„Vakarų Europoje pienas superkamas didesnėmis kainomis, o vartotojai pieno produktus parduotuvėse perka pigiau nei Lietuvoje. Kaip tą suprasti?“, – piktinasi Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas. Jis įsitikinęs, kad dabartinė padėtis naudinga ir perdirbėjams, ir prekybininkams. Tačiau žemdirbiai žada nenuleisti rankų – jei šiandieninė akcija neduos rezultatų, jie blokuos kelius, kad pieno perdirbėjų pienovežiai negalėtų pasiimti žaliavų.
Tačiau geriausia išeitis pieno gamintojams – tapti nepriklausomiems nuo perdirbėjų. J. Talmantas mano, kad ūkininkai turėtų jungtis ir pradėti statyti savo perdirbimo gamyklas.
– Kaip manote, ar pieno gamintojų surengta akcija duos kokių nors rezultatų?
– Sunku pasakyti, kokių rezultatų ši akcija duos. Tačiau mums svarbu atkreipti dėmesį. Svarbu, kad žmonės sužinotų, kad ne pieno gamintojai kelia ant prekystalio atsiduriančių pieno produktų kainą. Juk ne ūkininkai kalti, kad pensininkai negali pieno įpirkti.
Pieno gamintojai iš pieno litro gauna mažiausiai – nuo trisdešimt penkių iki keturiasdešimt procentų pieno produktų kainos. Jeigu šešiasdešimt procentų pasidalija perdirbėjai ir prekybininkai, argi tai yra normalu?
Vakarų Europoje pieno supirkimo kainos didesnės, o parduotuvėse pieno produkcija - pigesnė. Tai kaip tą suprasti? Kas tuos pinigėlius suvalgo?
– Tačiau pieno perdirbėjai skundžiasi, kad ir jiems šįmet prastai sekasi - bendrovės skelbia apie patirtus nuostolius?
– Jie aiškina, kad jie yra dešimt milijonų minuse. Bet tai kam tada jie dirba, jeigu viskas tik į minusą? Čia kažkas ne taip.
Anksčiau jie sėkmingai eksportavo produkciją, iš eksporto ir gyveno. Pirko iš Lenkijos, Vokietijos, Latvijos pieną, tikėjosi sėkmingai parduoti produktus. Eksportas sustojo. Matyt, produkcija stovi sandėliuose, jie laukia, kol kainos pakils, nes dabar parduoti būtų nuostolinga.
Kitas dalykas – keista logistika. Net 150 milijonų litų kasmet išleidžiama pienui surinkti. Į tą patį kaimą važiuoja penkios mašinos, skirtingų bendrovių pienovežiai. Taip neturėtų būti. Šitą problemą būtų galima išspręsti.
– O tai gal ne tik prie gamyklų, bet ir prie prekybos centrų derėtų akcijas rengti?
– Mes apie tai diskutavome su perdirbėjais. Bet jie į tą mūsų siūlymą pažiūrėjo skeptiškai. Manau, perdirbėjai ir prekybininkai turi bendrų interesų. Jie nenori, kad būtų kitaip.
Klausėm prie „Pieno žvaigždžių“ pastato Panevėžyje šiandien, už kokią kainą jie prekybininkams produktus parduoda, jie to neatskleidė.
– Manote, kad didžiausia problema yra susitarimas tarp perdirbėjų ir prekybininkų?
– Nežinau, ar tai susitarimas. Bet akivaizdu, kad ir tie, ir tie didžiulį antkainį uždeda ir dėl to kenčia ūkininkai.
Išlaikyti pieno ūkį darosi vis sunkiau. Brangsta ir kuras, ir trąšos. Trąšų kaina kyla ne procentais, o kartais. Štai azoto trąšų kaina pustrečio karto pašoko, o fosforinių trąšų – net penkis kartus. Ūkininkai atsiskaito su tiekėjais ir nebelieka pinigų, bijo atsiliepti telefonu, kad kas nors pinigų už suteiktas paslaugas nepaprašytų.
– O gal per daug pieno ūkių Lietuvoje yra? Jei pienininkyste užsiimančių ūkininkų būtų mažiau, gal būtų lengviau su perdirbėjais tartis dėl sąlygų?
– Taip, yra problema, kad pagaminama 50 proc. daugiau pieno negu reikėtų. Bet tai kaip tą išspręsti, kai ūkininkai pasinaudojo įvairiomis Europos Sąjungos paramos programomis ir penkerius metus negali nė norėdami keisti ūkio profilio. Gal smulkūs ūkiai nuspręstų persiorientuoti į augalininkystę ar ką kita, bet jie negali, privalo ir toliau užsiimti pienininkyste.
– Tai kaip rasti išeitį iš šitos keblios situacijos?
– Rankų nenuleisime – rinksimės, kalbėsime, gal griežtesnes akcijas rengsime. Gal blokuosime kelius, kad perdirbėjų pienovežiai negalėtų pieno išsivežti ir neturėtų produkcijos.
Šįkart labai taikiai pasikalbėjome. Tikiuosi, pamąstę perdirbėjai suvoks, kad reikia kažką daryti. Juk be ūkininkų produkcijos pieno perdirbimo gamyklos būtų tik metalo laužas. Ir perdirbėjai, ir gamintojai turi uždirbti, kad išgyventų.
Kita išeitis – ūkininkams kooperuotis ir statyti savo perdirbimo įmonę. Manau, kad nieko ir nebus, kol mes, ūkininkai, patys nepradėsime perdirbti žaliavų.