai pa­dė­jo su­grą­žin­ti vals­ty­bei be­veik 10 mlrd. do­le­rių, o pa­reiš­kė­jams bu­vo iš­mo­kė­ta per 1,6 mlrd. do­le­rių.

Vo­kie­ti­jo­je pa­reiš­kė­jai, ku­rie pa­de­da mo­kes­čių ins­pek­to­riams ar­ba mui­ti­nin­kams, gau­na 5–10 proc. iš­ieš­ko­tos su­mos, Olan­di­jo­je – iki 15 proc., Pran­cū­zi­jo­je – iki 33 proc. vals­ty­bės at­gau­tos su­mos. Tuo tar­pu Lie­tu­vo­je ga­lio­ja tik 2003 m. Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mas dėl At­ly­gi­ni­mo už ver­tin­gą in­for­ma­ci­ją apie nu­si­kal­ti­mus, ku­riais pa­da­ry­ta tur­ti­nė ža­la. Ta­čiau ne­te­ko gir­dė­ti, kad kas nors pa­si­nau­do­tų šiuo nu­ta­ri­mu.